Algimantas Baltakis Ar daug žmogui reikia?

Siūlome paskaityti:

Komentarų: 16

  1. Diamond parašė:

    Man YPAČ patinka šis eilėraštis. Optimistiškai nuteikia.

  2. Lina parašė:

    Labai mylintis ir gražus eilėraštis. Jis labai svajingas.

  3. Roberta parašė:

    Labai gražus eilėraštis ir gana paprastas. Gražiai rimuotas, todėl linksma skaityti netgi vaikui.

  4. Vilija parašė:

    Dievinu Algimanto Baltakio eiles,ačiū.

  5. R parašė:

    Šiaip nesu didelis poezijos mėgėjas, tačiau šis, gražus kūrinys sukelia norą domėtis ja. Ačiū

  6. arunas parašė:

    fainas labai !!!

  7. arunas parašė:

    labai fainas !!!

  8. ly parašė:

    Nėra žodžių jam nusakyti…:)

  9. Agne parašė:

    gražus eilėraštis 😉

  10. tadux parašė:

    Va čia tai Eilėėėėraštis!Iš didžiosios raidės.

  11. dovydas parašė:

    Mano pavardė Baltakis

  12. Nerijus parašė:

    Tokiame trumpame eilėraštyje sutalpinta visa gyvenimo esmė. Genialu.

  13. Rena parašė:

    „Gyvenimas – tarsi milžiniškas balionas,
    Kuriame telpa sunkus ar lengvas krovinys-
    Jame pripildytas minčių srautas
    Ir didžiulės naštos turinys…“

    Galiu tęsti, tačiau ne man skirtas šis puslapis…!

  14. molona parašė:

    AČIŪ GERBIAMAM POETUI ALGIMANTUI BALTAKIUI UŽ TOKIAS PRASMINGAS EILES!
    Manau verta prisijungti ir prie OG MANDINO PADĖKOS NEŽINOMAM AUTORIUI:

    ,,Jei tik kas nors nesiseka taip, kaip buvau suplanavęs, arba jei dienos ima slinkti neteisinga kryptimi, arba aš susierzinu dėl kitų ar pradedu šiek tiek gailėtis savęs, išsitraukiu tą eilėraštį, perskaitau ir tada vėl sėkmingai gyvenu, ilgiau stabtelėdamas tik tam, kad pasakyčiau ačiū…“ – Og Mandino

    Viešpatie, atleisk man, kai aš verkšlenu

    Šiandien prie autobuso pamačiau
    mielą mergaitę auksiniais plaukais
    Ir pavydėjau jai …
    ji man atrodė tokia linksma …
    ir panorau būti toks pat gražus.
    Kai mergaitė staiga pakilo,
    aš pamačiau, kaip ji
    nušlubčiojo šaligatviu;
    ji turėjo vieną koją ir ramentą.
    Bet jai praeinant … šypsena.
    O Dieve, atleisk man,
    kai aš verkšlenu,
    aš turiu dvi kojas.
    Ir pasaulis mano.
    Sustojau nusipirkt saldainių.
    Vaikinas, juos pardavinėjęs,
    buvo tikrai žavingas.
    Aš šnektelėjau truputį su juo.
    Ir kai aš pasisukau eiti,
    jis tarė man:
    – Dėkoju jums. Jūs buvote toks
    malonus.
    Taip gera pasišnekėti su žmogumi
    kaip jūs.
    Paskui pridūrė:
    – Jūs matot, esu aš aklas.
    – O Dieve, atleisk man,
    kai aš verkšlenu.
    Turiu dvi akis. Pasaulis yra mano.
    Vėliau, eidamas gatve, išvydau
    berniuką mėlynom akim.
    Stovėjo jis ir žiūrėjo
    į žaidžiančius vaikus.
    Jis nežinojo, ką daryti.
    Aš stabtelėjau ir tariau:
    – Kodėl gi tu neprisijungi prie kitų,
    mielasis?
    O jis žiūrėjo nieko nesakydamas,
    ir tik tada supratau,
    kad jis nieko negirdi.
    O Dieve, atleisk man,
    kai aš verkšlenu.
    Turiu dvi ausis. Pasaulis yra mano.
    Su kojomis, kurios nuneš mane,
    kur reikia, su akimis, matančiomis
    sulėlydžio spindesį,
    su ausimis, girdinčiomis, ką turiu žinoti…
    O Dieve, atleisk man, kai aš verkšlenu.
    Aš iš tiesų palaimintas esu.
    Pasaulis yra mano.
    Nežinomas autorius

  15. Kotryna Jachimovic parašė:

    Šis eilėraštis nėra nei optimistiškai nei gerai nuteikiantis. Bet jis verčia susimąstyti, ant kiek žmogaus svajonės yra beribės. Atrodo kad turim viską, bet tuo pačiu metu atrodo jog trūksta kažko.

  16. Liuda parašė:

    Atmenu,kad šį eilėraštį dar 1967 m., mokykloje raiškiojo skaitymo konkurse skaičiau. Dar ir dabar jį atmintinai moku, nors praėjo begalė metų. Tai tarsi gyvenimo kredo.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *