Žmonės lyg paukščiai

Siūlome paskaityti:

Komentarų: 9

  1. Živilė parašė:

    skaičiau šią knygą:labai įdomi

  2. Lina parašė:

    o knygos gale yra sie zodziai, kurie dar labiau mane sujaudino:
    „Paukštis, erškėčio perverta krūtine, paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino,kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs;jis gieda ir gieda, kol jo balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.”

  3. Gintautė - autorė parašė:

    Taip…šie žodžiai gale išties ir mane labai sujaudino…o ta legenda knygos pradžioje tarytum apibūdina visą knygą…žinoma, perkeltine prasme, bet vistiek…

  4. Erika parašė:

    Nuostabi knyga…. Tiek tegaliu pasakyti..
    Ir šitie žodžiai man taip pat labai giliai atminty įtrigo..

  5. juste parašė:

    Be galo gera knyga. Kai ją skaičiau apsiverkiau belekiek kartų 🙂

  6. Ieva parašė:

    Pritariu šiems komentarams. Nuostabiausia knyga kokią tik esu skaičiusi.

  7. Vilė parašė:

    Gal kas gali pasakyti kas parašė tą knygą?

  8. Gintaute ( autore) ) parašė:

    Colleen McColough

  9. Austė parašė:

    Yra legenda apie paukštį, kuris gieda tiktai vieną vienintelį kartą gyvenime, bet daug gražiau nei kas kitas šioje žemėje. Palikęs lizdą, jis leidžiasi ieškoti erškėčių krūmo ir neturi ramybės tol, kol suranda. Tada pragysta tarp dygių šakų ir, spausdamasis krūtine prie ilgiausio, aštriausio spyglio, persiveria širdį.Mirties valandą, užmiršęs viską, jis gieda taip, kad jam neprilygsta nei vieversys, nei lakštingala. Nepaprasta jo giesmė VIENINTELĖ GYVENIME, ir už ją ATIDUODAMA GYVYBĖ. Tačiau visas pasaulis klausosi nuščiuvęs, ir Dievas šypso Danguje. NES TAI, KAS GERIAUSIA, ATITENKA PER DIDŽIAUSIAS KANČIAS…berods taip sako legenda.Paukštis, erškėčio perverta krūtine, paklūsta nesikeičiančiam gamtos dėsniui, jis nežino,kas jį traukia pulti ant spyglio ir numirti giedant. Tą akimirką, kai spyglys perveria širdį, jis nežino, kad mirs;jis gieda ir gieda, kol jo balsas bejėgiškai nutyla. Bet mes, kai puolam krūtine ant erškėčių, mes žinom. Suprantam. Ir vis tiek puolam. Vis tiek.

    Pirma kart šiuos žodžius perskaičiau kai man buvo venuolika metų…Tada verkiau,buvau jautri,man buvo gaila to paukščio…Juos radau mamos užrašuose apie meilę…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *