Šulinys
Prie jo kiekvienas gauna ką panorėjęs.
Aš ten atėjau kaip sužeistas žmogus, įskaudintas savo artimųjų.
Nuėjau prie šulinio, kaip įprasta, ir sušukau:
„Vienatvės!“
Ir gavau. Koks palengvėjimas! Nė neįsivaizdavau, kad man taip reikėjo poilsio. Bet po kelerių metų aš pradėjau ilgėtis bendruomenės. Vis galvojau apie Kristaus mokymą ir pavyzdį. Ar teisinga tiek laiko praleisti vienumoje?
Taigi nuėjau prie šulinio. „Bendruomenės“, – sušukau. Ir gavau ją. Buvo nuostabu – kuriam laikui.
Vėl pakilimai ir nuosmukiai. Kai jau tapo visai nebepakeliama, nuėjau prie šulinio ir sušukau – „Mirties!“. Ir aš numiriau. Galų gale – ramybė. Mano rūpesčiai baigėsi. Džiūgavau.
Tačiau nedaug tepraėjo laiko, kai aš ėmiau svarstyti: „Na, gyvenimas – tai bent jau esi gyvas, tai ne taip jau ir blogai. Priklauso nuo tavęs – kaip pats susikursi, taip turėsi. Be to, gyvas būdamas, gali padėti žmonėms. O čia – ką aš galiu veikti čia?“ Aš pradėjau svajoti – o kad taip galėčiau nueiti prie šulinio ir atgauti savo gyvenimą…
Bet aš negalėjau ten nueiti, o jei ir būčiau galėjęs, negalėjau sušukti, nes nekvėpavau. Aš buvau tiesiog miręs. Gal kas nors kitas galėtų nueiti ir sušukti už mane šulinin? Deja, niekas nesusiprato taip padaryti. Jie matė mane nebegyvą, bet nė vienas nepagalvojo grąžinti mane į gyvenimą. Kodėl jie buvo tokie nerūpestingi savanaudžiai?
Visgi galų gale kažkas apie tai pagalvojo. Jis atėjo prie šulinio ir sušuko žemyn: „Gyvenimo mano broliui“. Ir aš pakilau iš mirties. O, vėl buvau gyvas, kvėpavau, mačiau, vaikščiojau, girdėjau, bendravau su žmonėmis.
Bet kurgi tas žmogus, prikėlęs mane? Aš klausinėjau kiekvieno, kurį sutikdavau. „Ar nematėte žmogaus, prikėlusio mane iš mirties?“ Jie manė, kad aš išprotėjau. „Niekas negrįžta iš kapo“; „Paprašė šulinį už tave? Tu pats prašei už save, niekas kitas“, – sakydavo jie. Ieškojau visur.
Ilgai blaškiausi, ieškojau, kol suvokiau, kad kas nors kitas galbūt irgi ilgisi būti grąžintas į gyvenimą. Nubėgau prie šulinio. „Gyvenimo mano broliams!“ sušukau pasilenkęs… ir tada apačioje pamačiau veidą to, kuris prikėlė mane gyvenimui.
Verkt norisi ;((
„….ir tada apačioje pamačiau veidą to, kuris prikėlė mane gyvenimui…”
vat tos eilutes paskutines nesupratau….
šiaip gražu…verta susimastyti..
Šiurpas nukrete. Gražu.
save pamatė šulinį.. jis pats save prikėlė gyvenimuj.