Draugystė. Mintys apie draugystę. Posakiai apie daugystę ir draugus

Siūlome paskaityti:

Komentarų: 49

  1. Gret. parašė:

    „Kas yra draugas? Viena siela (gyvenanti) dviejuose kūnuose” – Aristotelis

  2. Slapta parašė:

    Galbūt kiek atlėgo pyktis, bet nuoskauda kirbės visada. Mintyse visam laikui išliks tavo ištarti žodžiai: „Aš nebenoriu būti tėvu!”, ausyse spengianti tyla po jų ir tarpduryje stovinti amo netekusi motina.Vaizdelis kaip iš kokio serialo. Deja, tai tikrovė, o dar ir mūsų namuose! Ir kodėl tu prieš šešiolika metų apie tai nepagalvojai?!

    Smagiausias vaikystės prisiminimas, kai tu man paėmęs į glėbį sukdavaisi aplink.Aš norėdavau, kad apsisuktum trisdešimt tris kartus (nė šiandien nesuprantu, kodėl būtent trisdešimt tris kartus). Mes juokdavomės, aš skaičiuodavau, tau apsisukdavo galva, o paskui abu krisdavome ant lovos.Taip nė karto ir neapsukai trisdešimt tris kartus… Jei tai padaryti pabandytum šiandien, gal išeitų? Deja, tu „nebenori būti tėvu”.

    Mano penktasis gimtadienis.Prisipirkome saldumynų ir nuvažiavome pas senelius į kaimą.Teta padovanojo pelę taupyklę.Senelis pašmaikštavo, kad visi, kas sėdi už stalo, į taupyklę turi įmesti po litą.Dėdė užtikrino, kad didesnė moneta pro skylę nė netilptų.Tu pradėjai ginčytis.Kad įrodytum savo tiesą, išsitraukei penkis litus ir įmetei į taupyklę.Iki šiol mano atminty taip ir liko įstrigęs ttavo dosnumas kaip dar vienas tėviškos meilės įrodymas, nes vėliau, kol dar norėjai „būti” tėvu, daugiau nei baltų centų krūvelė nesi davęs.

    Ar pameni, tėve, kai grįžtant iš mokyklos jau prie namo kampo pradėdavau zirsti, kad užneštum mane į penktą aukštą užsisodinęs ant pečių? Tuomet aš buvau pirmokė.Tu vis atsikalbinėdavai, klausdavai, ką kaimynai pasakys, bet vos tik įeidavome į laiptinę, užsikeldavai mane ant pečių ir nešdavai iki pat buto durų.Buvo linksma abiem! Man tas geras jausmas išliko iki šiol.Gaila, bet tau jis buvo trumpalaikis, nes kitaip argi būtum pareiškęs, jog „nebenori būti tėvu”.

    Šunį Klaidą aš mylėjau labiausiai. Jis buvo labai protingas.Būdama viena namie išleisdavau jį laukan, o kai grįždavo „reikalus” atlikęs, lodavo prie mano lango, paskui bėgdavo prie durų.Nueinu, atidarau duris ir įsileidžiu šunį vidun. Jo žūtis buvo staigi ir netikėta.I šbėgo kieman, po penkiolikos ar dvidešimt minučių mama atidarė lauko duris ir rado Klaidą tysantį prie slenksčio. Šiltą, bet jau nebegyvą.Verkėm visi: aš, mama, tu.Niekada tavęs taip nuoširdžiai verkiant nebuvau mačiusi.Manėm, kad mūsų šunį kažkas nunuodijo.Sakei: „Dievas jiems atlygins”.O gal Dievas atlygins ir tau už tai, kad „nebenori būti tėvu”?

    Dviem klasės berniukams aš nuolat užkliūdavau: tai kuprinę man po kojų pamesdavo, kad parvirsčiau eidama, tai tyliai patraukdavo knygą nuo suolo, kad jos neberasčiau… Žodžiu, jų naujoms išdaigoms nebūtų buvę galo, jei ne tavo vyriškas pokalbis su jais.Taip ir nepaklausiau, ką tu jiems pasakei, bet nuo tos akimirkos manęs jie daugiau nebeskriausdavo.Gera turėti tėvą! Tik ką daryti, kad tavo tikras tėvas „nebenori būti tėvu”?

    Mokiausi muzikos mokykloje.Pasibaigus vienai pamokai abu laukdavome kitos.Nors koridoriuje būdavo pilną laisvų kėdžių, bet aš prašydavau, kad palaikytum mane ant savo kelių.Tu sakydavai: „Na, vaik, (beje, čia patys švelniausi tavo žodžiai, sakyti man) tu jau didelė, sėskis šalia ir sėdėk”.Tačiau vis tiek paimdavai mane ant kelių, apsikabindavai – taip mes sėdėdavoms.Sėdėdavau pilna širdimi palaimos ir jausdavausi saugi.Šiandien pusę mano saugumo jausmo nebėra, nes nebėra tavęs – tu „nebenori būti tėvu”.

    Norėčiau tikėti, kad didžiavaisi manimi, jog aš mokausi dešimtukais.Bet ar žinai, kiek pastangų tam prireikdavo? O gal tau tai atrodė paprasta ir nesudėtinka, kaip ir visas mano gyvenimas nuolatinėje tamsoje?

    Iš anglų kalbos išvedė devynetą.Juokas pagalvojus, kad abi su mama (o mama krimto aukštuosius matematikos mokslus!) sudėjome pažymius, išvedėme vidurkį ir gavome tikrai devynetą.Ryte, kai vežei mane į mokyklą, pasiguodžiau, kad trimestre turiu vieną devintuką. ” Kokie pažymiai?” – paklausei.Greit sumetęs pasakei, kad mokytoja tikriausiai apsiriko, nes mintinai suskaičiavęs gavai devynetą ir aštuonias dešimtąsias.Vadinasi, suapvalinus išeitų dešim.Nė nesuabejojęs nuėjai pas mokytoją.Nors trimestrai jau buvo surašyti į dienyną ir pažymių knygutę, mokytoja, kad ir nelabai patenkinta pokalbiu su tavimi, ištaisė pažymį.Pažymys – ne esmė.Bet tai, kad nors akimirkai leidai man pajusti, jog tau nėra nusispjauti, kad prie knygų aš praleidžiu marias laiko, netgi savaitgalius, many sukėlė pasididžiavimą tavimi.Gal todėl tavo ištarti žodžiai „aš nebenoriu būti tėvu” taip giliai įstrigo man širdin…

    Kiekvieną vasarą važiuodavome prie jūros.Tai tu mane išmokei plaukti.Vanduo man buvo viskas – palaima kūnui, širdžiai , sielai.Tad kai ėjome žiūrėti delfinų pasirodymo, tempiau tave į pirmą eilę, vildamasi, kad būsim abu smagiai išmaudyti.Ir neklydau – išdykaudami delfinai net keletą kartų tekštelėjo savo plačiomis uodegomis vandeniu, tad mes abu likome sėdėti šlapi nuo galvos iki kojų.Tu džiaugeisi kaip vaikas, kad „tokią karštą dieną gera šitaip atsigaivinti”.Tuo tarpu mamai, pamačius mus kiauriai šlapius, taip linksma neatrodė…

    Retai kada važiuodavome vieni du – tik tu ir aš.Bet vienas toks mūsų pašėlęs lėkimas mašina dideliu greičiu grojant muzikai visu garsu kelia šypseną iki šiol.Fantastiškas jausmas! Beje, mamai apie šį mūsų pasivažinėjimą pasakiau visai neseniai.Pameni, tu šaukei: „Na, vaiks, pritildyk muzika, man jau galvą skauda”.Bet aš nė nesiruošiau jos tildyti, tu toliau „klauseisi” muzikos, nors mūsų muzikiniai skoniai labai skyrėsi.Vėliau man taip norėjosi matyti tave vaikiškai nusiteikusį.Tačiau tėviškos pareigos tau, matyt, buvo per daug sudėtingos, antraip tu nebūtum nusprendęs, jog „nebenori būti tėvu”.

    Žiemos atostogos.Kelionė į Vilnių.Atlikę visus reikalus užsukome į „Akropolį”.Labai norėjau nueiti į ledo areną.Stovėjome eilėje prie bilietų, o jūs su mama ginčijotės, kuris su manimi eis čiuožti.Abu nemokėjote, todėl nė vienas nedrįsote pirmąkar užsimauti pačiūžų.Mama šiaip ne taip įkalbėjo tave, tad mes abu iščiuožėme ant ledo.Tavo delnai nuo jaudulio buvi pilni šalto praakaito.Mums abiem su mama dar ir šiandien smagu prisiminus tavo pirmąjį pasirodymą ant ledo! Griuvai, kėleisi, ėjai įsikibęs į tvorelę, kol po keleto tokių „dailiojo” čiuožimo ratų pradėjai naudotis pačiūžomis pagal jų paskirtį.Abu juokėmės, aš tave drąsinau, nes man čiuožti buvo daug paprasčiau, mat aš mokėjau važinėti riedučiais, o tai labai panašu į pačiūžas.Matydamas besikvatojančią mamą, patenkintas kartojai: „Užmušiu aš tą močią”, tačiau kai baigėsi mūsų čiuožimo laikas, jai pasakei, kad jausmas nepakartojamas! Važiuodami namo kalbėjomės, jog taip papramogauti galėtume ir dažniau.Tąkart, tirpdama iš laimės, aš net neįtariau, kad tai pirmasis ir, deja, paskutinis mūsų abiejų pačiuožinėjimas ant ledo, nes tu „nebenori būti tėvu”.

    Nepamenu, ar tu žinojai, kad mūsų klasėje tik trečdalis mokinių turėjo abu tėvus.Dauguma gyveno tik su mama.”Prabanga turėti tėvą”, – pareiškiau kartą mamai.Ir jaučiausi „pasikėlusi”, nes aš turėjau tą „prabangą”.Iš tiesų buvau tokia laiminga, kad turiu jus abu – tokius skirtingus, nepakartojamus ir nepakeičiamus man.Ar žinai, kad „nebenorėdamas būti tėvu” dalį mano laimės išnešei iš namų?

    Suskaičiavau – dešimt šiltų prisiminimų.Bet man jau šešiolika. Ar per šešiolika metų tu dešimtkart savo laiko, meilės, širdies ir šėviškos šilumos davęs man jau taip ir pavargai, kad „nebenori būti tėvu”? O gal aš egoistė, jei manau, kad dešimtkart tavo tėviškos meilės turėjau gauti per vieną dieną? Nes tiek ir ar daugiau jos gaudavau iš mamo. Juk svarbiausias gyvenimo momentais tik ji būdavo šalia, o taip norėjosi, kad šalia būtumėt abu! Juk ne tu laikydavai man už rankos, kai veždavo mane į operacinę, ne tavo balsą išgirsdavau pabudus po narkozės. Tu nepasitikdavai mūsų grįžtant po ilgų ir varginančių kelionių iš Vokietijos.O aš taip trokšdavau, kad bent įžengusi į kambarį tave rasiu.

    Deja, namai mus pasitikdavo tušti, šalti ir vieniši.Kur tu buvai, kai aplodismentų jūra liūliavo salėje, o aš grojau paskutinį savo kūrinį, kaip viena geriausi muzikos mokyklos absolvenčių? Nulipusią nuo scenos mane stipriai apkabino direktorės rankos, o taip norėjosi, kad vietoj jos būtum buvęs tu.Juk tai viena retų akimirkų gyvenime, kuomet norisi šlia jausti, liesti ir apkabinti ypač brangius sau žmones – tėvus.

    Ir nors man jau šešiolika, bet aš dar mielai pasėdėčiau tau ant kelių, sukišusi pirštus į tavo veščlius plaukus (savo nuostabiąsias kasas paveldėjau iš tavęs!), bet tavp žodžiai „aš nebenoriu būti tėvu” užvėrė visus vartus, kuriuos tik tu vienas galėtum atidaryti.Tačiau „tu nebenori būti tėvu”…

  3. Andrėja parašė:

    Pradėjau skaityti ir pradėjus turėjau pabaigti… Tai tavo gyvenimo nuoskaudos, tava gyvenimo istorija…Sunku, bet… Pagalvok ir apie tai, kad visą tai turėjai, jautei tėvo meilę, rūpestį, turėjai užuovėją… Kaip sakai: ,,prabanga turėti tėtį”… Bet bent kada buvai turtinga ir tu… Tad nenusiminki… Toks gyvenimas… Pagalvok apie kitus vaikus, manau supranti ką turiu omenyje… Kiti tėvai vaikų atsižada vos gimusių… Nenusiminki… Laimės ir sėkmės tau… Turbūt sergi sunkia liga… Linkiu, kad kuo greičiau pasveiktumei… Andrėja

  4. Anonimas parašė:

    Labai gražus kūrinukas. Toks paprastas ir tuo pačiu nuoširdus… Verčia susimąstyti…

  5. lilita parašė:

    net pravirkau ..

