Mintys.lt» Meilė ir romantika

Žodžiai iš širdies

Gudas — Tue, 02 Feb 2010 15:51:20 +0000

Prie kapo graudžiausiai raudama dėl neišsakytų žodžių ir neatliktų darbų.
Harieta Bičer Stou
Daugeliui be galo svarbu išgirsti „tuos“ tris žodžius. Kartais kai kam pasiseka juos išgirsti laiku.
Su Koni susipažinau tą dieną, kai ją atvežė į ligoninės, kurioje dirbau savanore, palatą. Keliant moterį iš neštuvų į lovą, jos vyras Bilas nervingai mindžikavo šalia. Koni buvo žvitri ir linksma, nors jai diagnozuota paskutinė vėžio stadija. Padėjome moteriai įsikurti. Užrašiusi jos vardą ant visų ligoninės daiktų, kuriais jai teks naudotis, paklausiau, ar jai ko nors reikėtų.
„Taip, – atsakė ji, – gal galėtumėte pamokyti, kaip įsijungti televizorių? Aš dievinu „muilo operas“ ir nieko nenoriu praleisti.“ Koni buvo tikra romantikė. Ji mėgo „muilo operas“, meilės romanus ir romantiškus filmus. Kai susipažinome, moteris pasipasakojo, kaip jai skaudu trisdešimt dvejus metus gyventi su vyru, dažnai vadinančiu ją „kvaila moteriške“.
„Žinau, kad Bilas mane myli, – teigė ji, – bet jis ne iš tų, kurie prisipažįsta mylį arba siunčia atvirukus“. Moteris atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į kieme augančius medžius. „Viską atiduočiau, jei jis ištartų „aš tave myliu“, bet tai ne jo būdui.“

Bilas kasdien lankė Koni. Iš pradžių sėdėdavo šalia lovos, kol ji žiūrėdavo „muilo operas“. Vėliau, žmonai ėmus dažniau miegoti, vaikštinėdavo pirmyn atgal ligoninės koridoriumi. Kai moteris liovėsi žiūrėti televizorių ir vis rečiau beatsibusdavo, praleisdavau vis daugiau laiko su Bilu.
Jis pasipasakojo dirbęs dailide ir mėgstąs žvejoti. Kad jiedu su Koni neturį vaikų, o sulaukę pensijos mėgdavę keliauti. Bet žmona susirgo. Bilas nepajėgė pasakyti, ką jaučia matydamas mirštančią žmoną.
Kartą, kai kavinėje gėrėme kavą, pradėjau pokalbį apie moteris ir romantikos poreikį mūsų gyvenime; apie tai, kaip mėgstame gauti sentimentalius atvirukus ir meilės laiškus.
„Ar sakote Koni, kad ją mylite?“, – paklausiau, nors atsakymą žinojau. Jis pažvelgė į mane tarytum į pamišėlę.
„O kam? – atšovė jis, – Ji žino, kad ją myliu!“
„Esu tikra, kad ji tai žino”, – pasakiau suimdama jo rankas, šiurkščias dailidės rankas, kuriomis lyg į paskutinę atramą buvo tvirtai įsikibęs į puodelį, – bet ji nori tai išgirsti, Bilai. Ji nori žinoti, ką ji jums reiškė visus tuos metus. Pamąstykit apie tai“.
Grįžome prie Koni palatos. Bilas šmurkštelėjo vidun, o aš nuėjau aplankyti kito ligonio. Vėliau pamačiau Bilą sėdintį šalia lovos ir laikantį miegančios žmonos ranką. Buvo vasario 12-oji.
Po dviejų dienų vidurdienį ėjau pro Koni palatą. Koridoriuje, atsirėmęs į sieną, akis nudelbęs į grindis, stovėjo Bilas. Vyresnioji sesuo jau buvo man pranešusi, kad Koni rnirė šįryt, 11 valandą. Pamatęs mane Bilas puolė man į glėbį ir ilgai nepaleido. Jo veidas buvo drėgnas nuo ašarų, o jis pats drebėjo. Galiausiai vėl, atsirėmė į sieną ir giliai įkvėpė.
„Noriu kai ką jums pasakyti,- prabilo jis. – Noriu papasakoti, kaip gerai jaučiuosi dėl to, kad jai pasakiau.“ Jis nutilo, išsišnypštė nosį ir tęsė. „Daug mąsčiau apie tai, ką man pasakėt, ir šį rytą prisipažinau jai, kad ją myliu…ir kaip man buvo gera su ja gyventi. Būtamėt mačiusi, kaip ji nusišypsojo!“
Nuėjau į palatą paskutinį kartą atsisveikinti su Koni Ant stalelio šalia lovos stovėjo didelis Valentino dienai skirtas atvirukas nuo Bilo. Na žinot, vienas iš tų; sentimentaliųjų, su užrašu „Mano nuostabiajai žmonai … Aš tave myliu.“
Autorė: Bobi Lipman

Nėra nieko panašaus.

Aš tik noriu…

Gudas — Mon, 13 Jul 2009 05:02:39 +0000

… aš tik noriu prisiglausti prie kutenančios žolės, ir artėjant giliam vakarui stebėti, kaip Mano sostinė Vilnius apsikabina ir merkdama akis užmiega. Žiūrėti į tuos rausvus degančius senamiesčio stogus, kurie temstant kviečia balandžius miegoti. Norėčiau laikyti ne tik šiltą puodelį rankoje, bet ir jausti svetimą ranką delne… Sedėti priešais dainuojančią vaivorykštę ir klausytis grojančių žiogų (bet medetkos šviečia saldžiai). Mudu sedėtume ten… ten, kur glosto mus lietus ir glamonėja pavasaris, o begančios kregždutės mums pranašaus „lis“. Tik norisi būti tuo, kuris padėtų Tau kovoti su po blakstienomis besislepiančia tamsa (mudu užkalbėtume Laukimą). Ir jokios ašaros nekris ant žemės. Jos pasieks mūsų delnus, o mes jas sodinsime į rusvus vazonėlius, ir atėjęs pavasaris iš jų užaugins dvi svajones. Jei norėsi, mudu jomis pasidalinsime…

Autorius nežinomas.
Atsiuntė: Penelopė.

Nėra nieko panašaus.

Parduodama meilė

Gudas — Thu, 09 Jul 2009 05:37:22 +0000

Taip, parduodam meilę. Kiek pirksite ir kokios norėsite? Sakote pageidaujate „TIKROS“? Deja, neturime. Šios retos rūšies jau kelis mėnesius, o gal metus negauname. O ta, kuri guli lentynoje, palikta pirkėjo. Šiek tiek apgeltusi, na tiesa pasakius jau gerokai dvokianti. Šiaip jau ji, nemokama. Bet kam jums ji? Išduosiu paslaptį, dabar ji nelabai madinga, nors ir reta, bet visai nepaklausi. Viena visam gyvenimui… Juk taip nuobodu, dėl to reikia taip daug nuolat stengtis, tiesiog per daug rūpesčių.

Gal geriau imkite „nieko rimto“ arba „11minučių“, ar „tik ne po vieną“, „1001 ir 1 naktis“, ši ypač populiari, kiekvieną naktį vis kito skonio.

Imate šią? Puikus pasirinkimas. Galite atsiskaityti pinigais, dirbtinėm šypsenom ar šaltais mechaniškais apkabinimais, ar suvaidinta šiluma.

Ačiū, neužmirškite apsilankyti po mėnesio. Gal ką naujo atvešime.

Autorius nežinomas

(Iš studentų žurnalo „Era“)

Atsiuntė: Penelopė.

Panašūs straipsniai:

Ašaros

Gudas — Fri, 10 Apr 2009 07:15:19 +0000

Ašara…
Atrodo viena, bet joje telpa tiek daug…
Džiaugsmas?
O galbūt
Tai, ką atiduoda audringa jūra, virsta lietumi.
Ir nenuostabu, kad lietus daugiausiai vandens gauna iš audringos jūros.
Mes bijome, kai mūsų akyse sužimba ašaros.
Mes to vengiame, mes tai slopiname, bent jau slepiame nuo kitų.
Ašaros – tikro jausmo, tikro gyvenimo išraiška.

Retai mes verkiame dėl fizinio skausmo, dvasiniai skausmai stipresni, intensyvesni už fizinius.

Mes žinome, kad fizinis skausmas praeis, ir gana greitai, tuo metu dvasinis gali trukti ilgai.
Ir nieko tame baisaus, kad juoda neviltis kartais tampa vandens stichija, – tai nuplauna, išgrynina.
Galų gale, tai parodo mums patiems, kad viskas yra tikra ir svarbu: dėl niekų juk neverkiama.
Taigi, ašara dažnai svarbesnė net negu žodis, nebijokime jų, kaip nebijokime ir audringos jūros, ji padės mums suprasti ežero ramybę.

