Mintys.lt

Mintys.lt

Gražūs aforizmai apie meilę

Siūlome paskaityti:

Komentarų: 6

  1. meile parašė:

    “Meilė – tai ne žiūrėjimas vienas į kitą, tai žiūrėjimas kartu ta pačia kryptimi

  2. meile parašė:

    Mylėti, tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, o žiūrėti viena kryptimi, kartu jausti ir suprasti. Meilė visada netikėta, nors visada laukiama. Ir laimingas tas, kas sulaukia

  3. meile parašė:

    Meilė – tai deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti, ji – visas pasaulis, nors ją gali apkabinti abiem rankom

  4. meile parašė:

    Žmonės, kurie iš didelės meilės išsižada asmeninio gyvenimo, gal ir praturtina save, tačiau neabejotinai nuskurdina tuos, kuriuos pasirinko mylėti

  5. meile parašė:

    “Meilė mėgsta išdykauti, žaisti žvilgsniais, kuriuos pastebi tik tie kurie moka mylėti. Išdykauji ir myli, myli ir išdykauji – tai panašu į drugelio sparnu virpėjimą

  6. M.M parašė:

    Katik palaidojom brangų žmogų.Atrodo nieko čia keisto, viskas yprasta bet, kaip kašką myli visada taip sunku paleisti ir gerai sako, kad tai suprasi tik tada kada bus visko galas.Laidotuvių dieną visi jį mylejo ,nors butent to jam reikejo tada kada jis buvo gyvas… Tas žmogus buvo nuostabus jis nebuvo stebuklingas jis nesugebedavo padaryt kaško neymanomo ar iškrėsti triukų, jis tiesiog visada nuoširdžiai kalbėdavo, jis nemeluodavo ir tai budavo mūsų mažo bendravimo pasaulio pagrindas.Mums bendraujant išejo kalba apie visas iš dalies paprastas vaikiškas meiles, simpatijas, sentimentus.Mum taip paprastai atviraujant ir sulaukiau to paprasto klausimo: kodėl tu vienas ? Atrodo esi gražus,protingas, šmaikštus, jaunas vyrukas, kur tavoji simpatija?
    Ir aš nebežinojiau ką pasakyti, po tokių ilgų pokalbių su juo apie viską manyje atsirado kaškokia tuštuma, kaškas tokio ko negaliu paaiškinti.Aš nusišypsojiau pakeliau akis į dangų ir galvojiau…
    Galvojiau aš ne apie tai kodėl aš vienišas, tada mano galvoi sukosi viena lyg ir daug kas pasakytų vaikiška mintis, aš glvojiau ar egzistuoja paprasta tyra meilė?
    Aš negalvojiau apie meile be pykčių, meile be pavydo, meile be ašarų…Turėjau galvoi tokia meile del kurios žmogus visiškai nemastęs ryžtūsi padaryt beprotiškiausią dalyką, tokia meile už kurią žmogus atiduotų, savo gyvenimą, visus uždirbtus pinigus, savo namus ar galų gale gyvybę, kad tik ta kurę jis myli liktų laiminga.Visus šiuos pamastymus mes aptarėm kartu, ir jis manes paklausė: ar aš pats ryšciaus prarast gyvybę, kad ta kurią aš myliu liktu laiminga? Tada aš neatsakiau netodel, kad bijojiau, aš tiesiot ir vėl nebeturėjiau ką pasakyti, aš vėl likau pasimetęs, aš abėjojiau savimi…
    Senolui mirus aš neverkiau, aš žinojiau, kad jis gyvenimą nugyveno gerai, mačiau, kad tą žmogu artimieji mylėjo nors to jam ir neparodė kol jis buvo gyvas ir gal butet del to jie verkė, gal butent to jie gailėjos, bet aš manau jis žinojo, jis žinojo, kad jis yra mylimas ir jam to buvo gana.Šis žmogus mus paliko ne del ligos ar traumos jį tiesiog sulaukė senatvės kas mane labiausiai ir guodė nors ir buvo begalo kartu gerklėje, norėjiau viską išverkt, norėjiau rėkti, bet žinojiau, kad nuo to nebus niekam geriau.Gryžęs namo aš atsiguliau aš gulejiau ir masčiau, bet masčiau aš ne apie mirtį ar senolį, tuo metu aš vel prisiminiau tą atrodo paprastą senolio klausima „ar ryščiaus aš atiduoti savają givybę už tą paprasta tyra meilę apie kurią mes atrodo taip nesenai kalbejome“ ir šį kart aš jau buvau kitoks, ši kart aš buvau užtikrintas, nebesijaučiau pasimetęs, dabar aš jau žinojiau atsakymą, aš tvirtai žinojiau, kad jai atiduočiau savajį gyvenimą vietoi senolio, aš atiduočiau savają gyvybę ir už savosios meilės, ir nors atrodo tas senolis man nepaliko nieko, nei pinigu, nei turto, jis man paliko daugiau nei gali palikti turtingiausias pasaulio žmogus jis man paliko žinojimą, žinojimą ne visais gyvenimo klausimais, bet žinojimą tuo man svarbiauiu klausimu, klausimu kuro aš be jo nebučiau pajėgęs atsakyti, dabar aš žinojiau ir tai kodėl aš neturiu meilės.Seniau į šį klausimą bučiau atsąkęs, kad neturiu jos delto jog esu negražus, esu nedrąsus, esu nepasiruošęs, ar radęs dar milijoną pasiteisinimų, bet ne dabar.Dabar aš tiksliai žinojiau ko aš noriu, žinojiau, kad man reike šalia žmogaus kuris būtų kuklus, žmogaus kuris iš manęs per šventes tikėtųsi ne brangių dovanų, o pasivaiksčiojimo mėnesienoje,žmogaus kuris man leistusi pasijusti patikimai,aš žinojiau, kad man reike panelės kuri prie savo draugių elgtūsi taip lyg aš bučiau svarbesnis už jas, norėjiau žmogaus kuris nerektų ant manęs kada man sunku ar aš išgėrinėju, o tiesiog reikemu metu ateitų šalia manęs ir pasakytų „aš noriu pabuti tik su tavimi“ ir man to užtektų, kad aš mesčiau viską darbą,gerimus, ar dar kokią veiklą kuria esu užsiėmęs.Ir aš vėl nusišypsojiau nes žinojiau, kad šalia manęs nėra mylimo žmogaus nes aš niekur neskubu, nes aš leidžiu gyvenimui tekėti jo vaga ir geriau busiu vienišas visa gįvenimą nei su betkuo.Gyvenimas juk žaidimas, o žaidime pasiseka arba ne.
    Marius M.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Powered by WordPress. Theme by Press Customizr.