Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai

Rinkinys „Paskui rūgį ir meilę“
***

žodžiai burnoj
prasilenkia su duona
lyg nepažįstami būtų

broliai sakau
sesuo jūs duonelė
elenutė visų pilkoji

dvylika jų
dvylika juodvarnių žodžių
dvylika ir dar dvylika

žmogaus vardu
šaukti šaukti ir šaukti
kol žodžiai į duoną pavirs

1984

Vakarienė

Atviri laukai, ir jau tylu.
Žiemkentys ten keliasi ir griūna.
Rankos glamonėja prie stalų
vasaros auksinį kūną.

Viešpatie, gyvenime, rugy -
koks dienos trumpumas! Vėjo gūsis.
Lango tamsoje save regi
pasilenkusį prie žvakės: tuoj užpusi.

1986

***

Šiurkščiai šiūruojančią žolę
rudenio paukščiai šildo.
Išeik, basakoje viltie,
pažvelk, dainuojanti mano:
šiąnakt kelias užgeso.

Grįžta pasaulio šalna.
Peilis ant stalo nušvinta.
Saugok dainos krūtinę
tiems, kurie teisūs mirs.

Žodžio pilkam mauzoliejuj
virpa suvytę viltys,
ilsis darbai ir vardai.

Einam, dainuojanti mano:
ten jau esame buvę.

Klykiant žvaigždėms ir gervėms.
1984

Istorija

Ak, rankos ligi alkūnių.
į istoriją pamerktos:
kraujo upėj vartosi geležis,
aršus jos aštrumas.

Išgriebk man, išgriebk
kirvį, kardą ar dalgį.
Ak, rankos, ak, rankos
jau nukirstos lig riešų.

Išgriebk man, išgriebk
aukso žiedą ir karūnėlę.
Ak, rankos, ak, rankos
jau nukirstos lig alkūnių.

Išgriebk man, išgriebk
kraujo lašą, ašaros lašą.
Lietuva atsisėda ant kranto
ir ima dainuoti.

1984

***
Paskutinis prūsų poetas

Jis dar turėjo žodžių,
bet laužas jau buvo užgesęs.

Jo šuo
tupėjo šalia ir kaukė.

Tad ėmė žodžius iš savęs
ir į staugiančią ryklę juos mėtė.

Šuo kaukė jo žodžiais.

Žmogus gėrė iš Priegliaus,
gesindamas degančią gerklę,
galvodamas:
tai gal amžinos yra upės?

Atsiminė brastą.
Įbrido,
ir šaukė iš vidurio Priegliaus
į abi jo puses:
tou ni tur
kittans deiwans turryetwey!

Lietuva apsimetė mieganti —
ji nežinojo,
ką atsakyti turėtų.
Ir lig šiolei nežino.

1985

Baltų žemė

I

Teisinga yra tavo sena šviesa.
Baltas balandis virš degančio miško
yra tavo meilė,
ir graži prie namų plevėsuojanti
amžino rūpesčio pieva.

O, rūdynų gėlele, geležinis vanduo,
gyvenimo geluonie, gimtoji:
kad tik neužmiršus,
kaip juokiasi kūdikis,
kaip virsta verksmu kalba.

II

Virš girių nušvinta
balti dienos marškiniai
ir laukų darbuose,
saulės atrastas, žydi
baltų žemės aštrus likimas.

Nekaltas yra gyvenimas mūsų,
Baltiją tekančios mūsų akys.
Tik vieno maldaujam:
kad kūno namai
su dvasios namais sutaptų.

III

Šventumas iš žemės.
Iš galvojimo apie ją.
Įvairiaspalviai istorijos paukščiai
drasko viens kito lizdus.
Ak, šešėliai
didžiųjų upių pakrantėse, ak!

Kartais per sapną mes kalbam
jau nesuprantamais žodžiais.
Lyg dėliotumėm seno sudužusio indo šukes.
Jau nežinom jo formos.
Bet kalbam, nes bijom nutilti.

1985

Prie senų jos rankų

1.

žodis po žodžio
rauda po raudos
kraujas po kraujo
žaizda po žaizdos
pažinau ją
ir kaip sūnus paklydėlis
prie senų jos rankų
pripuoliau.

2.

sunkus tatai darbas
tėvynė
vėliavos lizdas
kraujo namai
kalbos žarija burnoj
amžių atodangoj
istorijos sparnas rūstus
plaka ir plaka

3.

žodžiais apiprausiu ją
ir vėduos prie visų
sakydamas
išpilk savo ašaras
į mūsų akis

1986

***

Palinkusį, gęstantį medį mąstau.

Gyvybė jame susigniaužus į kumštį,
nes tai, kas artėja, yra mūsų priešas.

Jo veidą matau tamsiame vandeny:
tylos toluma, virpesys iš gilybių,
nukritusi paukščio ar angelo plunksna,

aiman! – kruvina. Ir šiurpu be žmogaus
sėdėt prie vandens. Lyg iš kito pasaulio
garsai ir saulėlydis. Gęstantį medį
paglosto širdis. Ak, palinkusį medį.

Nevėlu, mano meile, niekada nevėlu
ištiesti rankas. Neapykantos sodai
apmėtys tave sukirmijusiais vaisiais,
kai liūdintį laiminsi, įpūsdama
gyvybės kaktoj amžinybės leliją.

1986

***

Yra turbūt ir vakarinis džiaugsmas
tylus, ramus ir pilnas išminties
esybės įtekėjimas į jūrą:
ei, vairininke, ar jau baigės upė,
ar jūra ašaroje prasidėjo?

Krantų ir dugno poilsis tenai,
dangaus atsispindėjimas beribis -
o, Stella maris! Moterie mergele,
tarp pirštų trupinanti amžinybę!

Tu šoki mano sapnuose nuoga.
Prisiglaudžiu prie tavo tobulumo
ir žemės nuodėmę dangum užkloj

Atrodo, lūpos jau surastų žodį,
kuris tylėdama nulenktų galvą.

Bet vis žiaurėja žemė jam ištart.

1987

Namie I

Gęsta namai.
Tėve, gęsta namai.
Skraido virš jų,
kaip išgąsdintas paukštis,
tavo išblukus kepurė.

Neskaudėjo,
kai langą išdūrė.

Tik gyvenimas ištekėjo -
medus pro avilio landą.
Ir siela suspigo
atminties tekėlo
negailestingai galandama.

Surūdijusią skląstį išlupo.
Su krauju.
Svirtis maldingai lankstės,
kai iš Saldžiausios Jėzaus širdies
ištrauktu kalaviju
kapojom prakuroms slenkstį.

Gęsta, tėve, namai.
O tokie amžini,
kad užmiršom,
kas pirmą ugnį įkūrė…

Tavo veidas – giliai šuliny.
Aukštai danguje — kepurė.

1986

Namie II

Tas laukas jau ne mano.
Ne mano jau tas laukas.
Juo tiktai kankinu save.

Saldu, kai širdie, ten bėgi
nepažįstama, o pažįstanti
sesuo, – parugy užmiegi.

Sapnuoji spygliuotą vielą,
vis gaudančią tavo rankas.

Nubundi, atsargiai paliesta
a, tai kūnas,
nebylys tavo brolis,
jau grįžo.

1985

***

Baltoji lelija, namų dvasia pražilus!

Ant amžių surišai rankas rugių grįžte
ir griūvančion senos genties tvoron įtverei.

Kaskart tu vis sunkiau pasiremi j ją,
visa praeitimi užsiguli ant mūsų,
po saule pilkus laiko pelenus išpylus.

Klausais, kaip graužia krantą praradimo upe
Štai žiūrim į tave suskilusiom akim
ir perplėšta gentystės staltiese mėginam
uždengt į žemę grimztantį gyvybės stalą.

Sunkieji lietūs rudenio. Ak, žilagalve,
tik nepaleiski mūsų rankų, atitrink jas,
užgėlusias. Pamokyk amžių tamsoje
užčiuopt ir užsitraukusią, ir gyvą žaizdą,
prie savo kryžiaus mus gyvenimui prikalk.

1986

Kelionė

1.

Dangus jau neieško mano akių.
Bedugnė žydrynė
jau neturi ką pasakyti.
Už dievus ir jų pranašus
tuštumos begalybė didesnė.

Laimė ir džiaugsmas yra prisiminti
baltą vaikystės drabužį.
Bet laša liūdnas medus
nuo atgal atsigręžusios sielos.

Ką ji mato dabar
ant liepsnojančio vakaro kalno,
ką nulydi akim
į slėnio tirštėjančią tamsą?
Šešėliai, kuriuos ji vadina vardais.
Ak, lūpos jos virpa.

2.

Suspurda krūtinėj
pailsus rugpjūčio diena.
Per sutemusį sodą eina mėnulis
ir obuolius liečia —
girdėt, kaip jie krinta laimingi.
Pelėdos balsu
vidurnaktį širdį sugniaužia
sunkus nujautimas.

Tolimos, tolimos vasaros!
Kaip jas atplėšti
nuo seno šulinio rentinio,
ant kurio užsigulusios
mato giliai savo atspindį:
vaiko galvą
ir kaip angelą
artėjantį prie jos debesėlį.

Gėlė sesers akimis.
Tėvas su motina duonoj.
Vienarankis kareivis,
keistu vardu – Savanoris,
maišely parsineša Lietuvą,
pakabina ant sienos prie kryžiaus.
Sekmadieniais rodo ją mums
ir nesislėpdamas verkia.

3.

Kaip visa tai pavadinti?
Kodėl taip šviesu, mano siela,
kai visas gyvenimas telpa
nenuryjamoj ašaroj,
kai veidas kiekvieno
yra veidas visų?

Paskui rugį ir meilę,
atsimenu, ėjom ir ėjom.
Pasikeisdami,
nešėm savo vaikus, dievus ir žodyną.
Atrodė, kad niekas nemirdavo,
tiktai nusigręždavo į kitą pusę.
Buvom tikri,
kad jie neapleidžia mūsų.

Vakarais atsigniauždavo
arklo, kirvio ar spragilo rankos
ir paleisdavo mus ligi ryto.
Tamsos nuogai išrengta,
žmoguje susigūždavo sąžinė
ir dalgiu mėnesienoj sužibdavo
silpnųjų vienintelis ginklas:
tiesa.

4.

Viskas turbūt yra verta gyvenimo.
Išeik pagaliau,
tamsoje besislapstantis,
išeik ir pasverk:
iš tikro, kieno jis,
tas šviesos numylėtinis,
kurs tamsiai tyli ir klykia
neutroninės bombos aky -
žmogus?

Tačiau pažiūrėk:
našlaičio galva,
besiilsinti
ant nepažįstamo kelių -
ir sunki, ir lengva:
čia turėtų būt Dievas.
Vis rečiau pasirodo jis mums.
Vis rečiau mes jam pasirodom.

Kelio vienatvėj toks šventas
gimtinės kantrus paveikslėlis.
Sakau, mes ir einam,
kad neštumėm jį.
Vienarankio kareivio maišelis
sunkėja vis ir sunkėja.

1985

***

ta žemė

su ašakom
užsiauginom

iš tikro sakau jums iš tikro
ėjom su ja duonos
kryžiaus ir kraujo kelius

žydėjo ai kaip žydėjo
surūdijus europos rožė
spygliuota viela
konclagerių karalienė

galvodavom apie dangų
dabar jau neatsimenu
kas ištarė pirmas
neturėk kitos žemės
be manęs vienos

1987

Paminklas tėvui
(Velykos)

Tos kalvos švietė kaip bažnyčios
sekmadienių spalvom švariom,
kai tėvas eidavo basnirčias
attilusiom jų keterom.

Pasiraitojęs milo kelnes,
jis amžinai ten atsiklaups
ir melsis tam, kurs tyliai kelias
iš grūdo darbo atkaklaus.

1985

Motinos maldaknygė

kosintį dangų
kraujuojantį sopulį
pasismaugusią žemę
nepabaigtą poterį
bėralinį Aukso altorių
su paaukotom motinos rankom
sujos inkrustuotom akim
su meilės lopšiu
su verksmo žvake
atsiverčiu amžiną atilsį

1986

***

Tegul tas paukštis vis dar gieda man.

Dabar jis graudžiai glaudžiasi prie žemės,
užklodamas ją šiurpstančiais sparnais.

Saulėlydžiu pasruvusios jo akys
atsimena saulėtekio viršūnę,
giesmė jo virpa, glostoma nakties.

Krūtinėj tyliai šylasi gimtinės
dar gyvas trupinys: saldžioji duona,
kraujuojanti po peilio ašmenim
ant nepasotinamo amžių stalo:

giedokim, paukšti, vis priklaupdami
prie ašaros ugniavietės, prie džiaugsmo
apleisto kapo. Šviečia tamsoje
nekaltas kraujo lašas – žiburėlis
ak, nepasiekiamam tiesos lange.

1985

***

Paklupdytas prie žydinčių vasaros kojų.

Atleidimo, be žodžių meldžiu, atleidimo -
ir mušuos į krūtinę rugių kalneliu.

O žemelės kvepėjimas – Viešpatie mano!
Kraujo rankomis glostau laukinę aguoną:
už gyvus ir mirusius, gyvus ir mirusius.

Virš pasaulio atsiveria ašaros langas:
ak, tylioji žvaigždė, ak, teisioji sesuo,
ak, erškėtrožės žiedas ant pavargėlių duonos,
Dievo pėdsakas per vakarėjančią širdį.

Čia pasėti rankas, kad jos glostytų žemę,
kad laikytų ją mums, kol delnuos atsivers
meilės stigmos negęstančios. Rūpesčio medis
seka lyg šuo iš paskos: ant sausų jo šakų
tartum paukščiai per naktį numirėliai gieda.

1987

***

Valanda, žvaigždė, vijoklio žiedas:
jie mane užmiršo! Abejingai
jie praeina. Jie manęs nemyli!

Tartum aš nebūčiau dulkės brolis,
dygstančio paramstis. O, šviesa,
šaukianti be atsako: gyvybė.

Neregio pasaulis: tamsoje
jį imu ir atiduodu. Kas tai:
valanda, žvaigždė, vijoklio žiedas -

amžinas gal veidas? Jo raukšlėm
tartum prakaitas srovena Laikas.
Mylimas, o mylimas: priglausk.

1987

***

Tiesioginė, laisva žmonių kalba.

Stipriau suveržk tą mazgą, kurs mus riša,
laikyk jį kalbančios burnos šviesoj,

liepsnojančiam lizde. Tikrovės kalnas
užgriūna kaip naktis nebylią dvasią,
pasaulio melas iškreipia jos veidą.

Girdi, kaip skauda vakaro dangus
ir kaip isteriškai kvatojas žemė?
Kalbėk, nes jau baisu: man reikia brolio,
kuris kalbėdamas tiesus stovėtų

ir žodį glostytų, kad butų šventa -
lyg pievoje – tarp raidžių ir garsų -
per knygos pakylėjimą – kai gieda
ieškodama sau lizdo tarp mūs lupų
tiesioginė, laisva žmonių kalba.

1986

Poezijos vaikystė

tėvas parėjo aręs
užstalėj atsisėdo
sunėrė rankas
ir kaip lizdą
padėjo ant stalo

žiūrėjau
į tą pavargusį lizdą
žiūrėjau
kol pakilo iš jo vyturys
ir pasaulio palubėje
sučiulbo

Kaimo dainininkė

Ji vis leidos žemiau ir žemiau.

Bet jos balsas liko medžių viršūnėse.
Ir niekas jo nukabint nemokėjo.

Lietui lyjant medžiai šnarėdavo.
Medžiai ošdavo vėjui pučiant.
Pūgai siaučiant medžiai dejuodavo.

Ji vis leidos žemiau ir žemiau,
kol nuleido j| ten, kur žemiausia.
Tai kad prilėkė medžiai paukščių -
visas kaimo dangus atsidarė.

Uždainavo: saulelė raudona.
Užgiedojo: angelas Dievo.
Žmonės uždarė žemę.
Paukščiai dangų uždarė.
Keli seni medžiai liko.

***

Sugriebęs mane už gerklės,
laiko vienas eilėraštis.
Negaliu jo atplėšti.
Negaliu jo išrėkti.
Smaugia.

Būna:
per sapną šauki -
ir balso nėra.
Tik inkštimas bejėgis.
Arba:
sapnuoji, kad bėgi.
Ir pabėgt negali -
kojos
į žemę įaugę.

***

Dangau, tavo tylą – žvaigždėtą tavo drobulę -
karališką juokdario mantiją — vos velku,
Ak, nendrę, ak, mąstančią, lanksto vėjai užgulę,
amžinybės vėjai akli iš tavo, dangau, akių.

Leisk man kalbėt, kad nesu nei prakeiktas, nei
šventas.
Kalbėti šaknim, viršūnę kelti dangun:
ar kaltas gyvenimas, kad nori būt išgyventas,
kad nendrė atsitiesia ir pasivadina žmogum?

***

Kurčias peizažas – negirdi šaukiančio balso.
Aklas vaikystės peizažas – nemato mano akių.
Nutrūksta rožančius. Gyvenimas išsibarsto.
Čia jau neliko manęs. Čia jau nėra ir arklių.

Pokaris

Lakstė po kaimus
ginkluoti būriai
Dievo galvos reikalaudami
žemėje ir danguje.

Laisvę įsiuvom į škaplierius.
Ką turėjom – ant stalo padėjom.
Bet vis tiek, žmogų nuvežė
ir paguldė miestelio aikštėj.

Paskui sušaudė leliją
Dievo motinos rankoj.
Prie jos kojų pastatėm gilzę
ir pamerkėm rugiagėlę.

Iš avinėlio gerklės
liejosi broliškas kraujas.
Už miško lėtai, iškilmingai
nusileido Dievo galva.

Ilgai neprašvito
išbuožintų žodžių naktis.
Prie šulinio angelas skalbė
sukruvintus savo sparnus.

***

Kai džiaugsmo diena su liūdesio vakaru šoka:

juodas, purvinas vėjas ieško mano gerklės,
ir tai, kas dainavo many, dusdamas tilsta.

Ir tolsta, ir tolsta. Vakarėjantį skliautą
perkirto paukštis. Sunkus debesynas
užgriuvo ant kalno. Jau lyja ten, lyja.

Duok žiburį sielai, žvaigždelę akims,
duok stalą alkūnėms ir pakurą ugniai:
kad meilė išteisintų žmogų. Tik meilė:
ji dangų atsimena, ten jos tėvynė.

Už lango siūbuoja visatos gėlė:
raudonas, nugairintas vakaras. Žodžiai!
Jie dar groja manim. Atšilę, dar groja.
Ir ką tu girdi, ir ko jau negirdi -
yra apie meilę.

***

Matau, kaip menkas žemės grumstas
dėl mūsų kaunasi ir grumias.

Girdžiu, kaip skaudžiai upė teka,
kad mūsų ji kasdien netenka.

Regiu, žiūrėdamas į mišką,
kaip jis už mus lyg Dievas miršta.

Į mitą grįžtame, į epą:
į žemės grumstą, medžio lapą.

Ir gieda strazdas kaip Homeras,
kad jau turbūt ateina metas

palikti mišką, upę, trobą
ir žemę – kaip sugriautą Troją.

***

Po begarse dienų griūtim -
ką sugriebt, už ko nusitverti,
ką ant gyvasties siūlo suverti,
kad jau nieks nepajėgtų atimt?

