Antano Smetonos mintys apie gyvenimą ir darbą

Idealas ir optimizmas

Be idealo žmogus yra materialinių sąlygų vergas: jis jų klauso, joms pasiduoda, jomis aiškina ir teisina visą savo negalą. Yra kiekvienoje sieloje nepaprastos ugnies kibirkš­tėlė, kuri šviečia kelią ateitin. Kai ji užges, tai priešais pasidarys tamsu, kad nieko prakilnesnio nebematysi: tik vienos šaltos sąlygos – ir daugiau nieko.

Nevalia pasiduoti pesimizmui, nuo jo reikia kratytis, kaip nuo pavojingiausios dvasios ligos. Kas tiki, tas išliks gyvas; kas nusiminęs, tas pakerta energiją sau ir kitiems, tam belieka nirvana.

 

Gyvenimo praktika

Nepakanka mokėti samprotauti, reikia dar gyvenimas patirti, paklaidžioti po jį ir daug pergyventi. Popieriaus ir gyvenimo knygos yra skirtingu dalyku: abidvi reikia išmokti skaityti.

Kas paliko vienoje teorijoje, tuos gyvenimas nubraukė šalin, jų vieton įsispraudė kiti, vikresni, tiesa, aukštai neįmatą, bet gerai nusimaną, kas yra apačioje, žemėje.

Tik gyvenimo iškeltas sumanymas tegali įvykti.

Dirbkime, tai ir seksis.

 

Gyvenimo kovoje

Kova yra ne peiktinas, bet prakilnus dalykas, tik reikia,

kad jos priemonės būtų taip pat prakilnios ir doros.

Kurs nuskriaustas nesispiria, kurs nulenkia savo sprandą skriaudėjui, tas parodo ne savo dorybę, o moralinę silpnybę.

Galėti, kaip rodo kunigo Katelės paveizdas, reiškia norėti.

Kas nori laisvės, lygios su kitais, tą pasveria, padėję ant svarstų, išmatuoja, pridėję metrą, ir tuomet pasako, ko jis yra vertas. Jei mažutis ir lengvutis, tai jam ir kaina nedidelė, tai jam ir teisės neatseikia. Dėl to žmonės būvio kovoje visokiais būdais stengiasi rodytis didesni ir svaresni, nevengdami net aiškių aiškiausių falsifikatų.

Esti priešininkų, nenorinčių paveldėtos teisės pripažinti, ir jei savininkas nemoka jos ginti ir pats dar abejoja, ar galįs ja naudotis, tai priešininkai įdrįsta, ir jo turtas patenka pavojun.

Iškeliauti, mat, iš Lietuvos ir svetur apsigyventi reiškia nuskęsti svetimose jūrėse, o glūdėti susitraukus, savo kampelyje alkstant, reiškia perleisti savo protėvių žemė svetimiesiems.

Neteisingas būtų toks teisėjas, kurs pasodintų į kalėjimą už peštynes visus vien dėl to, kad peštynės atsitiko.

Visi yra tos nuomonės, jog karas yra netikęs kovos būdas spręsti tautų ir valstybių ginčams, tačiau dabar karan einančius rusus, prancūzus, anglus ir kitus, ginklu ginančius savo tėvynės teises, skelbia gerais patriotais, o tuos, kurie bėga iš karo, smerkia. Ir tuo pačiu žygiu visi, kurie dalyvauja kare, keikte keikia tuos, kurie buvo to didžiojo karo tikroji priežastis.

 

Didžioji dabarties yda

Viena didžiųjų dabarties ydų yra nepaprastas asmens opumas: gribštelės man kas kiek, per kitų ar per mano kaltybę, — kapt ir tempiu, velku jį viešumon, dėstau spaudoje, kur ir kaip buvo atsitikę su manim ir su mano įžeidėjais. Plačiai visuomenei tokios žinios maža ar gal visai nerūpi, o tai įstaigai, apie kurią susipešusiųjų plaukai dulka ir draikosi, jos gali pakenkti. Antra vertus, patys peštukai, šiaip jau naudingi visuomenės darbininkai, viešumoje pavalkioti, gali visai pasitraukti iš to tarpo, kuriame jie darbavosi ir buvo naudingi.

 

Bendrieji gyvenimo ir darbo dalykai

Svarbiųjų dalykų niekuomet nereikia paleisti, šioks ar toks metas būtų, šioki ar toki valstybės reikalai pirmąją eilę imtų.

Kas gi reikia vadinti didžiu ir kas mažu daiktu? Kartais maža spraga esti vertesnė už didžiausius vartus.

Kas nori paaiškinimų, tas ieško.

Iš varu dirbamo darbo ne kiek ir naudos.

Praeitin, kaipo sustingusin gyvenimo sūkurin, yra lengviau įžiūrėti, negu srauniai bėgančion, priešingų versmių sudrumston dabarties srovėn. Artimoji praeitis, nurimus mūsų suerzintam ūpui, darosi aiškesnė, if dėl to mes teisingiau ir bešališkiau galime ją įvertinti.

 

Žmogaus asmenybė ir gyvenimas

Protas ir valia vyrui privalu. Abi šias dvasios savybes jungia siela savyje. Kas moka save taip suderinti ir suvaldyti, tas yra stiprus, tas valdo kitus.

Kas išmoksta save valdyti, tas jau stovi ant gero kelio.

Mokytis ir gyventi, veikti ir dirbti, žinoti ir gražiai jausti – tai tikra laimė.

Tvirto būdo jaunikaitis sugebės įsigyti sau reikalingų žinių, o bebūdis, kad ir daug jų prisigraibęs, neįgalės verstis gyvenime, besiskindamas kelią geresnen buitin.

Vienybė neįmanoma be drausmės. Ugdykite savyje drausmę, kylančią iš jūsų geriausio vidaus, iš sielos gelmių – tai tikrai bus tvirta, neišgriaunama.

Manyčiau, garbė yra asmens vertės jautimas, kilnios, doros sielos vertinimas, žmogaus dignitas, lotyniškai tariant.

Kadangi meilė yra garbės elementas, tai ji tik tuomet tikra, kada garbinga. Išauklėta šeimos židinyje, ji kuria naują židinį.

Meilė eina ne tiek iš pareigos, kiek iš gero išauklėto jausmo.

Jaunieji mokosi gyventi, o vyresnieji moko juos. Masnus ir įdomus gyvenimas. Jis laimė, kai yra santarvė bei ryžtas malonus mokytis ir dirbti.

Įsižiūrėję gamton, su ja susigyvenę, ją pamilę, šitką įsidėkite giliai širdin: mylėti savo motina, gerbti kitų motinos, mylėti Motina Lietuva, jos žemė ir kas toje žemėje yra: gyvuliai, paukšteliai ir žvėreliai.

Žmonių gamtoje yra abu pradu lygiai — asmeninis ir visuomeninis (bendrinis), taigi abu, rungčių eidami, privalo pasireikšti. Atmetę asmeninį pradą, nuosakiai elgdamies, turėtume pakirsti asmens iniciatyvą ir sustingti socializmo doktrinoje; atmetę visuomeninį pradą, atkristume palaidan liberalizman.

 

Ištraukos iš knygos: Antano Smetonos didžiosios mintys.