Eilėraščiai apie pavasarį

Stasys Anglickis. Mano pavasaris
Sugrįžta plunksnoti paukščiai,
strykčioja tarp šakų.
Lyg kanapes lesioja
savo cypsėjimo sėklas.

Obelys atverčia pasauliui
savo vidaus gražumą.
Kas galėjo tikėti,
kad tos pastyrėlės
tokios puikios savy.

Uogų vėrinių pakaks
visam mano žvaigždėtam
likimui. Nesitrauksiu nuo žemės
be vėjo nušvitintų
dūdų.
Švysčios medžių lapai,
pablūdę iš džiaugsmo.
Atgiję atvers ąžuolynai
užkimusias savo dreves.

Radovanas Zogovičius. Apokrifas
O pavasari, grąžinki jaunytę. papuoški, atjaunink
Prie geležtnkelio pervažos gunksantį gluosnį,
Bešakį, belapi, lyg plikai apkirptą vergą,
Iškėlusį apipjaustytų šakų strampus;
Atjaunink sugargažėjusį, gruoblėtą, vienišą gluosni
Sukumpusį, visais sąnariais įsikibusį
Į uolėtą šlaitą pridengusią žemę;
Pilką gluosnį, pasmerktą šičia budėti,
Dukart per dieną – auštant ir vidudienį -
Gintis nuo traukinio. Tada ir aš atsistoju gretah
Ugi kelių klimpdamas į dirvožemį,
Ir traukinys, vagonas po vagono, palieka ramybėje
Belapį, sulinkusi pilkąjį gluosnį.
O pavasari, grąžink jam jaunystę, papuošk jį, atjaunink!

Visagali pavasari, atjaunink, pabudink tą medį,
Juk tu pašalo stingulį ištirpdai – per vieną vakarą,
Šerkšno žilę šakose – per antrą vakarą,
O paskui per alksnyną ištiesi upelio diržą
Su blykčiojančiais jame žvaigždžių blizgučiais,
Paskui prikrauni lietaus ir išpūti debesis,
Nuplauni šakas, prikrauni pumpurus pūko,
Spalvotų žiedlapių, išskleidi lapų bures,
Spindulio lancetu uždegi melsvą spiritinę pavasario šviesą,
Paskui tarp dviejų žodžių iškvepi šiltą vakarą,
Išsklindi į visas puses lyg pienės pūkai,
Prilaistai mėlynę raudonio.
Pavasari visagali.
Su savo vasalais, su saule, lietum ir vėju,
Atjaunink, prikelki, pabudinki gluosnį!

Pavasari visagali,
Su saulės galybe, su liūtim ir vėjais
Grąžinki jaunystę sudiržusiam gluosniui,
Nuplauk ir pagydyk jam lūžius, žaizdas,
įskiepyk jam pumpurą, žalią šakelę,
Sunykusiam ir apleistam duok žemės maisto ir syvų,
Pagirdyk kiekvieną jo kapiliarą, kad ištrykštų
Žalia versmė ir nuplauktų per orą,
Kad iš kiekvieno pumpuro, iš kiekvienos žaizdos
Ant šakelės koto išaugtų žalios žuvytės,
Kad jos susibėgtų į būrį ir vėjui papūtus
Mirgėdamos plauktų ir plauktų per orą,
Kad vis gražiau ir linksmiau jos plauktų pavėjui;
O kada lietus nuo viršūnės lig žemės nuplaus visą gluosnį
Lai atmerkia žuvytės akis
šimtus žaluma žvilgančių žvilgsnių.

Su savo vasalais,
Su saule, su vėju, su liūtim šiltom
Pagirdyki gluosnį, aprenki jį lapais žaliais,
Atnaujinki jį, visagalis pavasari!

Vertė: Alfonsas Maldonis

Donaldas Kajokas. Žalias kovo ledas
Ką tik buvo spalis, o dabar jau kovas…
Net beveik ne kovas – kovo pabaiga.
Negi vėl stebuklą būsiu pramiegojęs -
sniegeną ir speigą, auskarą sniege?

Tarp žolių pernykščių – apipuvęs lapas,
purvas, perlo šukė,- bet gal nebe ta?
Ieškai, kas pradingo, atminty kas slepias,
ką minkštai sugėrė miego tuštuma.

Ir staiga pro šaką – žalias kovo ledas…
Tarsi nujautimas, kad kažką tenai,
kur buvai nebuvęs, tu žinai nematęs -
tik seniai užmiršęs viską mintinai.

Oskaras Milašius. Pavasario giesme
Pavasaris iš tolimų kelionių nusileido
Ir atnešė ramybę širdžiai tavo.
Pakilk, galvute miela! Žvilgtelėk, dailusis veide!
Kalnai – lyg salos tarp miglų, smagias spalvas atgavo.
Jaunyste! Putine šalia palinkusios trobelės!
Padaužos širšės laike!
O vasaros mergelė
Dainuoja kaitroje, papai kus.
Visur pasitikėjimas ir poilsis žavus.
Koksai gražus pasaulis, mylimoji, koksai gražus!
Iš ūkanotų karalysčių kyla
Orus, toks grynas debesys.
Dienovidis auksinis neriasi į meilės tylą.
Mieguistos dilgėlės išnokusi galva nusvyra
Ir glaudžias prie Judėjos Viešpatės vainiko tyro.
Girdi? Tai atošia lietus…
Pasruvo ir pas mus.
Štai meilės karalystėj kvepia vandenų žiedais visi
kampeliai.
Jauna bitutė,
Duktė saulutės
Slaptinguos soduos susiras sau naują kelią;
Girdžiu, kaip mukia kaimenė -
Atliepia aidas piemeniui
Koksai gražus pasaulis, mylimoji, koksai gražus!
Mes į vietas apleistas nulydėsime švilpynę.
Ten, debesio ūksmėj, prie bokšto, rozmarinas
Mums liepia pamiegot. Ir nieko aš dailiau
Užu ėriuką, šviesų kaip diena, lig šiolei nemačiau.
Švelni akimirka mums duoda ženklą nuo apniūkusios
kalvos.
Pakilki, meile išdidi, man ant peties uždėk rankas;
Praskleistu gluosnio svyruones šakas, Pasidairysime po klonį.
Gėlė jau leipsta, medis sudreba: nugirdė juos dvelksmai
malonūs.
O ten – tenai kviečiai,
Nelyginant žmogus per sapną, keliasi lėtai.
Galinga meile, sese vyresnioji,
Nubėkime tenai, kur soduos pasislėpus paukštė mus
vilioja.
Ateiki, atšiauri širdie,
Ateiki, veide mielas;
Tas papūtžandis vaikas – vėjas – dvelktelėjo debesėliui
iš jazminų.
Dailiom kojytėm balandėlė bėga gerti į šaltinį,
Baltutė vandeny tyram.
Ką sako ji? Ką mini?
Dingojas, lyg burkuotų mano atjaunėjusioj širdy.

Vertė: A. Vaičiulaitis

Alma Karosaitė
Tu, kove, prabudęs
Apšviesi laukus,
Ir kaimo bobutės
Dar metams atkus.
Dairysis į svirtį,
Sustos ties daržu.
Negalima mirti,
Kai šitaip gražu.

Jurgis Baltrušaitis
Nykaus rudens neatmena gegužė…
Džiaugsmingai vėl ištvinus iš krantų,
Sviesi banga kalvų pašlaitėm ūžia,
Šimtais spalvų žėruojančiu srautu…

Čia lapą skleidžia, ten gi iš grūdų
Linksmai jau kelia želmenis… Suūžę
Laukai, šilai skardenas nuo aidų…
Nykaus rudens neatmena gegužė…

Ir kas jai audros, miglos apsiniaukę,
Kas pilkos godos spalio tamsumos,
Kas baltos pūgos šokančios žiemos?!

Margoj lankoj džiaugsmingą dainą traukia
Ir greitai žengia ji, dosni, smagi…
O saulės mirksni, amžiams tu tiki!

Paulius Drevinis
Pavasariška kelionė

Pamiškėm ir pagriovėliais einam du.
Jau upokšniai burbuliuoja po ledu.

Negirdžiu, ką man skubėdama sakai.
Kvepia kvepia juodos dirvos ir miškai.

Tų kvapų, spalvų ir klegesio perdaug:
Negaliu šią visą dieną susikaupt.

Tarp purienų, baltažiedžių aš esu:
Kur dairaus, aplinkui gera ir šviesu.

Čia ir kurmis, čia ir driežas, ir varlė,
Ir jauna po kojom kvepia jau žolė,

Ir sula iš beržo laša, ir sakai
Sunkias sunkiasi iš eglės. Ką sakai?

Ko žiūri ilgai nustebus į mane?
Jei pavasaris mus kviečia — tai eime.

Domantas Razauskas
Pavasaris

Išdegė pūgos kariasi žodžiai
Lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir keliasi dangūs aukštais ir aušta
Ir ašaros tavo krenta su paukščiais
Ir mylisi pievos ir gęsta žibintai
Beprotiškai baikščiai tu juos užgesintai
Supynėse supasi nesisupa niekas
Ta meilė mieloji nelyginant sliekas
Ir kartojam save ir mokomės mokytis
To ką jau turim ir tai dėl ko tylim
Taip tyliai ir švelniai leidžiasi zylė
Ant tavo blakstienų žiemoja nebyliai
Ji kaip ir mes – visai užsimiršo
Vėlavo ir niršo už tokį likimą
Už šventą ir saldžią mirtį kaip dieną
Kurią ji surado ant tavo blakstienų
Mes lyg šunys senukai už pieninės vartų
Trokštam troškimo pabėgti tiek kartų
Kartu ir po vieną lyg snaigės laimingai
Grįžtam atgal ir tik žvilgsniu ilgesingai
Stebim save ir ilgimės godžiai
Kai lyja pavasario lietūs nuobodžiai
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Ir šimtmečio šviesos dar kvepia ugnim
Dabar aš tenoriu pasilikt su tavim.

2012-03-11.


Siųsti šį straipsnį draugui Siųsti šį straipsnį draugui

Patiko ką perskaitei? Gali palikti komentarą arba užsiprenumeruoti RSS!

Komentarai: 2

  1. Aušra rašo:

    Labai daug parašyta, bet gal ir gražu.

  2. gabriele rašo:

    Labai patiko eilėraštukai!

Palikti komentarą

Priminimas: visi sakiniai lietuvių kalboje pradedami didžiąja raide. Visi lietuviški žodžiai rašomi lietuviškai.


RSS

Kas yra RSS?

Užsisakyti Mintys.lt naujienas el. paštu

Nuolat ieškau žmonių norinčių ir galinčių prisidėti prie Mintys.lt veiklos Susisiekite.

Jei nori kasdien gauti mintis (aforizmus) į mobilujį telefoną - siųsk žinutę su tekstu "Noriu minčių" telefonu 862864932(Ežys). Žinučių gavimas nemokamas.

RSS Gudas

Žurnalų sąrašas

Nuorodos

Tau taip pat gali patikti:close