Ištraukos iš knygelės apie tikrąją laimę 2
Šviesa ir tamsa
„Kad ir kas atsitiktų, tik nuo mūsų priklauso, ar ten mes įžvelgsime laimę ar nelaimę.” Šitą patirtimi pagrįstą sakinį pasakė Antonijus de Melo. Jis teisus – laimė yra vidinė būsena. Ji priklauso nuo to, kaip mes išgyvename mus supant] pasaulį. Mūsų išgyvenimas juk priklauso nuo to, kaip mes interpretuojame įvykius. Žinoma, būna tokių įvykių, kurie suardo vidinę ramybę, kaip antai, artimo žmogaus mirtis. Mylimo žmogaus mirties negaliu aiškinti kitaip ir laikyti laime. Tačiau kaip aš elgsiuosi susidūręs su artimojo mirtimi, priklauso tik nuo manęs. Galiu įžvelgti skatinimą augti, atrasti savo giliausius gyvybinius šaltinius. Paskui gedėdamas ir išgyvendamas išsiskyrimo skausmą atrasiu kažką nauja savyje ir pasieksiu tokią būseną, kurią galėsiu pavadinti laime. Kai po ilgo gedulo kitaip įvertinsiu mirtį, tada galėsiu patvirtinti, ką pasakė La Rošfuko:
„Laimė ne daiktai, o tai, kaip mes juos vertiname.” Tačiau šio sakinio negaliu panaudoti kaip triuko ir viską vertinti taip, kad man būtų palanku. „Pozityvaus mąstymo galia” gali tapti ir tironija, prievarta viską matyti teigiamai. Šviesa ir tamsa, džiaugsmas ir skausmas yra mano gyvenimo palydovai.Tik tada, kai priimsiu šias priešybes ir su jomis susitaikysiu, kitaip įvertinsiu savo gyvenimą; gal šis įvertinimas nepadarys manęs laimingo, tačiau sukurs sąlygas tapti laimingam.
Atrasti perlų
Kada nors mums teks patiems prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą. Tai reiškia, kad turime susitaikyti ir su vaikystėje patirtomis skriaudomis. Jos gali virsti gyvybės šaltiniu. Tada mūsų žaizdos taps perlais, kaip sako Hildegarda Bingenietė. Jei pasižiūrėsime į savo žaizdas, geriau suprasime save. Patys savęs nekaltinsime, kad taip jautriai reaguojame. Savaime suprantama, patyrę tokias skriaudas esame lengvai pažeidžiami, bijome įtakos. Tik supratimas išlaisvins mus iš savęs pasmerkimo.
Tačiau negalima apsiriboti vien supratimu. Svarbu savo žaizdose atrasti gebėjimų, būtent tų perlų, kurie mano gyvenimą padarys vertingą. Žaizda visada yra mano proga. Pavyzdžiui, jei patyriau per mažai švelnumo, būsiu jautresnis tiems žmonėms, kurie kenčia dėl meilės stokos. Kadangi nepasisotinau meile ir artumu, tai leidausi į dvasinę kelionę. Man nepakanka gerai įsitaisyti. Stipriai ilgiuosi Dievo. Savo gyvenimo tikslą atrasiu būtent savo žaizdose. Mano žaizdos taps mano galimybėmis suvokti savo charizmą ir ją stiprinti.Tokiu būdu mano žaizda taps palaimos šaltiniu man ir kitiems.
Mumyse yra ta vieta
„Neįmanoma nušvitusiųjų paversti vergais, nes jie vergijoje tokie pat laimingi kaip ir laisvėje.” (Antonijus de Melo)
Kas matė vidinę šviesą, kas susiliejo su Dievu, tas iš tiesų yra laimingas. Jokia išorinė nelaisvė negali jo atskirti nuo laimės. Todėl tikrasis kelias į laimę yra vidinis kelias, arba, anot Platono, kontempliacijos kelias.
Mumyse yra vieta, kur gyvena Dievas. Ir ten, kur mumyse gyvena Dievas, esame laisvi ir nesužaloti. Ten esame laimingi. Ten esame šviesoje. Ten vergijos tamsa negali mūsų įstumti į nelaimę, nes ši vidinė erdvė nėra prieinama ir pavaldi pasauliui. Ten viešpatauja Dievas. O Dievui niekas nevadovauja. Pagaliau Dievas – tai mūsų tikroji laimė, laimė, kurios niekas negali iš mūsų pagrobti, bet ir laimė, kuri negali mums priklausyti, nes Dievas nesileidžia paverčiamas nuosavybe. Dievas, kuris mumyse gyvena, kartu yra Dievas, kuris mums išsprūsta. Jis yra mumyse, tačiau mes juo negalime manipuliuoti.
Iš širdies į širdį
Guodžiama kalbantis, tariant žodžius, kurie beprasmiškumui vėl suteikia prasmės, nes bet kokia netektis ją atima. Tačiau žodžiai neturėtų būti vien nuraminimas pažadais, nes toks nuraminimas nepaliečia žmogaus. Žadėdamas neįtikinu, o kalbu pro šalį. Sakau kažką, kuo pats nesu įsitikinęs. Tariu žodžius, kurie nesuteikia paramos ir neturi jokios prasmės. Paguosti reiškia kalbėti žmogui, sakyti žodžius, kurie jį pasiektų, kurie tiktų tik jam, kurie prasiskverbtų į jo širdį. Guosti, vadinasi, rasti žodžius iš širdies į širdį, žodžius, kurie kiltų mano širdyje, o nesiremtų kokiais nors tuščiais nuvalkiotais posakiais, žodžius, kurie paliestų kito žmogaus širdį, kurie atvertų naują horizontą ir suteiktų jam tvirtą pagrindą po kojomis.
Atjautos ribos
Jei nori padėti kitam, turi sugebėti jausti ir kentėti kartu su juo. Tačiau turi šiek tiek atsiriboti nuo jo kančios, nes jei susiliesi su jo kančia, jei nenubrėši tam tikrų ribų, tai nugrimsi į jo kančių jūrą ir negalėsi jam padėti. Yra gailestis, kuris neturi ribų.Tačiau atjauta, apie kurią kalba Jėzus Biblijoje, yra kitokia. Galiu savo širdį atverti kitam tik tada, kai savo sieloje esu kaip namuose, kai turiu tvirtą pagrindą, kai ilsi uosi Dieve. Jei be galo kentėsiu su kitu žmogumi, tada apgailestausiu pats, koks yra blogas pasaulis. Tačiau taip aš nesumažinsiu kančios.
Gyvenimo rūpesčiai – gyvenimo tikslai
Kalno pamoksle Jėzus ragina mus nesirūpinti: „Todėl nesisielokite ir neklausinėkite:„Ką valgysime?” – arba:„Ką gersime?” – arba:,,Kuo vilkėsime?” (Mt 6,31). Neturėtume be paliovos sukti sau galvos, ar mes visą savo gyvenimą buvome sotūs, ar gavome pakankamai dėmesio ir švelnumo, ar esame nuskriausti, ar gerai atrodome ir pildome žmonių lūkesčius.„Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia” (Mt 6,32). Tik tada, kai mes virš savęs pažvelgsime į viršesnį, transcendentini tikslą, mūsų gyvenimas taps šventas.„Dievo karalystė” kaip mūsų ieškojimų tikslas yra tai, kad Dievas viešpatauja mumyse, o ne mūsų gyvenimo įvykiai, mūsų tėvų balsai, apsigyvenę superego viduje. Kai mumyse viešpatauja Dievas, priartėjame prie savojo „aš”.Tikslas, kurio turime siekti gyvenime, nėra rezultatas, bet būtis, misija.
Patarimų autorius: Anselm Grün
Nenustokit pildyti, šį nuostabų puslapį naujomis mintis.