  6. LilLea parašė:

    labai graudinanti istorija… ašaros tiesiog pačios byra….

  7. aš ... parašė:

    jo…. nerealiai čia…

  8. Ajura parašė:

    Labai sunku… Gal man ir lengviau, nes aš tik prisimenu kaip vieną kartą man parnešė saldainių… Jei gali pamiršk tą frazę, kurią pasakė jis. Gyvenk ateitimi ir džiaukis gyvenimu – jis gražus.

  9. Anonimas parašė:

    …jaudina…

  10. mmmm parašė:

    Labai gražu..ir visa tiesa apie tikrus draugus..norėčiau tokį draugą turėti..

  11. TIESIOG parašė:

    Labai nuoširdu ir liūdna… net susigraudinau

  12. bum parašė:

    šiap tai ta „jos” „graudinanti” istorija žurnale buvo….

  13. julija parašė:

    Ko vertos žmonių ašaros,
    Jei mes galim jas kaip vandenį išlieti?
    Ko verta žmogaus širdis,
    Jei mes galim ją kaip akmenį suskaldyti?
    Ko verti žmogaus jausmai,
    Jei mes galim juos kaip krištolą sudaužyti?
    Bet kaip mes džiaugsmą išreikštumėm,
    Jei verkti nemokėtumėm;
    Kaip būtumėme draugiški,
    Jei neturėtumėm širdies;
    Ir kaip kitus mylėtume,
    Jei jausti negalėtume?!

  14. gabriele parašė:

    patiko man labai :)))

  15. Gabrielė parašė:

    Miela!! :)))

  16. Monika parašė:

    Šeip man labai patiko.Aš netgi vieną iš šių posakiu išsidėjau į skypes komentarus.Na ir šeip labai praktiška,pasižiūrėti į posakius ir tada daug ką sužinai apie gyvenimą.Labai vaizdingi ir tiesa pasakantys posakiai apie draugus.

  17. ;}} parašė:

    Labai garžūs žodžiai. Man patinka ;}}

  18. viena parašė:

    Liūdnoka bet nuoširdu. Puiku;]

  19. Agnė parašė:

    Iš tikro žinau ka reiškia turėti tuo pačiu ir neturėti tėtį, kai visad pagalvoji kaip linksma būtu buvę su juo pažaist pasikalbėt pabūti drauge,,, bet tu tai turėjai nors ir trumpai, o aš ne, kaip ir mano broliukai…:( Bet reikia džiaugtis tai ką turi, ir nesijaudinti tai kas dingo iš tavo gyvenimo… sėkmės tau 🙂

  20. Justė ;} parašė:

    Labai gražu…
    Begalo prasmingi žoždiai..
    Tikrai verkiau,nes kadangi mano gyvenimas yra liūdnas…
    ;*
    O aš žinau ką reiškia turėti ir neturėti mamos… ;(((((((

  21. Dj parašė:

    Tai yra nuostabi istorija… Sukėlusi daug prisiminimu ir suteikusi daug ašarų… Prieš pora savaičių palaidojau tėva, man dabar taip pat 16… Nors ir yra gražių prisiminimų, bet vistiek labai gailiuosi nes prieš jam iškeliaujant mes labai nesutarėme… Galiu pasakyti visiems vertinkite tol kok turite, nes kai prarasite bus vėlu.

  22. NeRRi parašė:

    Suprantu ;] Pati patiriu tai, neturiu tėčio, buvau pirmoje klasėje kai mano tėvai išsiskyrė… ;[
    Gyvenimas kartais žiaurus, bet turime su tuo susitaikyti, nes turime ir kitus mylimus ir mylinčius artimuosius, kuriems mūsų reikia… ;]

  23. Ruta parašė:

    Neliūdėk, kad kažkas baigės.Džiaukis, kad tai apskritai buvo, kaip sakoma. 🙂

  24. Greta parašė:

    Liūdnoka istorija.. Aš gal tik dabar taip galvoju, bet negaliu pakęsti savo mamos.. Kartais atrodo kad man būtų geriau be jos….

  25. Vesta parašė:

    Liūdna ir graudi istirija,verkiau skaitydama…Tačiau pavydžiu, kad turi gražių prisiminimų, mano tėvai išsiskyrė, kai man buvo 4 metai, tad visą gyvenimą(jau 15 m) gyvenu be prisiminimų apie tėvą

  26. dima parašė:

    Meilė tai muzika jos
    negalima apsakyti.. ja reikia ilgai isklausiti ir neviena karta myliu gabriele labai 😀

  27. Anonimas parašė:

    Jaudinanti istorija. ;(

  28. Vaida parašė:

    Labai jau sugraudino mano širdį.

  29. Smile. ;}* parašė:

    manO tėvai išsiskyrė, kai man buvO vos 5 metukai, ir abu mane palikO, tOdėl jau daug metų gyvenu su močiute ir seneliu, tOdėl mažai žinau, ką reiškia turėti mamą ir tėtį… O tu nenusimink, viskas bus gerai, galbūt ne šiandien, ne rytOi, bet tikrai bus, iš gyvenimO reikia mOkėti priimti viską, džiaugsmą , ašaras, liūdesį.. Gyvenimas, tai lyg žaidimas, negali visados sektis, būna sunku, bet privalai nepasiduOti ir kOvoti, kad ir kaip sunku.. Neveltui yra draugai, tikri draugai, kurie yra visada šalia ir palaiko, nenusisuka, padeda. <3

  30. Velniava.. parašė:

    Labai gražus kūrinys, tokiose situacijose belieka palinketi tau sėkmės tolimesniam gyvenime ir nepasiduoti iškilus sunkumams.

  31. ASH parašė:

    Hm..nesugraudino,.Mano Tėvas alkoholikas,,pragėrė mane..Neesu mačiusi netgi daugelio Lietuvos kampelių,neturėjau jokių atostogų,neesu niekur buvus su tėčiu.ko tu skundies?Džiaukis.

  32. laura parašė:

    Tu man dar esi berniukas, panašus į šimtą tūkstančių kitų berniukų. Ir tu man nereikalingas. Ir aš tau nereikalinga. Aš tau esu lapė, panaši į šimtą tūkstančių lapių. Bet jei tu mane prisijaukinsi, mudu būsime vienas kitam reikalingi. Tu man tada būsi vienintelis pasaulyje. Aš tau būsiu vienintelė pasaulyje.

  33. Monika parašė:

    Kol nepamirši ateities, negalėsi galvoti apie ateitį.

  34. Evelina parašė:

    Kol nepamirši praeities, negali galvoti apie ateitį

  35. Mergaitė parašė:

    Vieną iš tų sakinių užsidėjau ant skypės komentarų.
    Pati gyvenu be tėčio nuo pimros klasės. Bet vat dabar, tai rašydama esu pas tėtį. Nors mano tikrieji namai su mama, bet mano širdis visada bu pas tėtį. Noriu gyventi pas jį, bet neleidžia mama, nes sako, kad esu mergaitė, ir tėtis nemokės manim pasirūpinti, kai to reikės, nes esu jam pirmoji dukra. Tėtis kai dirba visada atvažiuoja pas mane. Mano mama su tėčiu bendrauja labai geria, gaim sakyt jie bestai. ;D;D O draugės tėvai net nepasižiūri vienas į kitą gatvėje susitikę. Tai va … Mama man duoda pinigų kai reikia, ji manęs nebara. O tėtis… Nežinau, jis man liepia labai tvarkytis, neleidžia tiek dag prie kompo, yra grežtas, bet jį myliu labiau negu mamą. Nežinau kas man. ;*
    Ir tie kurie neturite tėčio ar mamos, negalvokite apie juos, nors abai skaudu per mamos ar tėčio dieną, kai per televiziją tai primena koncertais. Bet gyvenimas tęsiasi. Ir reikia išmokti gyventi be jų. Sekmės ;*

  36. Aiste parašė:

    Reikia su draugu verkti ir juoktis.

