Esė apie laimę

Turbūt joks klausimas žmonijos taip nekamavo nuo pat amžių pradžios, kaip laimės formulės paieškos. Ir tai paaiškina, kodėl sėkmės istorijos visais laikais buvo mielai skaitomos. Taigi, laimė. Ar egzistuoja amžinos laimės formulė? Ar ilgai laimė trunka? Ar tai tik trumpas šviesos blyksnis skubėjime ir rūpesčiuose paskendusiame prote ar tai šis tas ilgaamžiškesnio?

Pirmas atsakymas šaunantis į galvą išgirdus pirmąjį klausimą būtų : „Žinoma ne! Juk kur 2 žmonės, ten 3 nuomonės, ypač kalbant apie štai tokius vertybinius klausimus kaip šis. Vienam vertybė alaus bokalas, kitam Šekspyro sonetai, vienas laimingas gavęs penketą, o kitas verkia dėl septyneto ir t.t., ir pan.“. Tačiau ši esė ne apie laimę, kuri padaro žmogų priklausomą nuo aplinkybių. Tuomet iškyla klausimas: ar gali žmogus laimingas jaustis tiesiog šiaip? Visai ne dėl to, kad šiandien gražus oras, laimėjai milijoną, gavai paaukštinimą ar išgirdai žodžius, kurie tau yra mieliausi pasaulyje. Ir net ne todėl, kad nudžiuginai savo mylimąją, ar tavo ilgų metų triūsas pagaliau buvo įvertintas. Taip, tai irgi yra laimė, tačiau aš tikiu, kad už jos egzistuoja, kita laimė, ta tikroji, iš didžiosios „L“, be jokios ypatingos priežasties, už kurią dažnai šiais laikais lieki nesuprastas.

Laimė kaip prigimtinė žmogaus būsena. Laimė, kuri kyla iš buvimo Čia ir Dabar džiaugsmo ir neturi ribų nei laike, nei erdvėje. Laimė, kurią stiprina tikėjimas visa ko prasmingumu – pasitikėjimas Dievo valia. Ramuma, kurios niekas negali sutrikdyti – nei artimo žmogaus mirtis, nei išsiskyrimas, nei sunaikinimas to, ką kūrei metų metus. Laimė, neatsiejama nuo Tikslo – Meilės, savo būties esmės, išgyvenimo. Ir tai anaiptol nereiškia gyventi be kančios, tai reiškia net kančioje išlikti Laimingu. Kentėti neklausiant kodėl tave ištiko nelaimė, kentėti, nes kančia tave priartina prie jau minėto Tikslo. Ir tokios Laimės formulė yra paprasta – Mylėti Neprisirišant, Be Baimės Prarasti Tai, Ką Tu Myli. Tai Meilė, paverčianti šviną auksu.

Autorius: Justifix.