Gyventi verta, nes iš gyvenimo semiamės įkvėpimo

Gyventi verta, nes iš gyvenimo semiamės įkvėpimo

Ar žinote, kas jus įkvepia? Tam tikra muzika? Pilnas garuojančios kavos puodelis? Pasivaikš­čiojimas, kai galite giliai kvėpuoti? Pokalbis, kuris teikia jums naujų minčių? Nedidelis ritu­alas, kuriuo pradedate savo kūrybinius proce­sus? Įkvėpimo galima pasisemti iš keisčiausių dalykų. Frydrichą Šilerį, pavyzdžiui, įkvėpdavo rašomojo stalo stalčiuje gulinčio pradėjusio pūti obuolio kvapas.

Sužadinti įkvėpimą – vienas dalykas, pasi­kliauti juo – visiškai kitas. Įkvėpimas yra drąsa paklusti šauksmui, aukštesnei, kūrybinei jėgai, kuri nori per mus pasireikšti. Ir būtent čia ir dabar.

Kai Georgas Frydrichas Hendelis kūrė „Mesi­ją“, jam atrodė, jog ištisas dvidešimt dienų jį vedė nežemiška jėga: „Aš tarsi mačiau prieš save visą dangų ir patį didįjį Dievą“. Tai, ko gero, svar­biausia Dievo dovana, kad būtų pažadintos mūsų kūrybinės galios. Tik mumyse esantis me­nininkas pasitiki įkvėpimu ir savo darbe laiko jį paslaugiu draugu. Dailininkas Robertas Motervelis tapyti galėdavo tik tada, kai ateidavo įkvė­pimas: „Teptukas sukluptų ties tuo, ko pats ne­įstengi padaryti“.

Gyventi verta, nes žodį „kaltė“ galime rašyti iš mažosios raidės

Sociologas Peteris L. Bergeris teigia, jog žmonės dar niekados nesijautė tokie nekalti kaip mūsų šimtmetyje:

Dėl mūsų klaidų kalti tėvai. Jie netiesiogiai prasikaltę, nes kaltinti galima didesnes visuo­menės struktūras, kurios savo ruožtu taip pat atrodo reikalingos ir pajėgios. Vis labiau pažįs­tame įvairialypes sąsajas ir dėl to vis daugiau tolsta mūsų atsakomybė, kuri dar labiau didėja.

Kaltė iš didžiosios raidės yra kažkas gigantiš­ka, kas labai slegia, bet kartu yra be galo toli ir ko neįmanoma pakeisti. Dėl tokios kaltės gali­ma tik kentėti, atsparos taško nėra.

Vis dėlto. Jei tą didelį žodį „kaltė“ rašysime mažąja raide, galėsime pasakyti: „Taip, aš taip pat esu kaltas“. Akimirką tai nemalonu, bet pa­galiau vėl yra atsparos taškas: taip, aš pradedu nuo savęs.

Gyventi verta, nes putpelės labai protingos

Bavarijoje yra labai keistas krucifiksas: ant visų keturių jo galų tupi po porą putpelių ir žvelgia į nukryžiuotą Kristų.

Kai keli paukščiai miega, jie susiglaudžia tar­pusavyje pasukdami galvas į priešingas puses, kad iš karto pastebėtų besiartinantį priešą. Put­pelės yra vieninteliai paukščiai, kurie daro kitaip. Jos miega būreliais, kartu sukišusios snapus. Vie­na sena legenda sako, jog to jas išmokė Jėzus. Ne­skraidančioms mažoms putpelėms jis sakė, kad saugiausia atsigręžti į vidurį ir kad reikia su pasi­tikėjimu žvelgti į jį, į Kristų.

Ir dabar putpelės miega suglaudusios galvas. Priartėjus priešui, jos staiga ima plasnoti į visas puses ir įvaro jam baimės.

Bavarišką putpelių kryžių geriausia kabinti miegamajame virš lovos. Jis miegančiajam pri­mins, jog mums visiems taip reikalingo saugumo nerasime išorėje. Nepadės baimė, signalizacijos įrengimas, ginklai ar policija. Jis slypi mūsų vidu­je, tame širdies kampelyje, kur laikome tą, kuris mus sukūrė.

Ištraukos iš knygos: Werner Tiki Küstenmacher, Marion Kustenmacher 100 priežasčių, dėl ko verta gyventi

You may also like...

1 Response

  1. Dalija sako:

    Įdomūs straipsniai.Ačiu…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *