Meilės poezija
Autorius: Algimantas Baltakis
Poezija apie meilę
Sentencija
Kiek išbarstyta
Bučinių karštų!
Besaikė meilė
Liejasi kraštais.
Mes žvakę deginam
Dienos metu,
Užmiršdami,
Jog vakaras ateis.
1956-1963
Paukščių baladė
Susidėjo viskas taip keistai.
Kur pradingo meilė vakarykštė?
Skrido paukščiai du –
Aukštai, aukštai –
Ir skardžiais balsais iš džiaugsmo krykštė.
Bet audra užgriuvo nelauktai.
Paukščiai atmušė sparnus į uolą.
Susidėjo viskas taip keistai.
Žemėn jie lyg akmenys nupuolė.
Susidėjo viskas taip keistai.
Nebeliko tų svaigiųjų aukščių.
Ir pradėjo neapkęst už tai
Vienas kito šie išdidūs paukščiai.
1964
Liepsnų žiedai
Sudžiūvusi puokštė gvazdikų
Ji primena paprastą šluotą.
Tik kvapas vos juntamas liko
Ir prisiminimai migloti.
Nejaugi čia gėlės?
Kas jas atpažins?
Įmesiu į ugnį.
Tegu jos dar kartą pražys…
1964
Tramvajaus bėgiai
Aš nuo savęs pabėgau,
Pabėgau nuo kitų.
Aš negalvot pamėgau
Ir nežinot, kur tu.
Bet kaip atgal parbėgau,
Lig šiol nesuprantu.
Gal mes – tramvajaus bėgiai,
Vis sukamės ratu…
1963
Laiminga atomazga
Aš galvojau einąs artyn.
Pasirodo, visąlaik tolau.
Nušuoliavo žirgai sarti
Per baltų dobiliukų atolą.
Nenutversi už kamanų
To, kas sykį iš rankų išsprūdo.
Neišgriebsi tų akmenų,
Kuriuos įmetei vakar į prūdą.
Paskutiniai lėti raibuliai
Jau nuščiuvo pakrantės melduos.
Ir tik virpa gelsva drebulė,
Atleidimo lig šiol neišmeldus.
Greitai snaigė nutūps man delne –
Šis gležnutis ažūro kristalas.
Man vienam ji žėrės, tik mane
Ji mylės… Toks bus vasaros galas
Romansas
Tu esi per daug puiki.
Nedrįstu tavęs pamilti.
Tu esi per daug puiki.
Kam širdy sužadint viltį?
Tu esi per daug jauna.
Plyštų man širdis iš laimės.
Tu esi per daug jauna.
Nesuprasi mano baimės.
Tu esi per daug šviesi.
Lyg nuo saulės tuoj apakčiau.
Tu esi per daug švies
Ir per daug kaitri. Sudegčiau.
Visko tavyje per daug…
Kad netektų man apakti,
Kad netektų man sudegti,-
Tu manęs daugiau nelauk…
Saulė – dieną, mėnuo – naktį…
1962
Ilgesys
Baltos vyšnios. Mėlynas vakaras.
Vėl tu langą atidarei.
Du kumšteliai balti. Ir smakras.
Ir dvi akys – juodi žiburiai.
Bet sublyksi kažkas ant stiklo.
Nebelieka juodų žiburių.
Ant palangės parimęs, be tikslo
Vėl į žydinčias vyšnias žiūriu.
1960
Rudens dovana
Ir kam prasmės ieškot bandau?
Čia viskas taip trapu.
Aš prie širdies tau prigludau
Gelsvu rudens lapu.
Jį vėjas atnešė čionai
Iš tolimos šalies.
Tau atiteks jis dovanai,
Tik pirštais jį paliesk.
Jame tiek maža šilumos,
Bet gal ir jos užteks,
Jei tavo pirštuos lig žiemos
Blausi ugnelė degs.
1961
Komplimentai
Jei kaklas grakštus
Ir skruostai išbalę,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano gulbele!“
Jei glaustos, murkuoja
Lipšni nematytai,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano katyte!“
O jei darbšti ji
Be krašto, be galo,
Mes moteriai sakom:
„Tu mano bitele!“
Jei čiauška – žvirblelis,
Jei čiulba – lakštutė.
Tarsi pasamdyti
Epitetai budi.
O jei supykstam,
Jei ūpas sugenda –
Ir tąsyk lengvai mes
Žodelį surandam.
Žirafomis virsta
Grakštuolės gulbės.
Bitelė – bobše,
Kuriai rūpi tik bulvės.
Matyt, ir katytės
Prasti reikalai.
Jei sakom: „Na ko
Lyg smala prisvilai!“
Jei čiauška: „Patauška!“
Dainuoja: „Ko bliauni!“
Ir karvės, ir ožkos
Bandom atkeliauna.
O moteris jaudinąs,
Graužia nagus.
Jinai ne žvėris
Ir ne paukštis. Žmogus.
* * *
Aš myluoju tave ne dėl to jau,
Kad nuo kvaitulio svaigtų galva
Šito jausmo seniai nustojau,
Nors tu man po senovei sava.
Aš myluoju tave ne iš laimės,-
Argi tam tokį kelią ėjau?
Aš myluoju tave ne iš baimės,
Nes aš nieko daugiau nebijau.
Aš myluoju tave, nes į langą
Tamsoje tyliai beldžias lašai.
Nes retai kas mus teatlanko,
O ir mudu kiltus – ne dažnai.
Bučiuoju tave
Rytmečio saulė
Didelė, rasota –
Įspindo pro plyšį sienoje.
Pakuteno tau skruostą.
Ir imi tu pro miegą šypsotis
Neiškenčiu aš –
Ir drauge su saule
Bučiuoju tave
Ant kvepiančio šieno.
Bučiuoju tave.
Kai džiaugsmas –
Lyg viesulo gūsis –
Pagauna ir neša mane,
Kai laimė širdį užplūsta,-
Bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Ne tik džiaugsmo akimirką-
Ir tada,-
Kai aptemsta padangė,
Gūdų vidunaktį,
Kai dunda griaustinis
Ir žaibas
Lyg magnis plyksteli
Nušviesdamas tavo išplėstas akis
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Kai žiūriu į žemėlapį marga,
Padalintą į tūkstantį lopų lopelių
Kai matau mintyse
Šimtus aerodromų
Su išrikiuotais karo lėktuvais;
Kai žinau, kad kažkur
Raketos, užvertusios nosis į dangų,
Stovi grėsmingai;
Kai visa taip įtempta ir neramu,-
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
Kada debesys ima sklaidytis
Ir skirtingi žmonės
Pavojaus akivaizdoj
Tiesia draugystei rankas;
Kai Juodajame Kontinente
Susikuria naujos valstybės;
Kai daugiau vis žmonių
Pas kitus į svečius atvažiuoja;
Kai dainininkams leidžiama dainuoti,
Šokėjams – šokti;
Kai vėl susitinka tie,
Kurie susitiko kadaise prie Eibes,-
Kai tiki žmogumi,
Kai tiki ateitim,-
Aš bučiuoju tave.
Visados aš bučiuoju tave.
1961
Mudviejų vakaras
Tu vėl išeini.
Nesigink, aš jaučiu. Išeini
Apie išėjimą sprendžiu
Ne iš durų veriamų.
Iš tavo akių sprendžiu, kad tu išeini,
Iš to neaiškaus, moteriško nerimo.
Sunertos rankos išduoda tave
Ir į palangę atremtas smakras.
Žinau:
Tu bėgi dabar kažkokia gatve.
Susimildama, nesakyk,
Kad mudviejų šitas vakaras…
Negalvok, jog priekaištus tau kalbu.
Negi būsiu juokingas,
Kai man – jau po trisdešimties.
Mes truputį pavargom. Šiek tiek nusivylėm.
Abu.
Tai suprantama. Žmogiška.
Mudu – ne išimtys.
Tu išeini…
Šių durų neužrakinsiu raktu.
Nesulaikysiu tavęs, nors virvėm surišiu.
Visa paguoda, kad keliausi ratu.
Ir vėl neišvengiamai pas mane sugrįši.
Ne skambutis praneš, jog tu parvykai,
Tavo akys. Ir rankos. Ir smakras.
Mudu esam seni, išbandyti draugai.
Štai tada ir galėsi sakyt,
Jog tai – mudviejų vakaras.
Ir neišeisi,
Nors trinktelėsi durimis,
Nors girdėsiu,
Kaip kaukši kulniukai šaligatviu,-
Aš jausiu:
Greta tu sėdi rami,
Pati neregima,
Tik švytinti…
1964
Jonas Aistis. Man tave
Kaip pavasaris atkiunta,
Ašen atkiutau.
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!
Anta kalno juodą skirpstą
Sprogstantį matau –
Ar ne mums ten sniegas tirpsta –
Ar ne man ir tau?
Aš tave širdy pajutęs,
Dievą pajutau!
O kad Dievas meilę būtų
Siuntęs man ir tau!..
Prasikals žolytės laiškas –
Žalias po lietaus.
Dievas liepė man išaiškint
Žemės meilę tau.
Ar ne Dievo buvo rykštė,
Ar ne aš kritau?..
Ar šlamės žolė pernykštė
Mano meilę tau?
Tu matai, kaip ledas šunta?-
Taip, sakai, matau…
Man tave čia Dievas siuntė,
Tik mane ne tau!
*
Kaunas, 1936. 09.28
Alfonsas Nyka-Niliūnas
Tyli daina
Nieko neliko tyloj. Tik tavo balsas
Vienišas skamba žolėj ir tavo žingsniai
Tyliai slenka pakrantėm,
Degančia saulėj žeme.
Nieko neliko tyloj. Auksinis rytas
Ieško tavęs po namus. Laukinė saulė
Dieną pažinusi glosto
Ilgesį tavo plaukų.
Nieko neliko tyloj. Tavęs nebuvimas,
Šnerantis kraupiai žolėj, ir tavo rankų
Švelnūs tonai ant veido
Gęsta kartu su manim.
Baltimore, 1954
Valdas Daškevičius
***
Meilė yra tyla, kurioje
aš save prisimenu ir pakartoju.
Akmeninėj vienutėj per amžius
esu uždarytas mylėti.
Neįžvelgiamas rūkas už lango –
mylimosios plaukai.
Rainer Maria Rilke
* * *
Akis man užgesink: tave matau;
užtrenk ausis: vis tiek tave girdėsiu,
be kojų pas tave ateit galėsiu
ir be burnos prisieksiu tau.
Nulaužk rankas, ir širdimi tave
tarytumei ranka lytėsiu aš,
jei širdį sustabdysi, plaks man smegenys,
o jei išdeginsi man smegenis,
tave manasai kraujas neš.
Vertė Henrikas Nagys
Nuostabus eilerasciai
Ismintingi eilerasciai!Tikra meiles poezija.
Mudviejų vakaras – pats geriausias
Aš tave myliu,
Bet tu to nežinai,
Nes aš tau to nesakiau,
Ir nesakysiu,
Nes neišdrysiu..
Bet mylėsiu amžinai tave..
***
Aš tave myliu,bet ir tuo pačiu nekenčiu..
Aš noriu tave turėti šale,bet ir nenoriu..
Aš noriu tave bučiuoti,bet man nedrasu..
Aš tave mylesiu,turėsiu šale ir bučiuosiu,
Kad ir kaip sunku man bebūtu..
***
Myliu tave ir mylėsiu amžinai..
Bet tu manes ne..
Todel geriau neskaudink manęs,ir išeik..
Geriau palik mane vieną,bet prašau tavęs
Nmeluok daugiau..
O aš tave mylesiu toliau..
***
Aš tavęs nemylejau,
O tu mane labai..
Aš tau melavau..
Aš iskaudinau tave..
Suprasiu jai manęs nebemylesi,
Aš suprasiu net jai manęs nekesi..
Tad atleisk man ir bus lengviau..
***
Aš tave myliu labai,labai..
Bet man atrodo,kad tu manęs
Nei kiek..
Aš padaryčiau viską del tavęs.
Man skaudą širdį,aš verkiu..
O tu nieko nepastebi..
Mano meilė po mažu jau
Virsta į nepykantą..
Tad pasistenk labiau,
Nes skaudini mane vis
Labiau ir labiau..
***
Norėčiau,kad mane mylėtum
Taip stipriai kaip aš tave..
Norėčiau būti kekvieną
Dieną šalia..
Norėčiau dabar tave apkabinti..
Norėčiau tau dabar pasakyt:
,,Myliu tave..´´
***
Be galo gražu (mm)Ypač paskutinis – Mudviejų vakaras. (y)
Aš laukiu taves o tu taip toli
Norėčiau kas naktį būti drauge su tavimi
Bet tu toks šaltas kaip žiemos speigas pučiantis
man i veda. bet aš myliu laukiu taves ir negaliu
taves užmiršti nes man labai sunku .kas karta prašiau mane suprasti bet tau buvo labai sunku.ir tuomet išsiskyrė musų keliai Tu išėjai palikai mane kesti vienatve ir laukti taves.
Algimantas Baltakis – vienas mylimiausių mano poetų. Jo meilės eilėraščiai itin artimi mano sielai. O „Mudviejų vakaras“, vienas iš gražiausių kada skaitytų eilėraščių apskritai.
Kai pabusi ryte,
Aš miegosiu šalia
Tu galvos,kad tai tik beribė drama
Kai atmerksiu akis,
Tavo lūpos nutils
Ir norėsi tu tik
Pabučiuoti mane.
Kai pabus tie jausmai-
Nepadės nė vaistai,
Nes tokių dar nėra
Ir nebus niekada.
Jei mylėsi mane-
Aš mylėsiu tave
Ir neges šie jausmai niekada!
Ar tu prisimeni mane,
Mane,
Kurią mylėjai, bučiavai, glaudei?
Ar tu prisimeni,
Ką dovanojai,
Ką sakei?
Ar tu prisimeni,
Kaip vieną naktį,
„Sudie” ištarti išdrįsai?
Kaip būtų gera vėl Tave sutikti,
Pajusti šilumą delnų,
Kaip būtų gera vėl Tave išgirsti,
Ir pasakyti Tau – Tave myiu.
Šie žodžie yra labai gražus galkas žino kaip gali prisipažinti mylint žmogu su gražeis žodžeis ?
Man labiausiai patiko „Tramvajaus bėgiai” nerealus eilėraštis kiekviena vakarą skaitau ;]
Nuostabūs eilėraščiai… Privertė susimąstyti kokia meilė yra graži. Bet ne visada baigiasi laimingai:(
Meilė, tai taip nuostabu ir gražu.poezija dieviška ši apie Meilę, nebūna nelaimingos pabaigos meilėje ,mylintys žmonės visada linki tik gero…. Jei yra kitaip tai rodo kad žmonės mylėdami, turi išmokti pamesti savo ego….Meilėje nėra išdidumo , tik paprastumas…nuolankumas . Myli už nieką…..
Susidėjo viskas taip keistai.
Nebeliko tų svaigiųjų aukščių.
Ir pradėjo neapkęst už tai
Vienas kito šie išdidūs paukščiai… man sunku siuo metu ir suprantu puikiai siuos zodzius. geriau nei pats to noreciau. Nuostabios eiles, taiklios.
Pirmoji meilė
Vasaros naktis, nuo vėjo šnara lapai
Ir sklinda nuostabus alyvų kvapas
O migloje paskendęs miškas toks ramus,
Melsvieji toliai tarsi svajonių atvaizdai,
Kuriuos išpildo pirmoji meilė, pirmieji bučiniai.
Naktinio laužo apšviesti mes sėdim dviese
Ir sklinda žodžiai į širdį iš širdies.
Jaučiu kažką brangaus tavam balse ir žvilgsny ir veide,
Eime kartu per žalią vasarą,
Į melsvą dangų ir baltuosius debesis
Per šlapią žolę vasaros naktų!
Gaivins naktis mus dar ilgai ir šildys laužas
O žvaigždes laimins svajones
Ir naktį kai mes apsikabinom.
Taip buvo šalta be tavęs ir liūdnos bėgo dienos,
Kažko ilgėjomės drauge,
O ši naktis mus atgaivino.
Rudenio naktys
Ilgesingi rudenio saulėlydžiai
Po svajingų vasaros naktų,
Niaukia vėjai dangų mėlyną,
O svajonės skrenda link žvaigždžių
Meile, tu tarytum pasaka,
nesipildanti jau tukstantį naktų,
Krypsta žvilgsnis už miškų,
Nes į tą horiznoto juostą tolimą,
Papuoštą rūkų,
Panaši gal laimė.
Gal lietus užgesins šitą norą pasmerktą,
Gal priges jis nuo žiemos speigų,
Gal jau kitą vasarą busi su kažkuo kartu.
Pagaliau vel vasara, vakarai šilti,
Tartum tyrą vandenį tu iš jų geri,
Susitikę žvilgsniai liko suprasti.
Pamiršai tu meilę buvusią
Ši labiau saldi
Pildosi svajonės, pažadai žvaigždžių,
Nebebus saulėlydžių niekada liūdnų.
Jūra
Skalauja jūra krantus žemyno,
Rieda bangos iš tolių mėlynų,
Galingai ošia ir nuramina,
suteikdama vilčių.
O mano norai ten, kur juosta horizonto,
Iš kur ateina saulė ir aušra,
Myliu merginą stovinčia ant kranto.
Ir štai sėdėsim dviese ant geltono smėlio,
Kalbėsimės lig sutemų,
Apie kasdienius rūpesčius ir tai kas ypatinga,
O jos balse skambės kažkas žavingo,
Jos žvilgsnyje sauletekio aistra,
Neatsispirti jos kerams ugningiems.
Bet ar siek tiek rūpiu aš jai,
Pažįstami, iš dingusių laikų mokyklos,
Susitikę Palangos centre,
Pqklausiu, kas gi jai patinka,
Atsko ji:”gal tu”, -su šypsena veide.
Mes esim susikibę rankom,
O jūra oš ilgai ilgai,
Matydama daug meilių nelaimingų,
Ir sveikins tuos kurie dauge.
Vasaros meilė
Šilti vakarai po jau gęstančia saule,
Ir lietūs skaidrumo dangaus,
Vėl vėjas papūs ir medžiai užoš,
Ir vėl leisis saulė į miglą kaitros.
Nuo karščio išgelbės gal upė šalta,
Bet meilės jinai nenuplaus,
As dieną svajoju, kad esam kartu,
O naktį sapnuoju tave.
Ir vieną dieną šiltą ir laimingą,
Man pažiūrėjai į akis neabejingai,
Matyt ir tu liūdėjai be manęs.
Ir štai dabar laimingi dviese,
Mes naktį žiūrim į žvaigždes,
Ir geriam gaivą vasaros šiltos,
Ir šildo tavo bučiniai ligi aušros.
Mylejai tu ne ją
Mylėjai tu ne ją, ji ne tave,
Bet susitikot jūs rugpjūtį šiltą,
Vėlyva vakarą mieste,
Tarp žalumos, žibintų šviesoje.
Ir žengę porą žingsnių sustojot ir atsigręžėt atgal,
Ir nuskamėjo žodžiai, svaigioj nakty,
Po neilgos tylos ir žvilgsnių uždegtų.
Lyg vakaro atokvėpis po karštos dienos buvo ši meilė,
Lyg šiltas dvelksmas rytmečio gaivos,
Užgijo žaizdos meilių nelaimingų,
Atėjo štilius po stiprios audros,
Ir nežinia ar būna sielų dar labiau laimingų,
Ištroškusių, ir trokštančiu aistros.
Žiurėjot jūs į dangų šaltą,
Rudens apsuptyje,
Į menesieną baltą ir tolimas šviesas,
Ir mąstet apie praeitį liūdnoką,
Bet juk dabar turi tu ją o ji tave.
Paguosk
Vien tiktai tave myliu
Gražioji pievų gėle
Skausma savo vos pakelt galiu
Degina aistra protą ir krūtinę
Mėlynieji toliai tavo akyse
Vėl pašauks mane į lietų geismo deimantinį
Bet atgaivint mane gales
Vien tavo bučiniai auksiniai
Vasaros kaitroj alpstu nuo meiles
Skęstu bet nuskęsti negaliu
Tavo artuma mane taip traukia,
Į laimės nešdama žydrynę
Tavim laimingas būčiau aš
Virš debesų, beribiuose galaktikos žvaigždynuos,
Jei tu mylėtumei mane
Žavioji gėle vasaros gėlynuos
Bet šaltas rudeninis vėjas
Nupūs viltis paskutines
Nebūk tokia žiauri,
Leisk priglaust ir pabučiuot
Juk nieks tavęs taip niekad nemylejo
Pabūk kartu, paguosk šiltu apglėbimu,
Kad būt ne taip skaudu žinoti
Kad būsi tu laiminga kada mylesi ne mane aistringai
Ne visada rasos lašai vienodi
Po rytmečio aušra
Ir naktys su savo ilgesiais svajingais
Nevisalaik gaiva ore
Ir mėnesiena skaidrumu užpildo
O meilė keičia kasdienybę pilką
Ir po nakties aistringos ne taip
Jau traukia artuma
Ir masina kunas prieblandoj zaismingoj
Aš isileidau į širdį Meilę
Jaučiu plazdenimą širdies
Jaučiu aš tavo bučinius karštuosius
Ir ašaras tavas jaučiu
Tu pamynei savo išdidumą
Ir lauki kol pagis mana širdis
Kas vakarą mes švelniai tylim
Tik kalba širdys mūs.
2006. vasara.Notingemas
Lietaus bučinys
Aš paglostysiu lietų-lietus priglaus mane
Aš paliesiu lietų-lietus paklaus manęs:
„Ar matai kaip lyja Meilė iš manęs ?
Ar jauti Švelnumą Meilės lietuje?”
Lai lietus nulyja gyjančias žaizdas,
Lai lietus nuplauna sieloje randus…
….Aš paliesiu lietų-lietus pabučiuos mane…
2006 ruduo.Kingstonas
Sielos draugui
Mėnulis taip aukštai,
O mes girdim vienas kitą.
Mes jaučiam vienas kito Meilę
Ir mūsų mintys Mus sujungia.
O per sapnus,jau Mūsų sielos myli.
Ateik,priglausiu,apkabinsiu-
Mes girdime vienas iš kito.
O Mūsų svajos sapnuose
Sujungia Mūsų kūnus…
2006 žiema.Kingstonas
Aš norėčiau
Aš norėčiau būti paukščiu
Ir čiulbėti šaltą naktį
Neturėti baimės širdyje,
Kad manęs nesupranta.
Neturėti skausmo širdyje-
Tiktai jausti Meilę….
Aš norėčiau būti paukščiu-
Suokti , strikinėti.
Ir žinoti, kad yra paukštis
Kurs mane supranta.
2006 ruduo
Kingstonas
Kvepuoju saule ir tavim.
Mąstau vis tom pačiom mintim..
Esi lyg saulė man šitam mažam pasauli.
Man patinka Tavo šypsena ypatinga.
Tavo žodžiai skamba taip beprašmiškai keistai,
nes Tu tai pasakiai taip paprastai..
Žinau širdis suprato
Kaip išeit iš šitQ užburto rato.
Aš tave šaukiu,tavuoju vardu..
Esi lyg sapnas man bijau tavęs netekt.
Nenoriu pradėt,
bet jau nebenoriu kalbėt.
Iš naujo.
Geriau tyla nebyli..
Tyla…
Suprasi viską Tu, kai jau nebebūsim kartu.
Išnyks iš akių liūdesys kai pasibaigs tavų akių spindesys.
Tu juk nežinai ką tau jaučiu,
tu negali perskaityt manų minčių.
Esi kaip sapnas,kaip dangus,
kaip šiltas vasaros lietus.
Neprisiekineki amžinaja meile,
Ji ilga, o aš tai laikina.
Nežadek man nukabinti saule,
Aš opi, o ji tokia karšta.
Neitikinek, kad primenu tau deive.
Aš gyva, o ji tau – legenda.
Tu geriau padovanok man meile,
Ta, kuri žmonems nesvetima.
Aš pas tave įlindusi mažutė,
Susigūžusi, pikta kažkur kamputy.
Apsiverčiu, jauti kaip suvirpi truputį.
Man nuobodu, lendu i paausį ir kedenu su smilga.
Šiek tiek juokiesi, bet pro ūsą.
Atsimeni turbūt, kad aš pas tave pūpsau.
Aš pas tave apsigyventi nežadėjau,
Bet taip – tu man tinki. Net suirztu.
Esu pikta ir patrepsiu kojytėm.
Sudunda tavo visas žavesys.
Tu su manim, nes aš ten sulindau.
Nebegalėtum vienas, ne dabar, o tuo labiau paskui.
Papūsiu tau į nosies kraštą.
Jauti kaip oro lyg pritrūktų?
Tu tyčia nekvėpuoji, nori kad įpūsčiau dar
Gyvumo tavo plastiko širdutėj.
O aš žaidžiu, uilym – tu krizeni.
Taip, per mane, nes aš kukliai ten laukiu sau kamputy
Susivyniok į mano pusę, kur aš nusėdau.
Nereikalauk atsakymo tuoj pat.
Tiesiog pabūk, tik būk ir pasilik
Mane savy, aš netrukdysiu.
Gali ir plaukt, aš nenuskęsiu.
Tik apkabink akim ir tau aš liksiu
Padariau didžiulę klaidą mylėdama Tave,
Naktim miegoti negalėjau,
O galvoje tik Tu!
Liejau ašaras kasdien,
O aš tau kaip eilinė mergina…
Buvau lyg nesava,kai mylėjau aš tave…
Dieną,naktį aš verkiau,
Nesulaukiau nei truputi meilės…
Bet dabar viskas kitaip !
Aš pasikeičiau !
Esu visai kita,
Taip kaip tau tada nereikėjo manęs,
Man dabar nereikia tavęs !
O kankinuos dabar jau nebe aš- o tu!
Nereikėjo būti lediniu…
Gyvenimas teisingas,
Duodi gera, gera gauni !
O tu gero nedavei niekam…
Na ir klupok Tu ant kelių,
Man tai visiškai nebesvarbu.
Koksai buvai tu,tokia dabar busiu ir aš…
Gražu
Labai patiko Mindaugo eilėraščiai, labai artimi, daug ka priminė… ačiū 😉
Nebežinau kiek verkiau
Bet žinau kad skaudėjo
Nebesuprantu ar dar skauda
Bet dabar aš verkiu
Tu man sakei
Mylėsi kol žvaigždės žibės
Deja žvaigždės užgeso
Ant tavo širdies
Popieriaus lapas sušlapo
Žodžiai išsiliejo
Parašiau laišką Tau
ne rašalu,
Bet iš surių, krištolinių ašarų
Nebežinau kiek verkiau
Bet žinau kad skaudėjo
Nebežinau ar mylėjau
Bet dabar aš kenčiu
Širdis verke nakties tamsoi,
Aš ištirpstu jausmu audroi.
Noriu išeiti užmarštin,
Nėra tikslo eit pirmyn…
Tu viską
Seniai jau pamiršai,
Tik skausmą
Širdy vien palikai.
Atleisk už žodžius,
Daugiau jų nebebus…
Liks tik laiškai,
Juos išsiust bijau, žinai…
Svajonės ir sapnai,
Tegu išnyxta amžinai..
Prisiminimus nuplaus lietus,
Gal tada širdyje Taves nebebus
mano sukurtas eilėraštis
Kvailas, ne kvailas, bet visgi jis tau yra kaip perlas,
Gražus, ne gražus bet jis tau yra brangus,
Nors ir koks jis butu, be tavęs jis pražūtu…
Myli tave, brangina visokiai gražiais žodeliais vadina,
Bet tau tai nesvarbu, nors vadina tave tokiu gražiu žodeliu…
Kaip jis nori tave mylėti, branginti niekad nepalikti,
Nusibodo jam svajoti galėtu viska tau paaukoti…
Bet tau to nereikia… Nesvarbu tau ką jis veikę…
Nepamilsi manęs tu kentėsime abu kartu…
Bet tu džiaugiesi ir man tu nepadėsi…
Busiu vienas, liūdesiu vienas, nes tu mane palikai…
Susikrausiu lagaminą,
Ir pabėgsiu…
Nuo tavęs, nuo savęs, nuo minčių…
Kur bus tik tuštuma…
Tuštuma ir vienatvė…
Labai labai gražūs žodžiai… Tikrai verčia susimastyti apie tokį gražų jausmą – meilę
tai ką skaičiau, na patiko. Jausmai, mastysena ir vaizdai, kuriuos aš mačiau tai skaitydamą, labai daug pasakė. labiausiai patiko Sonia’os kuryba.
Tu tikrai ŠAUNUOLĖ, tik ar tai tikri jausmai ?
jeigu tikri, tai tave reikėtu apipilti auksais,, nes iš tikros istorijos, padarei nuostabų kūrinį.
o visiems kitiems linkiu geriausių minčių.
sekmės.
Jis priekaištingai pažvelgė į mane, norėjo kažką sakyti, bet paskui apsigalvojo ir įsmeigė adatą man į ranką. Aš kruptėlėjau, paskui beveik tą pat akimirką suglebau. Kambaryje vėl pasidarė ramu. Balta ir ramu. Tik kupinas nerimo alsavimas, monitorių dūzgimas ir tylus dujų šnypštimas.
Aš tave mylėsiu amžinai,
Bet tu manęs nekęsi…
Aš tave bučiuosiu svajose,
O tu mane kumščiuosi…
Aš pasiryžus nusižudyti,jei tau nuo to geriau,
Bet tau tai nesvarbu,nes aš tau klounas tik esu…
Tu esi mano širdies raktas,
Tik tu tegali atrakinti ja,ir pasiimti.
Bet manau tu to niekada nepadarysi, nes tau aš per prasta…
Bet ar gi kita širdies puse renkamės pagal groži, turtingumą?
Nebent tokie kaip tu…Bet aš dar tikiu,kad tu sugrįši ir atrakinsi mano širdį…
Pavasaris. 2010 03 08 R.S.
Pavasario graži dienele
Tegul atneš tau džiausmo,
bent dalelę
Ir kaip pabundanti gamta
Pradėk gyventi šia diena!
Nustok verkšlenti ant likimo
Nutrink tas ašaras,
gana
Apsidairyk, visur aplinkui
Eina i pabaigą žiema!
Pradėk čiauškėti kaip paukštelis
Beribiam, mėlynam danguj
Skubėk, pranešk visiems –
Pasaulis,
Toks geras, šiltas, įdomus!
Aš pasiilgau Tavo juoko
Kuris be galo nuostabus,
Tikiu, žinai, kad čia ne melas
Ir tau nuo tuo,
tik gera bus!
Pamilti lengva iš tiesu,
Išsaugot ja yra sunku,
Bet jei tikesi ja šventai,
pates tau net ir angelai.
Akla
Tavyje aš mačiau pačią save
Mačiau saulę , žvaigždes, jūrą
Viską kas aplinkui gražu
Girdėjau pažadus
Kurie turėjo virsti tikrais
Mačiau net ašaras, kurios pavergė širdį mano
Mačiau gan silpną viduj asmenybę,
Kurią aš norėjau padaryti stipria.
Tik tvirtas kūnas ir tavo žodžiai
Sakė , kad stiprus esi
Bet netikėdama tavim aš pati
Pamilau ne tą žmogų, kuri mylėti norėjau
Paskendau jūroj viena be tavo pagalbos
Nes protas nesuvokė su kuo aš buvau
Širdis nenorėjo pripažinti , kad laikas pabusti buvo iš šio sapno
Ir palikti šį žmogų, kuris ne tau skirtas buvo
Kad tai pačios susikurta iliuzija ir sukurtas žmogus,
Kuris net neturi širdies kokią tu pati turi..
Prašau suprask mano žvilgsniu,kad tu man patinki…
Pažiūrėk man į akis ir viska suprasi…
Nes žodžiu tau to nepasakysiu,neišdrįsiu… ;Dp* ;Dp*
😀
Išdžiūvęs šulinys jau nepagirdys,
Rasos lašelių bus beviltiškai mažai
Kai tavo lūpos degančiai suvilgys
Kvėpuoti negalėsiu jau lengvai.
Tada įdėsiu tau į ranką pakalnutę,
O gal auksini žiedą, nesvarbu,
Nes tau galiu širdelės žaizdeles užsiūti,
Ir laimės paukštę pagauti už sparnų.
Galiu ir šaržu tapt po tavo langu,
Galiu mylėti daug, galiu mažai,
Galiu ir tai ko dėl tavęs negali niekas,
Tik tu vienintelė manęs to neprašai.
Tu viena,
Kuri galį pakeisti pasaulį,
Balto lapo pirmoji raidė.
Tu rasa,
Dovana tekant rytmečio saulei,
Suspindėjusi deimantu grožio versmė.
Drugeliu
Priglundi tarsi pasakų fėja,
nuostabiausia pasaulio simfonija tu.
Su tavim
Visos naktis bemiegės šviesėja,
Nes vienintelė mano poezija tu.
Kaip norėčiau pavirsti į paukštę,
išbučiuoti tavasias akis,
liesti veida,kuna ir plaukus,
koks apimtu mane svaigulys.
Kaip norečiau aš Tau pasakyti,
apie meilę ir josios jausmus,
ir kasdiena Tave palydeti,
iš namu ir atgal į namus.
Virt šalčiu aš tikrai tau neleiščiau,
ir išeiti toli nuo namų,
kad netyčia kažkur nepaklystum,
tarp savęs ir žmonių svetimu….
Patiko?
labai gražu.
Tą naktį karštai bučiavai.
Aistringos glamonės liejos laisvai,
Virpėjau iš baimės ir geismo visa,
Tik tau priklausiau aš tada…
******
Nesakyki,nereikia tų žodžių,
Nedraskyki senųjų žaizdų,
Juk abu mes puikiai žinom,
Kad tu manęs ne,o aš tave myliu…
******
Žinau,kad visiškai banalu,bet šie žodžiai veržiasi iš širdies ir negalių jų sulaikyt.
Mylėk ta – kuris myli tave,
Viliok ta – kurys vilioja tave,
Džiaukis su tuo – kurys džiaugesi su tavimi,
Ir visa gyvenima jam saky – myliu ir mylėsiu amžinai.
Algimanto Baltakio eilės originalios,jos tikrai atitinka mūsų jausmus ir lūkesčius.Jauniesiems įsimylėjėliems,kuriė čia paliko savo posmus siunčiu persų filosofo,gydytojo ir poeto Omaro Chajamo rubajatą:
Tu meilės nemaldauk pamilęs be vilties,
Nedūsauk po langais,kur niekiamas jauties.
Būk laisvas,išdidus,kaip riteris nakties,-
Gal ranką vienąsyk ir meilė tau išties.
Šalta žiema šalin jau eina
Jau pavasaris ateina
Dienos jau ilgėja
Naktys jau trumpėja
Na tai kas, kad dienos ilgos
Bet prasmingos ir laimingos
Naktys šiltos stebuklingos
Atneša sapnus svajingus
Mūsų širdys susilieja
Su paukščiukų čiulbesiais
Mūsų šypsenos linksmėja
Sprogstant medžių pumpurams
Pati sukūriau įvertinkit 🙂
PIRMAS BUČINYS
Jis saldus, kaip medus,
Švelnus, toks nedrąsus
Pirmas bučinys svaigus.
Pilve skraidantys drugeliai,
Iš krūtinės iššoksianti širdis,
Pagaliau pažintas nuostabiausias jausmas
Tai -… meilė.
Ne tam žmogus sutvertas,
Kad verkti ir liūdėti.
Juk daug daugiau jis vertas,
Ir džiaugtis, ir mylėti.
Juk meilė, tai stebuklas,
Ji gydo, puošia, šildo.
Ir persmelkia, lyg durklas,
Kiekvieno mūsų širdį.
Tik tas žmogus bus doras,
Kurs myli širdimi,
Kurs turi vieną norą,
Vien džiaugtis Tavimi.
TU ir AŠ
Tu sutvertas iš paslaptingo geismo,
Iš amžinų, ažūru supintų žodžių meilumo.
Iš šiltų akių spinduliavimo, žaismo,
Iš karštų rankų, iš geidulio ir drovumo.
Tu sutvertas iš ąžuolų, užburiančių vėjus,
Naktyje lapų šlamesiu grojančius tyliai.
Tu sutvertas iš lieknų pušų alėjos,
Lengvai nučiuožiančios lyg rogės prie jūros.
Tu sutvertas iš aukštų kalnų sniegyno,
Tu paukščių čirenimas, tu – toliai, tu – vėjas!
Tu , kaip žvaigždės virš žemės,
Dvelki amžinybe, nenustoju į tave žiūrėjus.
Aš sutverta iš būrelio debesų,
Kurie neišliję į tolį nuplaukia.
Iš spalvotų miškelių, aksomo kalvų,
Iš šilkinės žolės, kuri pievas dengia.
Aš sutverta iš meilės žarijų,
Iš rankų, apkabinusių tavo pečius.
Iš švelnumo, kurį dovanoja vakaras tylus,
Iš lūpų, kurios kužda švelnius žodžius.
Aš sutverta iš minčių tyrumo,
Iš rytmetinio sodo gaivos, nakties.
Bet, žaisti meilę su manimi, nereikia,
Siela užgęs, kaip ugnis be deguonies.
Labai gražūs eilėraščiai.
Tu man kaip švelnus vėjelis glostai bučiniais , mano lūpas , Ei mano širdies valdove užkerėjai mane, savo širdies giesme , mano jausmai lyg dūžtančios jūros bangos į tave 😘