Stiklo rutuliai

Stiklo rutulių vandenyje – amžina žiema. Imi vieną į rankas. Palengva plauko sniegas, sūkurys prasideda apačioje, iš pradžių nepermatomas, trumpalaikis; paskui snaigės pasklinda ir turkio žydrumo dangus vėl melancholiškai sustingsta. Paskutiniosios paukštės dar keletą akimirkų paplevena ir nusileidžia. Pūkinis tingis masina žemyn. Padedi rutulį į vietą. Kažkas pasikeitė. Nuo šiol, atrodytų, sustingusioje dekoracijoje tarsi girdi kvietimą. Visi rutuliai panašūs. Ar fone būtų jūra su besidraikančiais dumbliais ir plaukiančiomis žuvimis, ar Eifelio bokštas, Manhetenas, papūga, kalnų peizažas, ar suvenyras iš Sen Mišelio, visuomet sukasi snaigės, o paskui palengva malšta, sklaidosi, rimsta. Prieš žiemos puotą ten nieko nebuvo. O po… ant Empire State Building liko snaigė, mažytis neišdildomas dienų tėkmės prisiminimas. Dugnas sėte nusėtas lengvučiais atminties žemėlapiais.
Stiklo rutuliai turi atmintį. Patyliukais mąsto apie sniego gūsius, pūgą, kuri gal vėl prasidės, o gal ne. Dažniausiai jie tiesiog gulės lentynose, o tu užmirši palaimą, kad gali snigti tarp delnų, kad keista galia prižadina kietai įmigusį stiklą.

Viduje esantis oras – tai vanduo. Iš pradžių tai nerūpi. Bet įsižiūrėjęs viršuje pastebi prigludusį oro burbuliuką. Požiūris keičiasi. Jau nebematai Eifelio bokšto žydrame balandžio mėnesio danguje, ramia jūra plaukiančios fregatos. Pribloškia aiškumas: anoje pusėje bokštus skalauja srovės. Taurių vienatvių karalystės, sudėtingi vingiai, nepastebimas judėjimas fluidinėje tyloje. Fonas iki pat viršaus, iki dangaus nudažytas balsvai melsva spalva. Tokio labai šviesaus mėlio iš tikrųjų nebūna, o jo palaiminimas galiausiai ima kelti nerimą, panašiai kaip ankstyvą popietę, kai apsunkęs ir apsvaigęs nuo pogulio pajunti, kad likimas rezga pinkles. Imi pasaulį į rankas, netrukus rutulys beveik iškyla. Sniego griūtis akimoju išsklaido slaptą srovių nerimą. Sninga tavo paties širdies gelmėse, ten neįžvelgiama žiema, kur lengvas svarbiau už sunkų. Sniegas toks minkštas vandens gelmėje.

Ištrauka iš knygos: Philippe Delerm „Pirmas gurkšnis alaus ir kiti maži malonumai“

Atsiuntė: Neringa