Gal tik vienišo tylą, kuria
jis į visą pasaulį kalba,
gal tik aklojo tamsą, kur kaba
vakariausiame vakare…

***

Kaip griežia gyvenimas! Kaip šoka mirtis!
Visą laiką toli, visą laiką arti.

Tarp griežėjų maišais, tarp šokėjų sukies.
Ir jau pats nežinai, ko uždusęs juokies.

***

1989 m. Vasario 16-oji

Diena atrištom akim.
Tauta iš kapo pakilus.
Viešpatie, leisk jai atkimt.
Tebūna jos žodžiai kilnūs.

Pašauk ją, pašauk atsitiest
ir laisvę išskleist — kaip esmę.
Štai mes — ir mūsų tik tiek,
kiek buvom ir kiek esame.

Kiek būsim šioje dienoje
sudygę augimui ir brandai,
ant žemės gyvi ir po ja,
paženklinti lietuvybės randais.

Prie savo kalbos prikalti,
prie istorijos prirakinti.
Žmonės, jūs nekalti.
Jūs tik labai iškankinti.

Bet jau atrištom akim.
Ir kaip vėliava jau — pakilūs.
Lietuva, leisk mums atkimt.
Tebūna mūs polėkiai kilnūs.

***

Taip sunkiai rašosi, taip sunkiai.
Lyg rankos surakintos butų.
Kaip kraujo lašas žodis sunkias —
štai posmas žodžių – kaip rekrūtų.

Lyg būtų varomi į mirtį.
Trumpam atsiveria jų gelmės,
kai jie kabinasi į mintį,
tikėdamies: galbūt išgelbės…

***

Meilei šviečiant, ašarą — ir tą
kaip malonę dangišką jaučiu.
Viešpatie, ar kryžius – tai našta,
o ne meilės sparnas ant pečių?

Kaip Tave iškėlė jis aukštai!
Koks tas pakylėjimas svaigus!
Ar matai mus, klausiu, ar matai
ir tenai, kur Tu — jau ne žmogus.

***

Į akis priekaištingai žiūri apniūkę laukai.
Kaip išgydyti jus, kaip išgelbėt jus, kaip?

Tu, kurs, būdavo, žirniais ritaisi smagiai,
tu, kurs plaukdavai vėjy nuo kalno rugiais -

žalias duonos gimdytojau, tėve dosnus:
štai aš, tavo bežemis, bearklis sūnus,

metų suplūktą molžemį rankom ardau:
būta daug neapykantos, meilės – nedaug.

Būta grūdo dejonių kruvinais paryčiais,
ten dainuota usnim, čia raudota kviečiais.

Tėve žalias, gimdytojau – kas dabar, kas
iš po žemių teisybę lyg bulvę iškas

ir ant stalo padės pasisotint visiems,
kas dabar padalins ją teisiems neteisiems?

***

iš po tamsybių keltis ir kilti
dvasią pažadint kaip žaibo kirtį

stot šalia grūdo eit paskui dalgį
glostyt prie kelio dulkiną dagį

iš mėnesienos parjoti arklį
nakčiai uždengti šulinio akį

tartum į sapną žengti į sielą
viešpatie mano ko ji taip siekia

gal atsiverti ir apsiverkti
atsižiūrėti ir – užsimerkti

***

Amžius, sudraskytas į dalis.
Dalys, tariamai draugėn suaugę.
Gerklėje skausmingas graudulys -
kraujo mazgas – užveržia ir smaugia.

Bet už ką, gyvenime, už ką
šitą išmėginimą mums skyrei
Vėlek pokši sunkūs pykčio kirviai:
nukirsta atleidžianti ranka.

Trys eilutės anukelei

Kai žvelgiu į tave, manyje atsidaro akmuo
ir pasirodo žolelė – gležna, bet gyvybės pilna.
Imu už rankos tave, ir mes einame jos pažiūrėti.

***

Vienas vasaros akies dugne.
Pats vidudienis. Ir valtis Nemune.

Žinoma, jaučiu pasaulio darną.
Netolies, girdėt, vežimas darda.

Tai beveik jau šventas garsas. Tad priėjo
galima ir tyliai melstis, ir svajot.

Į atsiminimų medį svaigstant kilti,
šaką, ant kurios pats sėdi, narsiai kirsti

ir galvot, kad visa tai dar tik pradžia,
nes, jei su šaka ir krisi, tai tik čia.

***

Liūdnas, tylintis — bet nežinau, kas
visą naktį ėjo pro mane:
lyg arimas, lyg nupjautas laukas,
lyg lietus – kaip nebyliam kine.

Ūžė, blaškės rudeninis sodas,
užkluptas tamsėjimo staigaus.
Rodėsi: pasaulis – tuščias sostas,
paliktas dievybės ir žmogaus.

***

surišau
atsiminimams rankas
kad nepasmaugtų manęs

tamsoje

palikau juos vienus
be pastogės juos palikau

lengva tuščia
negaila ir nebaisu

lyg visas jau būtų praėjęs
gyvenimas
be manęs

***

amžinas bus atrodė žalumas
amžinas sielą maitino jis
dideliais laukų plotais

džiaugsmas o džiaugsmas
liesti ir glostyti
tavo ranką pražydusį rugį
buvo

Laisvė

nepaimsi nepakelsi neparodysi
nepavalgydinsi jos ir nepagirdysi
ne valiavimuos ne šūkiuose ne odėse
mūs atodūsiuos ji matosi ir girdisi

***

Nuvyto dainavusio balsas. Gerumo gėlė,
užkišta už gyvybės paveikslo, užgeso.
Šermukšnio uogos kaip kraujas laša be garso:
gailėtis gyvenimo — gyvenimo negalėt.

***

gyvenimas vejas mane
aš vejuosi gyvenimą
susitinkam trumpam

sakau jam
mano gyvenime
jis purto galvą

ar jis nepažįsta manęs
ar aš jo nepažįstu

kurį laiką einam kartu

aš žinau ką jis pasakytų man
jis žino ką aš jam pasakyčiau
tylim

apsimetu nepastebįs
atsisveikinimui
tiesiamos
rankos

***

Iškeliu bažnyčią savyje,
įeinu ir uždarau duris.
Ir, deja, gyvenimui, deja -

tik dvasia ir menkas žiburys,
tiktai aidas tolstantis, kuris
vis dar laukia ją.

Pranašystė

Baltą gėlę išauginsim, baltą gėlę.
Iš juodumo pakylėsim baltą.
Paskutinį pykčio kieliką išgėrę,
duos dangus, išgirsim meilės balsą.

„Ak, iš meilės trupinio – teisybės kalnas“.
„Iš ankštos palėpės – saulės ruimas“.
Rodos, jau girdžiu, kaip sunkiai kalas
žodis, daigas, paukštis ir gerumas.

***

iškalbėtas
išsemtas jau
galima būtų
užversti akmenimis

žvaigždėtas dangau
tavo tyla
peraugo visą
mano kalbą

kaip kriauklę
pridedu ją prie ausies
tolimas nesuprantamas
ošimas

***

Pieva, motinos pilnoji! Pasimelsk
už paukščius danguj ir žemėje, už jų lizdus.
Pažiūrėk, kokie išvarginti laukai ir mes -
už laukus ir mus ant lauko atsidusk:

kad nedideli užaugom, kad maži,
žolę ištrypėm, kai lakstėm šen ir ten.
Žeme, motinos pilnoji! Ak, pražysk,
būk sekmadieniu ir santaikos švente.

Tavo žiedą baltą galvą vis regiu,
meilės skarą be pradžios be pabaigos.
Kiek čia mūsų prie ugnies ir prie rugių:
nuramink, sutaikink mus, atleisk, paguosk!

***

Liūdinčio ir liudijančio rankos tuščios,
tuščios rankos matančio ir mąstančio:
nelaimingas nelaimingas vargšas turčius
prie brolybės aukso gęstančio.

Jau nebėr jėgų ką nors pasmerkti,
atsakyt pykčiu į pyktį.
Užsimerkti, užsimerkti, užsimerkti:
turgus didelis – nėra ką pirkti.

***

tyloje įsitempęs
klausydamas ir girdėdamas tyloje

ar aš tau skauda
ar aš tau sunku

toks mažas bet ligi dangaus
tavo klausimas lig širdies

atsineši ir atriši jį
lyg elgeta tuščią terbą

trupiniai trupiniai
žodžiai žodžiai

ar aš tau skauda
ar aš tau sunku

nepakeliančio
pasigailėk

***

surudenėjo viskas surudėjo
užsiliepsnojo sudegė praėjo
atidarytas vienas langas liko
priėjo viena rudens šaka palinko
kalbėk kalbėk tylos kantrusis žiede
kieno tie akmenys tave sužeidę
į gylį patekėk pakilk j gylį
gražiausia ir garsiausia tai kas tyli
laimingas kurs negirdi savo balso
o kalba sėja renka arba barsto
saulėlydžiu aš patepu jo kaktą
lyg amžinai lyg paskutinį kartą
ranka pakyla ir uždaro langą
„kaip viskas paprasta kaip viskas lengva”

Laiškas

parašysiu kaip niekad nebūna
tik iš krintančių lapų suprasi
jog tai buvo žemėj

skaitysi
ir galbūt tarp eilučių regėsi
sunkiai einančias mano akis

parašysiu kaip būna kai nieko
iš alsavimo gal ir pažinsi
jog tai aš

kai skaitysi
apkabink jį – tai viskas
ką turiu

Antikinė baladė

Pirmajam Sąjūdžiui

Tolyn į žemės vakarą, gilyn į žodžio duobe.
Išausk, tėvyne, juodą juodą drobę.
Teiškelia Tezėjas juodą burę:
taip grįžta nugalėję arba žuvę.
Į atkovotą, išvaduotą krantą
nereikalingi argonautai krenta
akmenimis. Jų žydras laivas tolsta.
O rūmuose kažkas pasiūlo tostą,
pakeldamas raudono vyno taurę
už tuos, kur nugalėjo Minotaurą.
Tačiau svečiai, nematę Labirinto,
tuos akmenis atgal į jūrą rito,
dainuodami. Vynuogienojuos radę,
nutraukė meilės siūlą — Ariadnę.
Ji spėjo dar ištarti: tai Tezėjas.
į Kretos pusę pūtė lengvas vėjas.
Juodoji burė horizonte balo.
Svečiai dėl vietų grūmėsi prie stalo.
O septyni laimingi jaunikaičiai,
išgelbėti, paleistuvavo skaisčiai,
ant kranto pasitiesę baltą burę:
jie nekalti, Labirinte nebuvę.

Vėlyvoji žemuogė

jau ne mūsų jau paskutinė •
net ir Bergmanas jos neskync
gal tebuvo pradėjus nokti
kai staiga pasisuko į naktį
susimąstė ir atsiliko
liūdesy ir savy palinko
mėnesienoj pilnėdama tarpo
net nustebo kad uoga tapo
žarija po vasaros gaisro
neužgeso ir nepragaišo
bet atleisk kad paliksiu gyvą
gal vėlyvą o gal ankstyvą
susisupusią gailiai į rasą
nenuskintą nors vis dėlto rastą

***

linguodama žemė banguodama
visados ką nors išaugina
būna smiltelė sesuo
būna kalnas ne brolis

parpuldamas kryžium žemę
prisikeli skradžiai žemę
žolė iš akių kaip mintis
gyva tačiau nesuprantama

kas nors visados ugnyje
kas nors visados ką nors kuria
arba kursto karščiuodamas karia
rankas pelenais nusiplauna

kad gera tai gera mūsų žemė
visados ką nors išaugina
ėjo sykį toksai žmogelis
įkrito į duobę prabudo

Bure, bure

Gal sykį kitą

būsiu ją paglostęs:
neprisileisdavo – baikšti,
nors nešdavausi rankoj
tai dobilų, tai šieno, tai gėlių,
o kartais cukraus gabalėlį
malonindamas: bure, bure…

Labiausiai mėgo juodą duoną,
iš tolo uosdavo jos kvapą.
Atrodė, liūdesį supranta
geriau nei džiaugsmą.

Nelaukiama, nepastebėta
prieidavo iš nugaros
paliesdavo ir dingdavo.

Ieškodamas, lakstau jos pėdsakais,
užsirašau šį tą,
malonindamas: bure, bure…

2004

Knyga „Papasakoti gyvenimą“ 1993-2004
Vasarvidis

bedieviškas spindėjimas dienos
giljocinuoja liūdesį ir tamsą
aš giedu savo laisvę aš vedu
sukilusią žolės ir javo minią
į vasaros viršukalnę į brandą

ak netrukdykite prinokti grūdui
mąslioj vienatvėj žygiui pasiryžti
/saulėlydžiai pilni nesudėvėto aukso
dangaus taurėj dar nepralietas kraujas/

bet nujautimas bet grasus šešėlis
vidurnakčio nuodinga mėnesiena
sapnuojanti galva ant kryžiaus rankų

aš apėjau namus — tėvystės guolį
ir motinystės lopšį dievas švito

žolė ir javas meldėsi namams

***

Vėjas rožės aukurui ir vėjas pelenams
Užmarštis gyvenimui gyvenime vienam

Kaip jis kelia pakelia ai šitiek užmaršties
Paprastas gyvenimas bet iš vilties vis tiek

Gal net iš žydėjimo ar iš dienos lengvos
Tekančios į vakarą jau negyvai gyvos

Užmarštis į užmarštį kaip linijos delne
Ateini ir ištiesi tą delną į mane

***

Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta.
Pažvelk į gamtos besikeičiant} mostą,
j pritilusį paukštį, į augalo rimtį,
į viską, ką galima skint arba rinkti:
o, vargšas pasauli, o blunkančios spalvos —
kaip dygo, kaip kilo, žydėjo, sūpavosi
Kaip žaidė gyvybė, kaip nokdama brendo,
ieškodama ryšio – visuotinio, bendro!
Ir kaip ji apstulbo pajutus, supratus,
kad buvo tiktai įviliota į spąstus —
į formą, kuri kas akimirką trupa,
į vasarą /varge!/ begėdiškai trumpą.
O, vystantys, gęstantys broliai! Tai kerštas
už mūsų žydėjimo valandas karštas,
už beprotišką mūs nužengimą į žemę:
nužengę – vadinasi, ir nusižengę.
Ant vasaros kaklo šermukšniai jau noksta.

***

Užmik, apdulkėjusi pakelėje vakaro žole,
kad susapnuotum praeivių žingsnius – ir sunkios, ir lengvus,
kad vėl suskambėtų balsai, priartėtų, užgestų nutolę,
kad lyg Dievo alsavimas pažadintų rytmečio dvelksmas gaivos.

Sutrypta ir apskainiota žalioji žemės žvakele:
iš ko tu gyva, amžinoji, iš ko tu kas rytą kelies?
Kaip man gelia tave, kad žinotum, kaip tave gelia!
Pasistiebk, jeigu netiki, ir praeinančiam kojas paliesk.

Kad pajusčiau pasaulį: kaip indą dvasiai supilti,
kaip sparną, kuris skaudėdamas nešasi pats save,
į dangų netilpdamas, bet lengvai įgrimzdamas smiltin.
Ak, paliesk mane, žole, sulaikyk arba amžinai nusivesk.

***

- gėlą kaip gėlę nuskyniau ji tvoskė tamsa ir dugnu
drungnu vasaros karščių dumblu

- ji vyto tarytum dainavo bet jau savo balsu
tik savo nors pritarėjai kažkas
manyje nenutildamas keistas paukštis
kurs krinta jau kildamas toks beakis
jis neskiria žemės
jis neskiria jos nuo dangaus ir gelmės
nuo aukštybės

- beribės
jo akys nes neturi akių
sunkių koks jis pilnas sunkių mano nuojautų
saulėtekių ir saulėlydžių mano tavo
švelnumo benamio ak neliūdėk nelydėk
to kurs negrįžta
kaip girgžda pasaulis kaip gyvenimas
girgžda lyg eitų per žvirgždą iškėlę
nuskintą kaip gėlę
nenumarinamą gėlą

Išėjimas iš kaimo

Vadinom rugio broliu. Šaukėm
žeme ir jos darbais visais,
dalgiu, akėčiom, arklu, šakėm,
žmonių ir gyvulių balsais.

Neatsigrįžo šitaip šauktas.
Nutilome ir mes: gana.
Tačiau ant stalo liko šaukštas -
medinė šaukianti burna.

Vėjas medyje

veržias ištrūkt negali
pailsęs nurimsta trumpam
kad vėl su nauja jėga pultų

ištrūkęs nurengė rožę
palikdamas vieną žiedlapį
prisidengti nuogybei

ak ji nebuvo graži
neatsiliepė jo šaukiama
tik pasilenkė ir užsimerkė
nusivylusi savo esme

Velykos

Lyg aukso puta
po žiemos šalpusnis ištrykšta
Kamanės saldus dūzgesys
panyra į žiedą jo tirštą.
Pakyla dangus,
žemės pumpurui
leisdamas brinkti,
dienai ilgėti,
skruzdėlei šapgalius rinkti,
paukščiui sugrįžti,
medžiui pradėt naują rievę…
Pavasarį tu toks nuogas esi,
toks matomas, Dieve,
gluosny prie upės
tartum bažnyčioje
išsikeroji
ir manimi
lyg lūpine armonikėle
dieviškai žemišką
groji.

***

sambrėškio širdis ne šio pasaulio paukštis
gyvas sparnas priterštas tuštybės lizdas
tarsi dviem balsais dainuojama daina
sambrėškio širdis ne šio pasaulio paukštis

juk paskolinta esi mažybės dievui
kad giedotum jo godumą kad giedotum
vienkartybėje uždusdama aiman
sambrėškio širdie ne šio pasaulio paukšti

laikas – senas ir kantrus gyvybės šuo
guli prie didžiųjų amžinybės durų
saugodamas tavo tikslą nuo tavęs
sambrėškio širdis prieš jį suklupus gieda

***

nieko nenoriu iš šito lėto

leisgyvio vakaro
bejėgiškai įsikibusio
į žvaigždėtą nakties parankę

užmigo gerklėj kalba
aš jos nežadinu
prieina kartais koks medis
prišoka nuskuręs krūmokšnis
sakytum šuo bet per didelis

tako nėra
viskas yra takas
tą žino upė

Dėkojimas už rudenį saulės spindulį

tai pasiuntei dangau
tai nusispjovei
atsikrenkštei ir tėškei
kaip skreplį į žemę
sakytum kiaušinio trynys
plūduriuoja lietaus valkoje
arba cha šypsnys iš apskretusių
nusivalkiojusių ir purvinų lūpų
va nuvarvėjo va va pro debesis
ant medžio viršūnės pakibo
išsekęs leisgyvis
ką jis uždegs
nusiimk kepurę žmogau
ar nematai
kaip rupšnoję
suzmekusią žolę
pakėlė galvas galvijai

***

Ruduo: kai kūrinys sugrįžta į kūrėją,
kai yra formos, kai spalvų mažėja,
kai pats jauties bjaurus lyg pūvanti žaizda,
kai jau žinai, tik nežinai, kada…

***

- muziką tolimą muziką vėjas suplėšo
atlekia jos draiskalai užkliūna už medžio
suskamba medis jo šakos
lyg perbraukęs būtų kas pirštais
arfos stygas

- dienos draiskalai griuvenos aiženos
jau neatsimenu viso motyvo
tai kažkas labai paprasta kasdieniška ir banalu
bet nėra tokio medžio
už kurio šakų užkliuvusi dar suskambėtų
minties jausmo ar veiksmo akimirka

- gal tik ranka
gal bus išganyta ranka
nes laikė už rankos tave
taip išteisintas tampa gyvenimas
ir vėjas nusineša jį
kaip kokį melodijos trupinį
net negirdi kaip jis tolsta

Mėnesiena

o šviesios šviesios naktys
kad kentėtum
arba sušuktum tyloje kažką
ir savo balso išsigąstum

namai pilni sidabro paslapties
sparnų šnarėjimo sveikamarijų
iš seno veidrodžio
srovena mėnesiena

koks dievas įžengė į tavo sapną
kad tu šypsaisi
ar tave jis liečia
ar žiūri į tave giliau nei aš

prilygti dievui meilėje
o įžūlumas
tave apglėbti jo šviesiais sparnais
ir lieti mėnesieną
dievo spermą

***

sniegas mano geroji sniegas
krinta ant gyvų dar širdžių
laikas nutilti metas
pasiruošt žiemos miegui
sniegui ir laikui
kaltas didelis dangaus lapas
lopas ant žemės krešulio juodo
ant širdies neužsnūstančios ant
minties suplyšusių pastangų

sniegas mano brangioji sniegas
baltas atodūsis balsas
iš negyvenamo
namo

***

Schwer sind die Berge,
schwer sind die Meere.

R. M. Rilke

Sunkūs yra kalnai.
Sunkios yra jūros.
Dar sunkesnė nemeilė tavo.

Negyvą mėnulio paviršių matau.

Kai nutils tavo žingsniai -
kas priartins man žemę?
Kai nutols tavo balsas -
kas man paukštį prikels?

Nevaisinga nemeilė tavo
sunkiai remiasi man į širdį
ir šviečia kaip juodas nimbas
virš mano liūdnos galvos.

Atsimenu, ką turėjau.
Neatsimenu, ką turiu.

Vienu sakiniu

sustoji prie medžio paglostai kaip žmogų
ir gailiai galvoji nemoku nemoku
nežinodamas ko tik suprasdamas ne
priimkit maldauji įsileiskit mane
į šaknį į šerdį į lapą į žievę
nes kur man gyventi kur būt man o dieve
iš gamtos išmestam išstumtam paliktam
žmogui žvėriui ar paukščiui vis būnant KITAM
vis grimztant į laiką kurs nyksta ir gęsta
kaip visa kas buvo taip trokšta taip geista
kad liko tik mažas taškelis kažko
kurio KITAME dar mėgintum ieškot
suklupęs ant kelių lyg jaustumeis kaltas
už tai kad esi tik vienintelis kartas

Vėlinės

Svaiginančiai kvepia ruduo,
graudžiai, giliai, skausmingai -
lyg gedulingos mišios
su saule bažnyčios vitražuos.
Gaudžiant gamtos vargonams
spindulių kalavijai medin susminga
ir krauju apsilieja
pagonių karalius ąžuolas.

Ašara, mano sesuo,
ištryškusi einant prieš vėją:
apgailėk tą nykimą,
kapų pražydėjimą baltą,
vėlių vakarienę prie žvakių,
/mano siela nespėja,
užsižiūrėjus į mirtį,
gal net išgirdus jos balsą/.

Vakaras

- pagalvojo
žiūrėdamas į dangaus begalybę
/nepagalvojo, o tartum
visu savimi atsivėrė,
kaip atsiveria kartais
tik tas, kurs YRA,
kurs gali ištarti: ESU/

- pagalvojo arba atsivėrė
žodžiu, mintimi, dvasios judesiu,
jos pastanga pasistiebti,
tarytum pakilti – atsiduso:
o, viešpatie…

- į žvaigždę žiūrėjo,
o gal į jų spiečių.

Nuleido akis ir upę pamatė,
ir medį ant kranto -
tai nebuvo žvaigždė
tačiau jai tolygu.
Kaip ir žodis, mintis arba žvilgsnis -
iš tikrųjų tolygu.

Pasilenkęs sugraibė
akmenėlį, sušildė jį saujoj.
Užsimojęs, paleido
lyg paukštį vėlyvą.
Atsiduso.

Lietaus medis

lašai tamsoj šnibždėjosi su lapais
ir leidosi žemyn tarytum laiptais
ieškodami manęs – kol lietumi
užsiliepsnojo medis
tolimi
žili žaibai giliai po naktį skraidė
dangus nušvisdavo trumpam lyg skraistė
ant veido kažkieno kurį tačiau
tamsoj regėjau lapuose jaučiau
buvau jo surastas ir atpažintas
lietum liepsnojo medis kaip žibintas
tarytum dagtis aš buvau jame
ir kiek pajėgdamas degiau žeme

Naktis ant ežero

šiurkščiai šiūruoja ežero švendrės
tolo nutolo vasaros šventės

sutemos laižo lapų geltonį
pirmosios žvaigždės eina per klonį

brenda be garso ežero gylin
galima šitaip galima tylint

kylant į gelmę krintant į aukštį
dangui prašvisti žemei išaušti

***

Žinoma, jis tiktai čia, kur yra. Jis neturi fantazijos,
jis vietoje eina, nesukurdamas nieko – ruduo.

Nesulaikomas, įnirtingas griovimas, nykstanti forma yra
keistas jo turinys. Atrodo: jis buvo many,
slapstėsi, apsimesdamas kuriančiu, mąstančiu arba kuo
kitu — einančiu, kylančiu, skrendančiu.
Kaltas — nepažinau.

Lietuje, žolės parklupime, rūke, lapo nusižeminime -
ieškokit, ieškokit. Nesakykit:
tai mūsų neliečia. Aklas,
kurs regi sieną tarp savęs ir to, kas yra ir kas yra,
kurs net nemėgina jos peržengt.

Šiandien staiga pasenau: vienu rudeniu, vienu
krintančiu lapu, vienu sakiniu,
vienu eilėraščiu pasenau.

***

- apgraibomis, prie šulinio seno pasilenkiau
ir pasigirdžiau. Iš lovio, tartum arklys.
Nuo lūpų lašėjo vanduo —

- gyventi, mano kūnas temoka gyventi. Rodos,
jis dar atsimena vieną kitą judesį,
potvynį ir atoslūgį.
Vaikystėj jis skraidė, jo šešėlis būdavo baltas.
Nesuprato, kad jau gyvena —

- betgi vasaros, vasaros! Neleiskite jų užmiršti,
klausinėkite apie jas, klausinėkit.
Kaip siūbavo meilės rugiai, kaip jie ėjo į duoną!
Ten buvo kažkas, kas galėjo būt dievas —

- arba vėl: netiesa, kad nebūdavo kūno, kad tylėdavo jis.
Nebuvo atstumtas, bet nebuvo ir išklausytas.
Iš lauko akmenų pats krovėsi aukurą, pats aukojo save.
Teisybę pasakius, jis to nevadino kančia.
Bet jis buvo liūdnas —

- kartkartėm pagalvoji: iš kur vanduo ima galių
tekėti? Į vakarą, kūne, į vakarą — ten,
kur prasideda sapnas. Tai kelias, kurs pats randa kojas.
Jis neapsimeta, jis iš tikrųjų eina.
Kai baigiasi, jis sustoja —

- jau galėčiau atgniaužti kūno rankas
ir parodyti, kad jos tuščios —

Papasakoti gyvenimą

su medžiais buvo lakstyta
su žole kalbėtasi buvo
esi miegojęs po tėvo kailiniais
po motinos skara glaudęsis

teko staugti vilko gerklėje
iš bado žiemos vidurnaktį
mėnesiena ir speigas spigino
būdavo ligi ašarų.

kai kas mėgsta prisiminti
žydėjimą šilto lietaus
saulė praplėšdavo debesis
prasidėdavo šokiai be dievo

su broliu buvo skraidyta
kraujo sėkloj po Lietuvą
šaudyta vieno į kitą
bet po vienu grumstu sugulta

Lyg sapnas

Saulė leidosi sunkiai, ir tilo
jos vargonų įkaitusios triūbos.
Kilo vėjas. Atbėgęs nuo tilto,
jis per naktį palangėmis ūbaus.

Keistas sapnas ant tilto vaikščios,
įkalbinėdamas žudytis.
Puošnios moterys garsiai aikčios,
aižėdamos plauks ledo lytys.

Ižas pašnibždom išeina,
gosliai į pliką krantą lipa.
Netikėtai pakvimpa šienas.
Atsidūsta dūzgianti liepa.

Ar laikas, galbūt jau laikas? -
girdžiu, kaip sapnuodamas klausiu.
Laiptas. Dar vienas laiptas:
pilnas laukas kaliausių.

Angelo plunksna

Nusileisk, baltoji, žiemą, nusileisk,
kad sniege ilgiau išliktumei nepastebėta.
Ieškančių pilna naktis. Visais keliais
ieškančių jau apibėgta.

Gal aušra uždegs tave ugnim staigia,
gal ir balsas bus, tau vienai taręs,
kad poeto rankos nevedžiojama sniege
parašytum: MANE THEKEL PHARES.

Nebaigtas eilėraštis

lyg būtų iš manęs baugi nakties gaida
girdėta kažkada regėta kažkada
suskambus tamsoje karščiuojančioms akims
yra yra yra tik negali apimt
tiktai iš visko tik viliojanti grėsmė
saldumas gomury kalėdinė giesmė
mėginimas pakilt kritimas vėl ir vėl
ne lempa palubėj liūdna liūdna vėlė
baugi tamsos gaida artyn artyn artyn
atrodo kad myliu ir suprantu mirtim
bet ne gyvenimu

***

Tanatos, Tanatos…
Išsidalino tave, mano paslaptį,
išsidalino. Jau medžiai
iškalbingom savo užuominom,
prasmingais nutylėjimais, ošiančiais
plepumo priepuoliais išpasakojo viską, seniokiškai
kikenančiam lietui. Neturiu jau tavęs.
Savęs neturiu – nuo vieno žemės krašto lig kito.
0, kaip tu vaikščiojai tyliai
po širdį tartum po šokių, salę, prispaudusi
pirštą prie lūpų, lengva šypsena
paslaptinga, kvapnia šypsena nušviesdama
šokančių veidus, ir aš būdavau su tavim -
tavo nešiotojas ir sužadėtinis tavo, aklas
tavo vedlys, atlaidus ir kantrus keistų
ir niūrių tavo kaprizų dalyvis. Krūpčiojau,
palytėtas tavojo žvilgsnio – lyg mėnesienos,
užliejančios kambarį staiga atitraukus užuolaidą:
Tanatos, Tanatos,
belyte būtybe,
vienintele paslaptie,
seniai jau ne mano, išpilk mėnesieną,
tą šviesą negyvą iš savo akių,
tą šviesą negyvą,
kad įeičiau į jas ir nustebčiau,
nustebčiau išvydęs save tavo akim,
Mirtie.
Tanatos, Tanatos,
belyte būtybe,
kaip keista, kad aš nemylėjau tavęs,
uždarančios ištuštėjusią šokių salę.

***

Kokia prasmė eilutėje, kurią
rašau žvaigždėtam vakare?

Kas pateka joje, kas nusileidžia,
ką atstumia jinai arba ko geidžia?

Galbūt ji tikisi, kad ištarta nulems
gyvenimą žmonėms ir gyvuliams,

bus vieškeliu, taku, lieptu ar tiltu,
stalu, aplink kurį visi sutilptų?

Ak, varge, varge! Ak, dangaus ugnie,
klajojanti! Many, bet ne namie.

O koks bejėgis, koks naivus ir menkas
žmogus virš savo žodžio pasilenkęs,

vis ieškantis prasmės eilutėje, kurią
rašau žvaigždėtam vakare.

Dainos parafrazė

Oi, žiba žiburėlis,
kaip aukso liktorėlis:
ten stovėjo vargęs pavargęs
vienas gyvenimėlis.

Ar suvisai pavargęs,
ar suvisai sustojęs?
Ar ant lauko viešpaties margo
nieko neužgiedojęs?

Rodos, buvo sumąstęs,
rodos, buvo girdėjęs:
vieną radęs, kitą pametęs,
trečią pusiau pradėjęs.

Užsidūmojęs pilną -
užsigiedojęs tuščią,
klausinėjo vargęs išvargęs:
viešpatie, ar tai tu čia?

Pajūrio atvirukai

1. Neringa

Nardanti saulės ir jūros delnuos,
žuvie auksažvyne,
iškėlus auksinę
Nidos kopų karūną:
dvasią, tylos apsvaigintą,
kaip smiltelę neši
ilgesinga dangaus
ir marių mėlyne
į gyvą, į amžiną
vėjo rankomis
kuriamą rūmą.

Šnabžda kulkšnės ir smiltlendrės
užpustytų kaimų vardus.
Girgžteli senpušė,
ant vėtrungės
devynbalsė pragysta.
Į visą pasaulj
kopos viršūnėje atsidust:
už tai, kas jau miršta,
ir už tai,
kas dar tiktai gimsta.

Vakaras kvepia dumbliais
ir rūkoma žuvimi.
Paukščių pulkelis sukrinta
į pamario guobų guotą.
Ramybė su tavimi!
Ramybė su tavimi!
Pro rūką tarp medžių išnyra
briedžio galva karūnuota.

2. Klaipėda

Būk pasveikintas, uoste!
Pasveikinti būkit laivai!
Navigare necesse est:
būtina yra plaukti.
Bet ar buvai kam nors inkaru?
Ar švyturiu kam nors jau buvai?
Tai uosto likimas:
likti ant kranto ir laukti.

Klaipėda: kuršio akmuo,
sutrupinęs vikingo skydą.
Prie jūros kurstomas laužas
istorijos naktį audringą.
Anikė iš Taravos,
savo atspindį
Danės upėj išvydus.
Kariljono varpų gaudesys:
amžiną atilsį:
nuskendo,
dingo…

Taip ir pinasi dienos
iš žemės, vandens ir dangaus,
iš parko ramybės,
iš gatvės ir uosto triukšmo.
Ant, iš horizonto
laivas iškyla:
ateina, ieško žmogaus.
Nubunda
aukštaūgiai kranai
ir lenkiasi
prie atsivėrusio
triumo.

3. Palanga
Tartum gyvi gintaro gabalai -
įdegę kūnai paplūdimy
su savo inkliuzais:
meile, pykčiu,
neapykanta, gerumu.
Ne saulė – gyvybė įkaitusi
ritasi dangumi,
nusileidžia į žemę
ir nutvilkina nuogumu.

Šešėliuota parko ramybė.
Alsuojanti jūra šalia.
Ištiesei ranką – ir glostyk
takų ir alėjų tylą.
Ak, Palanga, ak, prijaukinta
paukštė žalia,
ak, margaspalvė minia,
vakarėjant įtekanti
į tiltą…

Rudenio vėjas vartys
kaštonų lapus
ir prisiminimus,
blaškysis
lyg po ištuštėjusią
šokių salę.
Bet atneša kažką audringa jūra.
Kažką – visą laiką į mus.
Tikriausiai:
nuogą,
įkaitusią
vasaros Moterį:
Saulę.

4. Vaizdas į jūrą

Į Baltijos glėbį
Lietuva banguodama teka,
nuo Žemaitijos kalvų,
pasistiebus,
į vakarus žiūri,
regėdama
besileidžiančios saulės
mirguliuojantį taką,
sapnuodama
vėjų draskomą kopą pajūry.

Gyvoji žemės sesuo, jūra!
Pasaulio gelme sūrioji!
Paskendusi savyje,
mąstanti žmogų ir laivą.
Tokia didelė -
ateini ir prie kranto sustoji,
apsisuki ir nueini,
suvokdama save tiktai laisvą.

Būk su mumis — kaip prakaito lašas,
riedantis skruostu,
kaip mėlyna paukštė,
kuri iš tolybių
prie kojų mums krenta.
Duokdie, kad ir iš mūsų širdžių -
iš tavo gyvųjų uostų -
išplauktų meilės laivai,
sujungiantys jūrą ir krantą.

Vėjuotas vakaras

Į vakarą vėjas sutemo.
Bet grojo, nekeisdamas tembro,
lyg būtų suradęs tą stygą, (
kurios /kaip jam rodės/ dar stinga
gamtos vakarėjančioj salėj.

Saulėlydis trenkė kaip salvė,
praplėšdamas debesis, kirto -
ir mainės pasaulis, ir kito
romioj ir suklususioj dvasioj.
Ji bandė giedoti, nedrąsiai
pratęsdama vakaro temą.
O vėjas vis augo ir temo.

***

būk palaimintas kurs lieki
ne sudie sakau tau – iki

kojos kantriai apauga žole
jau ruduo o ji dar žalia

ak vėlu iš tikrųjų vėlu
dar nebuvo kad šitaip tylu

jau turbūt ir nebus daugiau
lyg pradėjau bet lyg baigiau

kai į vakarą vis gailyn
kai j žiburį vis gilyn

Seniai

saulė rytiniam lange
sveika marija
motinos balsu

atšlaime lyg malda gilyn
šulinio velenas sukasi

kibiras amen į vandenį
tėve mūsų linguoja aukštyn žemyn

kai nusistovi
matau savo veidą
vaipausi

pasilenkiu atsigerti
lūpos kaip arklio

ir baisu ir gražu
man



galėčiau prisiekti
jog ten buvau aš
paauglys įsikirtęs į žagrę
užgulęs jos rankenas
arkliai
dešinysis eina vaga

žemė čia nesunki
bet vis tiek pasitaiko
koks akmuo
išmeta iš vagos
reikia žiūrėti

sustabdo
pakiša ranką po plėškėmis
drėgna
teatsipučia

laikraščio skiautėn
/sų šalių prolet/
išverčia kelnių kišenę
tabako dulkės
sudžiūvę duonos trupinėliai
žolelės

užsikosi bet rūko
taip reikia

nusispjauna galvoja
čia būtų gerai
žemė
arkliai

pakyla
paniugina

Jūra

tėvas numirė
taip ir nematęs jūros

nežinau
ar ji būtų padariusi
jam įspūdį

griausmas būtų pasakęs
ko gero būtų pasakęs
griausmas
pirmą sykį matau
didelis

ar atsimeni
tą arimą prie beržynėlio
dviem arkliais
dviem dienom
pailsint
griausmas

Tu į dangų

rudens gailumu
bulviakasio dūmais
tėviške tu į dangų
iš senos kumelės akių
iš vėjo supūstos ašaros
iš tavo šaltinių užgesusių

temstant nusiskini
antaninį
apžioji bedante burna
ir prakast nevaliodama
gailiai šypsaisi
bedante burna

iš tavo dantų
išdaužytų
išlupinėtų
išvogtų
tavo dantų
balti ak balti
mūsų klozetai

tu įdangų
Į dangų tu

Slyva

aš taip nemoku
kad po žiemos vėl
lyg niekur nieko

suprantat ką noriu pasakyti
su kiekviena diena po žiemos
lyg niekur nieko
daugyn baltyn

kai kurie jau prasiskleidė
balčiau nei baltai
gerumui nėr galo
vaidilučių, biručių
kęstučių kunigaikščių
pilna slyva
pūstelėjus šiltesniam vėjui
gaudo vieni kitus
glaustosi
kad aukuras neužgestų

greit pasirodys vaisiai
neskinkit žalių
drauskit skinti

šakos nusvirę europon

***

jis tik norėjo TAI pažinti
pamilt — ir ta kryptim galbūt
iš meilės žengt bent vieną žingsnį
o visa kita — nesvarbu

***

tai tu buvai, kai taip žydėjo laukas,
kad jau nematė pats savęs – turėjo
kažkas žiūrėt į jį, kad jis žydėtų.
Tai aš buvau. Ir dievas man padėjo

Nėra

pašaukė
nuėjo
išgirdo nereikia

grįžo
nerado tos vietos
iš kurios išėjo

ten jau buvo kitas

tiek to sako būk
kas nors visados turi būti
pasiieškosiu kur nėra

bet kad nėra
kur nėra

mano darbas

pasitaikė
užčiuopiau sykį grūdelį
už lūpos įsimečiau
jau sakau kąsiu

bet nepasisotinsi juk
pagalvojau
išspjoviau

kaip ir reikėjo laukti
išdygo užaugo
dvylika grudų
ir vienas pusgrūdis

tai tiek čia to mano darbo

Paskutinė 2000-ųjų diena

diena atodrėkiu rūku lijundra
ilgai ir sunkiai nėrės iš nakties
iš tūkstantmečio ir iš amžiaus
— buvo keista
galvoti apie ją kažkaip kitaip
drėgmės ir šlapdribos pritvinkęs skliautas
ištižęs liejosi žemyn
—bet buvom
bet leidom laiką ženklindami jį
nujausdami kad iš tiesų gyvenam
tikrai gyvename kur kas mažiau
nei rodo laikas

— gyvastie išmokyk
gyventi su laiku kaip su Dievu
leisk jį pažinti ir galbūt paglostyt
arba nuplakt ir nukryžiuoti

—švinta
ir šventa esančiajam
—žemės formos
kaip turinį savęsp jį įsileidžia
apniukusi trumpa dienos drobulė
galop suvystojį
—ir vargas dvasiai
neatsispaudžiančiai
jos audekle šiurkščiam

2000.12.31

Kalbos ganymas

kai tik atšilo ir išginiau
apskretusi po žiemos
sunykusi
grobai
dvėsuoja sunkiai.

žolytės šviežios pateškėję
šlemšk
žliaubk
pampk
pūgžlok
priesauly kupstą suradęs
snustelsiu
su vabalėliais visokiais
ir kitais mažajėgiais
kol pabusiu
pabūsiu

betgi kad ne
stebeilija ganomoji
už ežių tvorų dalbstosi
išpūstakė pripuola
ir svetimą šlemščia

kur tu lendi į nesavą

kalbele kalbužėle kalbyte
puskalbe puskvaile tu

nuvariau j donelaitynę
paglosčiau sakau va
nusibriauškė vieną kitą žolelę
ir mėklina vėl kur toliau

nueidinau į maironynę
anokia čia jai pagania
tik mėto akis į šonus
uodega tik mataškuoja
mat bimbalų įvairiausių suprask
bimbesys iš čia ir iš ten

ar tik zylioti nepasineš
nudriuoks ir išgaiš
kokioj ten tokioj europoj
kur tują sulakstysi
supaisysi kur
žosme tu mano vienuže
atrajotum ką jau prisižliaubei
spygsočiau tau į akis
ir paausius pakasyčiau
zvembiančius bimbiliuojančius
nubaidyčiau
kalbele kalbužėle kalbyte

atsakymas
šįryt
už lango
sunerimę ir išsigandę
saulei tekant
virpa

nugeltę
lėtai skausmingai
lyg šaukdamiesi pagalbos
krinta
matau kaip krinta
matau
kaip

bet viešpatie
kurs krenti nuo medžių
kurs skrendi
gervių virtinės priešaky
kur tu išsivedi
lapus ir paukščius

nesitikėjau kad atsakys
bet jis
gervių šauksmu
lapų virpėjimu
mano liūdesiu
atsiliepė

Medis I

jis yra mano
ir dar nepažįstamo
paukščio medis
mes varžomės dėl jo
mes grumiamės

juokingai vaikiškai grumiamės
rytais pakilęs pirmučiausiai
prie lango puolu
kad akimis užimčiau medį
galulaukėje
kad užtūpčiau
kaip koks erelis

toliau dar nežinau ką veikčiau
būčiau medy
dairyčiausi
ir būčiau

jis atskrenda kasdien
atsitupia ir žiūri
į mano pusę
lyg laukdamas
kol pasirodysiu lange

anądien jo šaižų klyksmą išgirdau
lyg ženklą ar signalą
lyg perspėjimą man
kad nesiartinciau
ar kad jau laikas
kažkam atėjo

gal ir galėčiau atiduoti jam
tą medį tik reikėtų
išimt jį iš peizažo
ir iš manęs

arba mane iš jo išstumti
išbaidyti
arba palaukti
kol iškrisiu pats


Medis II

norėtum vedžiotis visur
su savim
medis /sakytum/
jei kas nepažintų
brolis /vyresnis/

nuo kranto
ten upė pro šalį
jis mato save
paukštį ir debesį
žalią šešėlį banguojant

pripila mane
krintančių rudens lapų
turiu apgailėti kiekvieną
praplaukiantį žemyn

ar mes dar turim laiko
einam /sakau/
nuvesiu tave į girią

bet jam reikia upės
šaltų žvaigždžių
krintančių lapų

***

aitrūs laužo dūmai
užsimerk tiek to
visa tai jau buvo
tad nesikartok
per pasaulio dūmus
ne kažką matai
juk vis tiek ar snaudi
ar galbūt mąstai

***

Štai žmogus,
palinkęs po šviesa.
Niekam jis nekliudo.
Eina pakele.
Kitas tiek nepaneša.
Nepakelia.
Tiek šviesos!
Bet gal dar ne visa.

Snigo

Snigo, ir buvo gera
skaityti eilėraštį,
galvą pakėlus nuo knygos
pažvelgti pro langą
ir pagalvoti sninga
eilėraštis buvo kaip sniegas
vakaras jo baltume kaupėsi
į vienišą eilėraštį
vienišas krito sniegas
kaip eilėraštis
kaip kūdikio verksmas
vienišas
tirpo kažkam ant veido
ritos ant lūpų – lyg iš tikrųjų
ašara būtų

***

jau niekad geresnis
geriau geresnis jau niekad
nepavejama
šviesa kuri eina priešais
užgesinčiau bet nepavejama
sukeisčiau savo gyvenimą
pavyzdžiui su medžiu
ir šviesa po juo
žibėtų tarsi vaikystės ugnelė
prie kurios atsimenu sykį
atsigulė karvė
atsiduso ir ėmė atrajoti

šiandien
savo gyvenimą aš

Ak mano sužeistas

— tvinsta liejasi miškas skausmas pieva
žemės ašara aštriai užplūsta akis

— atbėga atiteka užtvindo pripildo
dvasia tarsi tvarstis ant visko kas vyksta

— lyg dieviškai užrištas mazgas
sutaikantis žaizdą su kūnu

— stipriau jį užveržk stipriau
kursai naikini mūsų nuodėmes

— bet nesulaikomai kraujas dejonė atodūsis
sužeistas ak mano gyvenime

mano sužeistas ak

***

Sako: pilnas dienų
kaip koks Biblijos Jobas.
Nepilnas, šaukiu, dar nepilnas.
Trūksta vieno lašelio. Trūksta šiandien.
Vieno ryto. Saulės tekė —
jimo. Vieno paukščio skrydžio,
Vienojo nutolimo. Vieno, tik vieno
gurkšnio vandens. Vieno tavo
žvilgsnio. Gal šypsnio. Tik vieno.
Na, gal dar vieno trūksta,
kad pasakyčiau: esu
pilnas dienų.

***

teisiamas būsiu medžių
žolė prieš mane liudys
rugys prisimins
kad grįžti žadėjau
aiman netesėjau
tąsyk maniau
kad grįžta tik bailūs
silpni vienadieniai

akmenis mėčiau
į savo prisiminimus
kaip į pasiutusius šunis
naktį jie įsitaisydavo manyje
ir grauždavo mano sapnus
skaudėdavo bet lyg ne man

senas vienkinkis vežimas
tolsta vieškelio dulkėse
atrodo lyg tuščias būtų
bet gal ne
jeigu vis dar aploja

***

Purvinom rudens spalvom apliejai,
palikai pribaigt beržų alėjai,

kur nuo tragiškai nuogų šakų
niekas net negirdi kaip šaukiu,

nieks nemato, kaip apginti noriu
yrantį ir trupantį altorių,

prie kurio vasarvidy meldžiaus,
kad žaliau žaliuotų, kad saldžiau.

Ak, nugeltęs lape, mažajėgi,
vėjo pastūmėtas, kur tu bėgi?

Tas, kurs vejasi tave, turbūt
aš esu: beviltiška, bet būk.

Kurs girdi

sėdėjo ir dainavo
turbūt išgėręs

atrodė lyg turi
per daug

ak žmogau
ko tau dar negana

klausykis

tarytum dainuotum

gal iš tikrųjų dainuoji
tiktai negirdi

dainuoji o negirdi
bet gal kas nors kitas

turi būti bent vienas
kurs girdi

pavyzdžiui
tave aš

Teisybė

ateis
būtinai ateis

jau ateina
pastačiau krėslą
atsisėsti
jau ateina

nedrąsiai maža mergaitė
užkėliau į krėslą
nesiekia kojom žemės
kokia čia teisybė
jei nesiekia kojom žemės

gal tamsta galėtum
pabūt atrama jos kojom
gal tamsta
nesuprantu
atsiknisk

Duona

duonoje
esu regėjęs dievo veidą

liūdnas būdavo
gal net ir piktas

iš tiesų tai koks ten dievui džiaugsmas
pasirodyti menkam
sužiedėjusiam
kriaukšlely duonos

betgi pasididint gali
pasidaugint
kaip kadaise
prie genezareto

viešpatie kokia tai buvo duona
koks skalsumas
koks skanumas buvo

tąsyk ant genezareto kranto
vargšas irgi sakė matęs dievą
duonos kepalėlyje
kurį jis laužęs
su mokintiniu matu

ten dar buvę
dvylika pintinių trupinių
ir minia pasotinta stebuklo

ir tas vargšas
klausinėjantis kodėl
kuo didesnė duona
tuo mažesnis dievas

Augalėlis

nežinau net jo vardo
o jis pasirodo žydi

nedidelis kuklus
originalus savarankiškas

atsiklaupiu
apžiūrinėju

rodos niekam nekliudo
bet kodėl žydi

taigi kodėl žydi
lyg negalėtų

būtent lyg negalėtų kitaip
nors gal ir nieko

nedidelis kuklus
originalus savarankiškas

lyg sau
lyg ne sau

ir niekas neturi
jo daugiau
nei jis pats

***

pagaliau suradome gėlę
j kurią galėjom žiūrėti abu
ji leidosi apžiūrinėjama
neužsisklendė
neatstūmė
bet atvira iki galo nebuvo
pasilikdama paslaptį
galbūt galimybę
ją atskleisti

štai sėdim ir žiūrim
jau vakaras
keista
kuo tamsiau
tuo geriau ją matom

***

prie išdžiūvusių mirusių
tėviškės skriodžių
sėdėjau tuščiomis akimis
iškirsti buvo seni gluosniai
apsunkusią savo lyrą
ant kelių laikiau
ji slėgė mane
nebuvo ant ko pakabint jos
iškirsti buvo gluosniai

atsiminiau maumedį
sodo kampe
tėvas kadaise sodino jį
aš prilaikiau žiūrėjau nesupratau
kad ant jo šakos
po daugelio metų
teks pakabint savo lyrą
tokio padargo tada
dar nežinojau
dabar neturiu kur dėti

***

kur nors manęs nėra
kur nors turėčiau būti
kažkas manęs neras
rugsėjy ar rugpjūty
trumpėjančioj dienoj
ilgėjančioj nakty
nutolstančioj dainoj
galbūt visai arti

Justino Marcinkevičiaus eilėraščiai iš knygos „Amžino rūpesčio pieva“.

Dar taip toli rytas —
už nakties, už tamsos, už langų,
ui pamėkliškai dunksančio medžio
pasaulio dugne,

kur tartum ne aš, o kas kitas
iš teisybės, iš veiksmo, Iš melo,
iš gyvenimo ir iš mirties —
manimi į mane:

ir griauna, ir ardo!
Kaip šauksmą, kaip ugnį ant kuorų
iškelk savo yrančią prasmę,
gyvoji pilie,

ir ant savęs — kaip ant kardo —
sukniubus, didžiuosius vartus
savo dvasiai —
vienintelei jų gynėjai —
atkelti paliepk.

Kalbėjimas į dieną
Paukščio stebuklu nušvisk,
kožną apdalink,
patekėjimu — ir vis
vakarėlio link.

Ar ne ten ir mūs darbai
bėga — ar ne ten?
Leisk ir man save pabaigt,
neskubėk sutemt.

Po saulėlydžio medžiu
šviesų pasodink…
Ar ne jo šaka — girdžiu —
beldžiasi širdin?

Iš visur ir į visur
einantis — sustok:
sklidinas gamtos garsų,
glauskis prie gamtos.

Prie žinojimo tylaus,
prie aukštų žaibų
priartėk, žmogau, ir lauk.
Rytdienos? Galbūt.

*
— kaip eina dviese — kaip eina
per lygų — per tuščią —
per gruodo suimtą lauką
kaip eina —
jų dangus vakaruos —
o — dangus vakaruos —
jų Ir mūsų dangus
vakarinėj žaroj —
jų lr mūsų —

— kaip tyli dviese — kaip tyli
už save ir už mus —
kad toks aukštas dangus —
tokia didelė žemė —
o — jie tyli
vakarinėj žaroj —
ten nėra išėjimo —
žaroj vakarinėj —
nėra —

— tačiau ta gėlė — kuri eina —
gili ji — gėlė —
Ji pilna —
ar Ją šaukia —
ar ji šaukdama —
saulėlydžio lūpom skaudžiom —
tylėdama šaukdama —
o — kraujo gilybės gėlė —
žaroj vakarinėj —
gyvenimas — — —

*
— nedalyvaut jėgos pasauly,
Jo prievartos ir melo šūviuos,
visų jo sąmokslų tamsybėj… —
Bet kraujas, kuriame esu?
Bet Šauksmas, aimana, dejonė?
Bet ištiesta ranka — pakelti,
paglostyt, palaikyti — o,
esu jo Jei Čia dalyvauju.

— tikrai, aš vis dar pasirodau
naujagimio klyksme. Jei reikia,
nesudėtingu ir spalvotu
galiu pabūti Jo žaisluos.
Norėčiau suskambėti žody,
kuriuo Jis pavadins pasaulĮ,
Šviesoj, kurią jisai ištars,
mielai sutikčiau dalyvauti.

— ir tavo žaizdoje, man rodos,
pajėgčiau būti. Tavo knygoj
galėčiau skaitomas sušnekti,
tarp lūpų tavo atsiklaupt… —
Tiktai išleisk mane iš kulkos,
iš kardo ašmenų, iš kumščio,
neversk budėt prie neteisybės,
jos pūvančias akis valyt.

Vakaras prie Nemuno
O, mano grakščiosios pievos!
O, sunkūs mano laukai!
Atbėgot prie Nemuno — ir sustojot:
saulė krinta į upę! —
užsiplieskia nelauktai
berželiai pakrantėje
lyg po darbo mazgojamos kojos.

Švelniai — kaip prie žaizdos —
meilę prie žemės dedu.
Prie rugio guldau
sukilimų ir duonos dalgį.
(Girdėt, kaip dainoj Šienpjoviai
Nemuną šaukia vardu —
galgi neužkapos,
gal jau apsikabins jį…
galgi…)

Virš pašiurpusios upės
skaudi ligi kraujo žara.
Miškai tartum vėliavą
ją neša iškėlę.
Atsidūsta žmogus:
jei nėra šalia Nemuno,
tai ir mūsų nėra.
Melskis už mus,
žemyną, ak žemynėle!

Su vakaru grįžta namo
ir ugnis, ir vanduo.
Glostau per dieną įšilusį
kranto akmenį —
tarsi ėriuką nebaikštų.
Nemune, Nemunėli,
jei tu gyvas — tai duok,
kad ir mūsų gyvenimas čia
niekados nesibaigtų.

<iframe width=”560″ height=”315″ src=”//www.youtube.com/embed/jBDc8hct7yg?list=PL0C72252DA50212C7″ frameborder=”0″ allowfullscreen></iframe>

Langai

Dar gyvi, dar mato tie langai,
Pro kuriuos vaikystėj viskas tikra.
Medžių šakos lyg ilgi nagai
Visą naktį grabalioja stiklą.

Ir nubėga kūnu šiurpulys
Lyg per seną kūdrą šaltas vėjas
Iš pat ryto langas ima lyt,
Kol vienam kamputy prašviesėja.

Tiek valytų, lopytų, šveistų,
Užkamšytų, paremtų balanom.
Jau nėra tokių šviesių
Ir tokių pilnų langų kaip mano.

Įsiremsi būdavo akim
Ir su lango kryžium susiliesi
Ir jau niekas nepajėgs atimt,
Ką suspėsi akimis paliesti.

Naktį jie pasislenka arčiau,
Mėnesiena kaip sapnais užkloja.
Ką mačiau ir ko dar nemačiau
Aš už viską tiems langams dėkoju.

Nes ir šiandien vaikiškai ilgai
Dar žiūriu į viską pro jų stiklą.
Jie gyvi. Jie mato tie langai,
Tik pro juos, deja, ne viskas tikra…

Buvimas

…nusileisti medžiui arba žolei,
paukščiui skrendančiam neprieštaraut.
Veiskitės ir dauginkitės, broliai,
šitaip, laimindamas juos, tariau.

Blyksteli, nušvinta ir užgriūna
begalinė formų lavina.
Tartum vienas milžiniškas kūnas
(leya amžina gamtos liepsna.

O didysis ir godus Buvime!
Ką tu duodi — tą atgal imi.
S/q dosnumo ir godumo žymę,

šitą laimę būti ugnimi,
mes visi — išdygę ir užgimę —
laikinai vadinam Savimi.

Troškulys

Vidurdienio bokštai, vidurdienio bokštai.
Tylos prisipildę karšti aviliai.
Vidurdienio bokštai. Ištroškai, ištroškaif
Šaltiniai ir žodžiai — toli ir giliai.

Sukepusiom lūpom prie saulės parpulsi -
svaigi begalinė ugnies giluma!
Alpus troškulys trūkinėjančiam pulse.
Šaltiniai ir todiiai… gyvybės gama…

Nualinti iodiiai, užgesę šaltiniai,
įkaitusio oro trapus virpulys.
Vilties stagarai iškankintoj krūtinėj.

Išganymo šaukianti sielos dalis.
Varpai vakariniai, varpai vakariniai.
Atodūsis. Šauksmas. Tamsa. Troškulys.

2013-02-16.


Siųsti šį straipsnį draugui Siųsti šį straipsnį draugui

Patiko ką perskaitei? Gali palikti komentarą arba užsiprenumeruoti RSS!

Vienas komentaras

  1. Nenoriu viešinti rašo:

    Labai labai gražūs.

Palikti komentarą

Priminimas: visi sakiniai lietuvių kalboje pradedami didžiąja raide. Visi lietuviški žodžiai rašomi lietuviškai.


RSS

Kas yra RSS?

Užsisakyti Mintys.lt naujienas el. paštu

Nuolat ieškau žmonių norinčių ir galinčių prisidėti prie Mintys.lt veiklos Susisiekite.

Jei nori kasdien gauti mintis (aforizmus) į mobilujį telefoną - siųsk žinutę su tekstu "Noriu minčių" telefonu 862864932(Ežys). Žinučių gavimas nemokamas.

RSS Gudas

Žurnalų sąrašas

Nuorodos

Tau taip pat gali patikti:close