  37. Greta parašė:

    Mano pačios tėvai jau 2 kartus buvo prie skirybų ribos, bet aš džiaugiuosi, jog mano tėtis pasikalbėję su manimi, supratęs kad man labai skaudu,pamatęs mano ašaras susiprotėjo ir susitaikė su mama. Ir tikrai suprantu visus kurie gyvena be tėčio ar mamos, ir kurių tėvai išsiskyrę gyvena atskirai.

  38. Laura parašė:

    Ieškojau eilėraščio tam kad galėčiau jį padeklamuoti ir atsiskaityti mokytojai. Ir štai radau šį tekstuką. Skaičiau garsiai, ir žinote ką? pradėjau net springti nuo ašarų. O taip nutiko todėl kad mano tėvai manau yra ant išsiskyrimo ribos, todėl manau kad tai pats geriausias gyvenime skaitytas tekstas.

  39. Rosita parašė:

    Draugystė tai lyg siūlas, bet jame kartais pasitaiko mažų mazgelių kaip ir draugystės susipykimai. Laikui einat mazgeliai išyra , kai vel susitaikai su savo gariausiais draugais

  40. ne tu parašė:

    Draugyste tai pagalba vienas kitam.

  41. Salomėja parašė:

    Tikras draugas visada pagelbės

  42. Leo parašė:

    Evelina rašo:
    2010-05-09 14:53

    Kol nepamirši praeities, negali galvoti apie ateitį

    Evelina, man netrukus po poros mėnesių bus 17 metų, tačiau aš savo praeities užmiršti vistiek negaliu. Prireikia viso gyvenimo, kad žmogų užmirštum. Aš turiu tokį vieną patį geriausią drauga ir visiškai juo pasitikiu ir manau, kad ta istorija, kuri yra aprašyta viršuje yra atitinkanti mano bendravimą su juo. Nu gal šiek tiek skiriasi 🙂

  43. poete :P* parašė:

    Noriu

    Aš noriu mylėt, bet nenoriu kentėt,
    Aš noriu kalbėt, nes nenoriu tylėt.
    Tylėt negaliu, nes tave aš myliu,
    Staiga suprantu, kad tavęs nekenčiu.

    Nenoriu mylėt, nes galiu nukentėt,
    Nenoriu kalbėt, nes geriau bus tylėt.
    Ir ką man daryt, gal gali pasakyt,
    Ar rwiktų nutilt, ar per naują prabilt.

    Tada suprantu, būsiu aš jau kitur,
    Galbūt nemylėsiu, bet vis netylėsiu.
    Kalbėsiu, kalbėsiu visa išsiliesiu,
    Tylėt negalėsiu ir vėl mylėsiu…

    Išeisiu

    Išeisiu ten, kur neieškosit,
    Kur nepasieksit jūs manęs.
    Kur laikrodžiai man visad rodys,
    Griažias likimo minutes.

    Išeisiu ten, kur jūs nerasit,
    Kur nepasieks nauja diena.
    Kur nebegrįš margieji pakščiai,
    Kur būsiu aą, tik aą viena…

    Išeisiu ten, kur nesuprasit,
    Kodėl čia liūdna ir nyku.
    Į dangų vėl rankas iškelsit, suprasit, kad jumis tikiu…

  44. Anonimas parašė:

    Tikras draugas yra tas, kuris palaiko kai tau būna sunku,
    kai tu būni be nuotaikos tave pralinksmina, kai tu neturi draugo tokio kuriuo galėtum visiškai pasitikėti jis šalia,
    štai kas yra tikras draugas, o ne tas kuris tik gerai vaišina.

  45. Kornelyte parašė:

    Jei kada neteksi artimo draugo – neliūdėk, nes tu jo neturėjai. Tikra draugo prarasti negalima!!!

  46. Kamile parašė:

    Būti tikru draugu – reiškia pastebėti akyse dar nepasirodžiusią ašarą, o širdyje paslėptą žaizdą.

  47. Leila parašė:

    Laikas geriausiai gydo žaizdas liūdna bet ne visas taip greitai kaip norėtume

  48. matricia parašė:

    Tikras Geriausias, mylimiausias draugas yra tas, kuris dėl tavęs paaukojo gyvybę. Tu jam nespėjai padėkoti, gali jam padėkoti prie jo kapuko ir paėeti jo mėgstamiausias gėlytes. Ir beje, draugas visada lieka tavo širdyje.

  49. Emilija parašė:

    Labai gražu. Kelis draugui parašiau.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *