Mažasis Karlas buvo drovus, lėto būdo berniukas. Sykį grįžęs iš mokyklos jis pareiškė mamai šv. Valentino dieną norįs parašyti atvirukus visiems klasės draugams.

Mama instinktyviai šūktelėjo:

- Na ką tu! Nėra reikalo!

Ji kasdien stebėjo iš mokyklos einančius vaikus. Jos sūnus visada žingsniuodavo paskutinis. Kiti, eidami būriu, plepėdavo, juokaudavo, triukšmingai kvatodavo. Tačiau Karlo niekada tarp jų nebūdavo. Mama nusprendė padėti sūnui: nupirko spalvoto popieriaus ir flomasterių. Tris savaites kiekvieną vakarą Karlas kruopščiai gamino trisdešimt penkis atvirukus šv. Valentino dienai.

Galiausiai išaušo lauktoji diena. Jaudulio apimtas berniukas nenustygo vietoje. Atvirukus jis rūpestingai sulankstė, susidėjo į kuprinę ir išskubėjo į mokyklą. Mama nusprendė pagaminti sūnui ką nors labai skanaus, kai jis grįš po pamokų. Ji nujautė, kad Karlas liks nusivylęs, tad norėjo bent kiek sušvelninti vaiko skausmą. Berniukas kiekvienam padovanos po atviruką, bet pats negaus nė vieno…

Mama iškepė tortą ir paruošė karšto šokolado. Išgirdusi įprastinį vaikų šurmulį kieme, pažvelgė pro langą. Klegantis jos sūnaus bendraklasių būrys traukė namo. Karlas, kaip visuomet, kulniavo paskutinis. Vienui vienas.

Įgriuvęs į namus, nusviedė ant kėdės kuprinę. Jo rankos buvo tuščios- mama pagalvojo, kad sūnus tuoj tuoj pravirks.

- Tavęs laukia tortas ir šokoladas, – tarė ji, rydama ašaras.

Tačiau berniukas beveik neišgirdo mamos žodžių. Degančiomis akimis jis nuskubėjo koridoriumi tolyn, garsiai kartodamas:

- Nė vieno! Nė vieno!

Mamai dar labiau suspaudė širdį.

Tačiau vaikas pridūrė:

- Aš neužmiršau nė vieno, nė vieno…

Nespausk

The post Linkėjimai appeared first on Mintys.lt.

Aš nesiūlau tau apdovanojimo už ištikimybę ir, žinoma, negąsdinu tavęs skausmu, bausme ar baisia nelaime, jei esi man abejingas.

Elbertas Hubbardas

Iš naminių gyvūnų mes galime daug sužinoti apie nesavanaudišką meilę. Katinas ar šuo pasilieka su mumis – ar juos kviestume, ar varytume, kai jie mums trukdo. Jie yra visada šalia ir nieko nelaukia už tai mainais.
O mes ar esame tokie patys ištikimi savo draugams, ar reikalaujame, kad jie būtų šalia mūsų, kai mums jų reikia? Gal juos “nurašome”, jei jie neatsiskleidžia mums, mus nuvilia arba mums nepritaria? Pačiam būti draugu arba turėti draugą nereiškia reikalauti. Tai nereiškia ir keršyti, jeigu mūsų reikalavimai nepatenkinami.
Kitiems mes galime leisti būti draugiškiems ir nekelti jiems reikalavimų. Tai reiškia priimti ne tik jų dėmesį ir meilę, bet ir nedėmesingumą bei tylėjimą. Draugai nėra pažadai, kurie turi būti ištesėti, ar tarnaujantys garbintojai. Draugai – tai palaiminimas. Kuo daugiau elgsimės su jais kaip su palaiminimu, tuo gausiau būsime jais palaiminti.

Kaip aš šiandien elgiausi su draugais? Ar galiu leisti savo draugams būti savimi, savaip rodyti meilę ir pagarbą.

Amy E. “Dean Nakties šviesa. Vakaro meditacijos”

Atsiuntė: Laima

Nespausk

The post Kaip aš šiandien elgiausi su draugais? appeared first on Mintys.lt.

Smagu turėti draugų. Net ir nuostabiausias partneris, šauniausia šeima negali atstoti tikro, patikimo draugo. Net kai draugai gyvena toli vienas nuo kito, kad negali nuolat matytis, draugystę galima palaikyti telefonu ar elektroniniu paštu. Svarbiausia, kad ji nenutrūktų. Kibernetinėje erdvėje teskamba gyrius draugystei!
Kam: geriausiamdraugui@pastas.lt
Tema: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Draugas, tikras draugas…. Jei rimtai, tai džiaugiuosi, kad Tu esi! Kam dar galėčiau pasipasakoti apie vaidus firmoje, apie nesutarimus su mylimąja? Kas gi atskubėtų, kai tenka persikraustyti? Kas gi dvi valandas važiuotų automobiliu aplankyti manęs ligoninėj?

Atsakymas: tai, ką visą laiką norėjau Tau pasakyti!
Juk savaime suprantama: kas nori turėti gerą draugą, pats turi toks būti. Tad neklausk: kuo jis gali Tau padėti. Verčiau pasvarstyk, kuo Tu galėtum jam pagelbėti. Visa kita atsiras savaime. Labai džiaugiuosi, kad galiu viską Tau pasipasakoti. Ir būti tikras, kad niekam neišplepėsi.
Tačiau tada, kai jauti, kad siaubingai klystu, duodi man gerokai pylos. Prisimeni, kaip buvo anuomet, kai ketinau mesti studijas? Dabar tikrai džiaugiuosi, kad tada privertei prabilti mano sąžinę. Beje, esi vienas iš nedaugelio, kurio kritiką galiu pakęsti. Ar žinai kas mane labiausiai stulbina? Kad ir kaip seniai būtume matęsi, po dviejų minučių atrodo, kad niekada ir nebuvome išsiskyrę. Manau, kad tikra draugystė nepriklauso nuo susitikimų dažnumo. Svarbiausia, kad draugas visada žinotų, kuo tu gyveni.
Nuostabu, kad mudviejų draugystė be išskaičiavimo. Pavyzdžiui: dabar aš Tau rašau, paskui bus Tavo eilė. Tai mums visai nerūpi. Ir vis dėlto jaučiu, kad mudu po lygiai duodame ir imame.
Mūsų draugystė yra patyrusi nemaža pakilimų ir nuosmukių. Anuomet, kai susipažinai su savo pirmąja drauge, o aš labiau pamėgau kompiuterį, mudu elgėmės gana kvailai. Bet kažkaip vis surasdavome kits kitą. Šiaip ar taip, be galo džiaugiuosi, kad susipažinau su Tavimi!

Ištrauka iš: Jutta Oster „Vietoj šokolado. Visa, kas gali mus pradžiuginti“
Atsiuntė: Laima

Nespausk

The post Elektroninis laiškas Tau appeared first on Mintys.lt.

Žmonės yra vieniši, nes užuot statę tiltus jie mūrija sienas.
— Josephas Fortas Newtonas

Ar prisimenate sniego tvirtovių statymą? Iškritus lipniam sniegui mes statydavome didelę sieną. Po to, ruošdamiesi mūšiui, lipdydavome gniūžtes. Komanda, kurie pastatydavo geriausią sniego tvirtovę, paprastai laimėdavo, kadangi ta siena juos geriausiai apsaugodavo.
Gal mes lig šiol statome sniego tvirtoves, kai sutinkame naujus žmones ar praleidžiame laiką su šeima? Kiekvienas iš mūsų turi sieną, kurią pradėjo statyti dar vaikystėje. Kiekvieną kartą, kai būdavome įskaudinti, mes įtvirtindavome savo sieną, kad ji geriau apsaugotų. Dabar galime to net nesuprasti, bet priešais mus – tokios tvirtos ir aukštos sienos, kad net veržliausias draugas negali jų įveikti.
Už savo sienų galime jaustis saugūs, bet kartu, ir vieniši. Sienos pastatytos tam, kad išskirtų žmones. Kad ne taip slėgtų vienatvė, turime bent kiek pramušti savo sieną ir įsileisti žmones. Nereikia per vieną dieną sugriauti savo sienų, bet turbūt galime įsileisti bent vieną žmogų. Įsileisdami vieną žmogų po kito, suprasime, ką reiškia jaustis taip saugiai, bet kartu ir būti ne tokiems vienišiems.
Ištrauka iš: “Nakties šviesa. Vakaro meditacijos” –vasario 15 Amy E. Dean
Atsiuntė: Laima

Nespausk

The post Žmonės yra vieniši appeared first on Mintys.lt.

Kažkam tu esi viskas, kiekvieną minutę.
Kažkas labai tavimi didžiuojasi.
Kažkas galvoja apie tave.
Kažkas rūpinasi tavimi.
Kažkas ilgisi tavęs.
Kažkas nori kalbėtis su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, jog tu nesi bėdoje.
Kažkas yra tau dėkingas už suteiktą paramą.
Kažkas nori laikyti tavo ranką.
Kažkas tikisi, kad tau viskas sekasi gerai.
Kažkas nori, kad būtum laimingas.
Kažkas nori, kad surastum jį.
Kažkas švenčia tavo sėkmę.
Kažkas nori tau įteikti dovaną.
Kažkas galvoja, kad tu ESI dovana.
Kažkas tiki, kad tu nesi viską deginanti ugnis ar viską stingdantis šaltis.
Kažkas nori tave apkabinti.
Kažkas kažkas myli tave.
Kažkas nori lepinti tave mažomis dovanėlėmis.
Kažkas žavisi tavo stiprybe.
Kažkas šypsosi, kai galvoja apie tave.
Kažkas nori išsiverkti ant tavo peties.
Kažkas nori išeiti su tavimi ir būti laimingas.
Kažkas galvoja, kad tu esi pasaulis.
Kažkas nori tave apsaugoti.
Kažkas padarytų viską dėl tavęs.
Kažkas nori, kad tu jam atleistum.
Kažkas yra labai dėkingas už tavo atleidimą.
Kažkas nori juoktis su tavimi, prisimenant senus laikus.
Kažkas prisimena tave ir nori, kad būtum su juo.
Kažkas giria tave.
Kažkas nori žinoti, kad tavo meilė yra besąlyginė.
Kažkas vertina tavo patarimą.
Kažkas nori pasakyti tau kaip jis tavimi rūpinasi.
Kažkas nori žiūrėti senus filmus su tavimi.
Kažkas nori pasakoti tau apie savo sapnus.
Kažkas nori laikyti tave savo rankose.
Kažkas nori, kad TU laikytum jį savo rankose.
Kažkas brangina tavo dvasią.
Kažkas norėtų SUSTABDYTI laiką dėl tavęs.
Kažkas meldžia Dievą tavo draugystės ir meilės.
Kažkas negali sulaukti kada pamatys tave.
Kažkas nori, kad niekas nesikeistų.
Kažkas myli tave už tai kas esi.
Kažkas dievina buvimą su tavimi.
Kažkas nori būti su tavimi.
Kažkas tikisi, kad gali užaugti su tavimi.
Kažkas turi dainą, kuri primena tave.
Kažkas nori būti skirtas tau.
Kažkas džiaugiasi, kad tu esi jo draugas.
Kažkas nori būti tavo draugu.
Kažkas galvoja apie tave visas naktis.
Kažkas yra gyvas dėl tavęs.
Kažkas kaltins save visą gyvenimą praradęs tavo draugystę.
Kažkas nori, kad atpažintum jį.
Kažkas nori tave geriau pažinti.
Kažkas tiki, kad esi jo sielos draugas.
Kažkas nori būti šalia tavęs.
Kažkas pasigenda tavo vadovavimo ir patarimo.
Kažkas vertina tavo vadovavimą ir patarimą.
Kažkas tiki tavimi.
Kažkas pasitiki tavimi.
Kažkas nori, kad nusiųstum jam šį laišką.
Kažkam reikia tavo paramos.
Kažkam reikia, kad tu juo tikėtum.
Kažkam reikia, kad leistum būti savo draugu.
Kažkas verks, kai perskaitys šita!

BŪKIM atidūs kiekvienam, gerbkim ir rūpinkimės kiekvienu, kuris šalia mūsų!

Nes jis GALI būti tuo KAŽKUO!

Nespausk

The post Gražūs žodžiai draugams appeared first on Mintys.lt.

Ar kada nors galvojai, kas yra skaudžiausia?
Pasakyti kažką ir po to gailėtis?
Ar nieko nepasakyti ir gailėtis?
Spėju, kad svarbiausi dalykai yra tie,kuriuos sunkiausia pasakyti.
Nebijok pasakyti kažkam, kad myli juos.
Jei tai padarysi, jie gali sudaužyti tavo širdį… jei ne, tu gali sudaužyti jų…
Ar kada nors nusprendei netapti pora, nes taip bijojai netekti to, ką jau turi su tuo žmogumi?
Tavo širdis nusprendžia ką ji mėgsta, o ko ne.
Savo širdžiai neįsakysi, ką daryti.
Ji daro tai pati savaime…kai to mažiausiai tikiesi arba net kai Tu to nenori.
Ar kada nors norėjai mylėti kažką visa savo širdimi, bet kitas žmogus per daug bijojo tau leisti?
Per daug mūsų liekame užsidarę tarp savo sienų, nes bijome rūpintis per daug…dėl baimės,
kad kitas žmogus nesirūpina tiek daug, o galbūt net išviso nesirūpins…
Ar kada nors užgniaužei savo jausmus kažkam, nes tavo baimė būti atmestam buvo per didelė, kad susitvarkytum?
Mes meluojame, kai mes bijome… bijome to, ko nežinome.
Bijome, ką pagalvos kiti. Bijome, kas bus sužinota apie mus…
Bet kaskart kai mes sumeluojame, mūsų baimė dalykui, dėl kurio nerimaujame tik sustiprėja.
Gyvenimas yra viena rizika ir reikalauja pasiryžti šuoliams.
Nebūk toks žmogus, kuris visą laiką atsisuka į praeitį ir galvoja, ką būtų padaręs ar ką galėjo padaryti….
Ką tu darytum jei kaskart, kai įsimyli tau reikėtų ištarti sudie?
Ką darytum jei kaskart, kai norėtum kažko, jis niekada nebūtų su tavimi?
Ką darytum, jei tavo geriausias draugas mirtų rytoj ir tu niekada negautum galimybės atskleisti jam kaip jautiesi? (netgi jei tai būtų pasakymas, kad jis tau daugiau neberūpi)…
Ką darytum, jei mylėtum kažką stipriau nei bet kada ir negalėtum jo gauti?
Ką darytum jei niekada negautum progos pasakyti, jog visą savo šeimą laikai draugais,
ir žinai, jog jie žino, kad juos myli?
Žmonės gyvena, bet žmonės miršta.
Ir aš noriu tau pasakyti, kad Tu esi draugas…
Jei mirtum rytoj (neduok Dieve), tu būtum mano širdyje.
Ar aš būčiau tavojoje?
Galima būti geriausiais draugais vienais metais,neblogais bičiuliais sekančiais metais,
Nedažnai bendrauti kitais, ir visai nenorėti bendrauti dar kitais metais.
Tad, aš tik norėjau pasakyti, netgi jei aš daugiau niekada su tavimi nešnekėsiu savo gyvenime tu man ypatingas žmogus ir tu pakeitei mano gyvenimą…
Aš gerbsiu tave, žavėsiuos tavimi ir visa širdimi tave branginsiu.
Nusiųsk šį laišką visiems savo draugams, nesvarbu kaip dažnai jūs kalbatės, ar kokie artimi esate…
Leisk seniems draugams žinoti, kad nepamiršai jų.
Ir pasakyk naujiems draugams, kad niekada jų nepamirši.
Atsimink, kiekvienam reikia draugo…
Gal kažkurią dieną tau atrodys, lyg neturėtum NĖ VIENO DRAUGO apskritai,
tiesiog prisimink šį laišką ir nusiramink, žinodamas, kad kažkam kažkur tu rūpi ir …
visada rūpėsi..

Nespausk

The post Ar kada nors galvojai? appeared first on Mintys.lt.

Parašė: Roger Dean Kiser

Kartą našlaičių prieglaudoje gyveno mažas berniukas. Jis visuomet svajodavo pakilti į orą ir skristi kaip paukštis. Berniukas niekaip negalėjo suprasti, kodėl negali ir nepajėgia skristi…

Zoologijos sode būdavo daug didesnių paukščių negu jis, kurie galėjo skristi.

- Kodėl negaliu aš? – jo vis neapleisdavo panašūs klausimai ir jis stebėdavosi. – Ar kas nors blogai su manimi?

Tame pačiame mieste, tik ne našlaičių prieglaudoje, gyveno ir kitas berniukas. Luošas. Jis visuomet svajodavo pakilti ir vaikščioti, bėgioti kaip kiti maži berniukai ir mergaitės.

- Kodėl negaliu būti kaip jie? – jis galvodavo.

Vieną dieną mažasis našlaitis, kuris norėjo skristi kaip paukštis, pabėgo iš našlaičių prieglaudos. Jis keliavo prie parko, kur pamatė mažą berniuką, kuris ne vaikščiojo ir ne bėgiojo kaip kiti vaikai, bet sėdėjo vienas smėlio dėžėje. Jis pribėgo prie berniuko ir paklausė, ar jis kada norėjo skristi kaip paukštis.

- Ne, – atsakė šis, – bet, aš manau, kad tai būtų kaip vaikščiojimas ar bėgiojimas.

- Tai… labai liūdna, – pasakė mažasis berniukas, norėjęs skristi. Jis nebežinojo ką pridurti ir tepaklausė berniuko, sėdinčio smėlio dėžėje. – Kaip manai, ar mes galėtume būti draugais?

- Žinoma, – sutiko mažasis.

Mažieji berniukai žaisdavo valandų valandas. Jie statė smėlio pilis ir mėgindavo išgauti kuo juokingesnius garsus lūpomis. Garsus, nuo kurių jie stipriai ir ilgai juokdavosi. Tuomet vargšelio berniuko tėtis ateidavo su vežimėliu pasiimti sūnaus. Berniukas, kuris norėjo skristi, kartą pribėgo prie to berniuko tėčio ir pašnibždėjo jam kažką į ausį.

- Tai būtų puiku, – atsakė jam vyras.

Tuomet berniukas pribėgo prie savo naujojo draugo ir pasakė:

- Tu esi mano vienintelis draugas… Žinai, aš norėčiau turėti tokią galią, kad galėčiau padėti tau pakilti ir eiti kaip kiti maži berniukai ir mergaitės. Bet aš negaliu. Tačiau yra šis tas, ką aš galiu padaryti dėl tavęs.

Mažasis našlaitis apsisuko aplink save ir liepė savo naujajam draugui įsikibti jam į nugarą. Jis pradėjo bėgti per žolę. Bėgo vis greičiau ir greičiau, saugodamas berniuką ant nugaros. Jis vis bėgo per parką greičiau ir stipriau. Bėgo vis stipriau, apkraudamas savo kojas sunkiu darbu. Netrukus per abiejų berniukų veidus prašvilpė vėjas. Mažojo berniuko tėtis pradėjo verkti, stebėdamas savo mažąjį vargšelį sūnų, plasnojantį rankomis aukščiau ir žemiau ore, vis šūkaujantį:

- Aš skrendu, tėti. Aš skrendu!

Vertė: Viktorija Gorčakovaitė

Nespausk

The post Skrydis. Apie draugystę appeared first on Mintys.lt.

Nuotraukos iš SXC.HU

Autorė:  Sandra Lewis Pringle

Nespausk

The post Leisk man būti draugu, kuris visada yra šalia appeared first on Mintys.lt.

Kartą gyveno labai prasto būdo jaunuolis. Tėvas davė jam dėžutę vinių ir pasakė: „Kaskart, kai tik imsi pykti ar susibarsi su kuo nors, įkalk į sodo vartus vinį”.

Pirmą dieną jis į sodo vartelius įkalė 37 vinis. Vėliau ėmė save kontroliuoti, tad vinių skaičius kasdien ėmė mažėti. Jis tiesiog suprato, kad paprasčiau susivaldyti nei įkalti į vartelius vinį.

Pagaliau atėjo tokia diena, kai jaunuolis neįkalė į vartus nė vienos vinies. Tada jis nuėjo pas tėvą ir pasakė jam tai.

Tėvas šyptelėjo ir tarė: „Ištrauk iš vartų po vinį kaskart, kai tik susivaldysi“.

Galiausiai išaušo ir tokia diena.

Tėvas nuvedė sūnų prie sodo vartų:

„Sūnau, tu puikiai elgeisi, bet pažiūrėk, kiek daug skylių liko vartuose“.

Šitie vartai jau niekad nebus tokie, kokie buvo anksčiau.

Kai tu su kuo nors bariesi ar sakai kam nors nemalonius žodžius, tu palieki pašnekovo sieloje tokias pat skyles, kokios žioji vartuose.

Gali žmogui smeigti peiliu ir jį ištraukti. Tačiau žaizda visuomet liks. Ir visai nesvarbu, kad paskui atsiprašysi, kad atleidimo prašysi ne kartą. Žaizda lieka. Žodžiais padaryta žaizda sielai suteikia tiek pat skausmo kaip ir kūno žaizdos.

Draugai – tai retas ir brangus turtas! Jie priverčia tave nusišypsoti ir padrąsina, kai to reikia. Jie pasirengę tave išklausyti, kai tau to reikia. Jie parodo tau tai, ką turi brangiausio – savo širdį. Parodyk savo draugams, kaip jie tau brangūs.

Nespausk

The post Skylės sieloje appeared first on Mintys.lt.

Mažas prisiminimas: keletą metų atgal, parolimpinėse žaidynėse Sietle, devyni atletai, su įvairia fizine ir protine negalia, rikiavosi prabėgti olimpinę 100 metrų distanciją.
Davus startą visi šie sportininkai startavo. Ne visi galėjo bėgti kaip tikri bėgikai, bet visi troško dalyvauti žaidynės ir gal net nugalėti…
Jie galėjo įveikti distanciją tik su lydinčiuoju. Tačiau vienas dalyvis sukniubo ir kelis kartus persivertęs suriko. Visi išgirdo jo „skausmą“.
Net varžovai sustojo ir atsisuko, visi sugrįžo prie jo…
Visi kartu…
Atsirado tokių varžovų, kurie jį pakėlė, o viena mergina, turinti Dauno sindromą, net paklausė – „Gal jau tau geriau?“ Ir tik po to visi devyni pasiekė finišą, VISI KARTU, petys į petį…
Visas stadionas buvo nuščiuvęs, kai kas braukė ašaras ir visi plojo stovėdami Ir tie aplodismentai šiuos sportininkus lydėjo per visas varžybas ir lydės ilgai… GYVENIME…
Žinai, o žmonės kurie matė šį įvykį, iki šiol prisimena tai.
Gali kilti klausimas – KODĖL?
Todėl, kad giliai sieloje mes žinome, kad yra dalykų, kurie mums žymiai svarbesni, nei kažkokia trumpalaikė pergalė…
O pats reikšmingiausias gyvenime dalykas – padėti draugams pasiekti nors mažas pergales. Nors ir tai reikštų „sumažinti savo tempą“ ar „pakeisti arba pakoreguoti savo trajektoriją“…

„Žvakė niekada negesta ir nežūsta, jei ji gali apšvieti nors kiek kažkieno kelią…“

Nespausk

The post Draugystės pergalė appeared first on Mintys.lt.