Panašūs straipsniai:

Kai lyja

Atsiųsk man savo meilę

Gudas — Thu, 12 Feb 2009 08:15:31 +0000

Mano Meile,

Klausei, ką man atsiųsti, kol būsiu išvykęs; tai, ko norėčiau, bet negaliu gauti būdamas laive tūkstančių mylių atstumu nuo tavęs. Sąrašą sudaryti buvo gana lengva. Numanau, kad mano prašymą išpildyti nebus taip paprasta.

Prašau, atsiųsk man rudenį. Pripildyk dėžutę tos ypatingos vėsos, kuri vakarais pranašauja šaltą žiemą. Ir rudens spalvas: geltonus, rudus ir raudonus lapus, kurie jau atsisveikina su gyvenimu. Atsiųsk man tą garsą, kai brendi per juos, šiugždendama šią plačią lapų paklodę. Nepamiršk įvynioti ir šiek tiek dūmų kvapo nuo laužo, kuriame deginami lapai. Su juo taip pat atsiųsk geltoną mėnulio pjautuvą, įsipainiojusį į nuogas pradėjusio žiemoti medžio šakas.

Paskui gali atsiųsti man žiemą. Atsiųsk man pirmą gausų sniegą; tą bežadę magišką tylą, kuri nugula žemę vis storėjančia snaigių skara. Nepamiršk snaigių skonio ant mano liežuvio, arba sniego dulkelių, žėruojančių plaukuose lyg brangakmeniai. Atsiųsk man baltumo antklodę, švytinčią mėnulio pilnatyje. Atsiųsk man besmegenį, o dar geriau – visą sniego šeimyną: sniego tėtį, sniego mamą ir mažus sniego vaikučius su sagučių akytėmis, lazdelių rankomis ir morkų nosimis. Atsiųsk man vakarą prie laužo su visomis liepsnų viltimis ir svajonėmis. Atsiųsk man šiek tiek savo šilumos, kai susiglaudžiame po antkolde šaltą gruodžio naktį. Ir varveklių nepamiršk; tų ilgų, kietų, skanių varveklių.

Ir šventes man atsiųsk. Kelovyną su raganėlėmis, vaiduokliais, piratais ir kaubojais. Atsargiai įvyniok tuos drovius balselius, kai mažosios fėjos pirmą kartą taria „pokštas arba saldainis“. Atsargiai juos suvyniok kartu su garsesniais, drąsesniais balsais trolių ir indenų, saugiai pasislėpusių po visomis kaukėmis taip, kad galėtų apmauti net savo tėvus. Atsiųsk man tik ką išpjaustinėtų linksmai arba kraupiai išsišiepusių moliūgų kvapą.

Atsiųsk man skrudinto kalakuto su padažu kvapą, naminės duonos ir pyragų. Atsiųsk man Padėkos kvapų, tų, kurie susikaupia per visą dieną ruošiant maistą. Atsiųsk man tą tylų pasididžiavimo ir darbų užbaigimo jausmą, kuris tyliai ilsisi akimirką tarp stalo dengimo ir šventės šurmulio pradžios.

Atsiųsk man Kalėdų eglutę. Ne šiaip sau eglutę; o tą, kurią tik ką nukirto mažos rankutės, padedamos mamos su tėčiu. Su ja man atsiųski jos kvapą ir nerūpestingai išmėtytų lempučių girliandų, kai dar žiūrima, kurias geriau užkabinti. Atsiųsk man stiklinę kogel mogel, suplakto minkštai minkštai. Pirmiau paragauk pati, palik savo lūpų antspaudus ant stiklinės, kad galėčiau pamatyti ir jas pajausti. Atsiųsk man nenuvargstantį laukimą naktį prieš Kalėdas, kai mažieji angelėliai taip stipriai stengiasi užmogti, žinodami, kad Senelis Šaltis neateis, kol jie neužmigs. Pasidalink su manimi stikline pieno ir pora šokoladinių saldainių, kai mėginame apsaugoti tas trapias vaikystės svajones. Atsiųsk man susijaudinimo šūksnius, kai mažieji išvysta dovanas po egle. Atsiųsk dovanų popieriaus traškėjimo ir plyšimo garsą. Atsiųsk man apsikabinimus, kai visi, išvynioję savo dovanas, sušunka:

- Kaip tik tai, ko norėjau!

Paskutinei metų dienai atsiųsk man ramų vakarą su tavimi, kai kartu laukiame ateinančių metų, ir tą džiugesį, kad taip puikiai praleidome šiuos metus.

Sudėliok visus siųstinus dalykus, ir atsiųsk man metų laikų kaitą, visus kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius, visas šventes, kurių ilgiuosi būdamas taip toli nuo tavęs. O labiausiai prašau – atsiųsk man savo mintis ir viltis, svajones ir norus, šypsenas ir ašaras.

Ir svarbiausia –

Atsiųsk man savo meilę.

Autorius: David Osborne.

Panašūs straipsniai:

Kas tau brangiausia?

Gudas — Mon, 03 Nov 2008 07:08:40 +0000

Karaliaus sūnus įsimylėjo, kaip atsitinka pasakose, kepėjo dukterį, kuri buvo neturtinga, bet graži. Ir vedė ją.

Kelerius meru sutuoktiniai laimingai ir darniai gyveno. Tačiau mirus tėvui princas turėjo užimti karaliaus sostą.
Ministrai ir patarėjai ėmė jį įtikinėti, jog vardan karalystės ateities jis turįs išsižadėti nekilmingos žmonos ir vesti galingo kaimyninės šalies karaliaus dukterį. Tokios vedybos garantuosiančios taiką ir gerovę.
- Išsiskirkite su ja, pone, juk ji tik kepėjo duktė.
- Sosto tvirtumas ir karalystės interesai yra svarbiau už visa kita.
Ministrai įkalbinėjo vis atkakliau, ir galų gale jaunasis valdovas nusileido.
- Privalau su tavimi išsiskirti,- tarė žmonai.- Rytoj tu grįši į savo tėvo namus. Galėsi iš čia išsinešti visa, kas tau brangiausia.
Tą vakarą paskutinį kartą abu vakarieniavo. Valgė tylėdami. Moteris, iš pažiūros atrodanti rami, vis pylė ir pylė vyno į karaliaus taurę.
Po vakarienės vyriškis nugrimzdo į gilų miegą. Žmona apsupo jį antklode ir užsikėlė sau ant pečių.
Kitą rytą valdovas pabudo kepėjo namuose.
- Kaip tai?- nustebo.
Žmona jam nusišypsojo.
- Sakei, kad galiu išsinešti tai, kas man brangiausia. O tu ir esi visame pasaulyje man brangiausias.

O ką išsineštum tu?

Atsiuntė: Dovilė Šileikytė

Nėra nieko panašaus.

Tikra broliška meilė

Gudas — Tue, 28 Oct 2008 07:49:17 +0000

Tėvas paliko dviems sūnums palikimą – javų lauką. Broliai lauką padalijo į dvi lygias dalis. Vienas brolis buvo turtingas ir be šeimos, kitas gyveno vargingai ir turėjo daug vaikų.
Sykį javapjūtės metu turtingasis brolis naktį vartėsi lovoje ir galvojo: „Aš turtingas, kam man tų javų? Mano brolis vargsta, be to, jam reikia išmaitinti šeimą“
Atsikėlė, nuėjo į savąją lauko dalį, paėmė didžiulį javų pėdą ir nunešė į brolio lauką.
Tą pačią naktį jo brolis pagalvojo: „Mano brolis neturi nei žmonos, nei vaikų. Vienintelis dalykas, kuris gali jam suteikti džiaugsmo – tai jo turtai. Norėčiau, kad jis praturtėtų dar labiau.“
Palikęs šiltą guolį, nuėjo į savo lauką ir nunešė didelį pėdą javų į brolio lauką.
Rytojaus rytą nuėję į savo laukus abu labai nustebo, kad pėdų skaičius nesumažėjo.
Kitomis naktimis jie ir toliau nešė vienas kitam javų pėdus. Ir kiekvieną rytą savo lauke rasdavo tiek pat pėdų.
Bet štai vieną naktį abu broliai, tempdami javų pėdus, susitiko. Tada jie viską suprato ir juokdamiesi apsikabino.
Pasigirdo balsas iš dangaus: „Šioje vietoje pasireiškė tokia stipri broliška meilė, ji verta, kad joje būtų pastatyta mano šventovė: broliškos meilės šventovė“.

Ir tikrai karalius Saliamonas išrinko tą vietą pastatyti šventovei.
Ar šiandien karalius Saliamonas sugebėtų rasti vietą šventovei?

Atsiuntė: Dovilė Šileikytė

Panašūs straipsniai:

Meilė yra daugiau nei Valentino diena

Gudas — Fri, 03 Oct 2008 03:38:07 +0000

Meilė ateina nepastebimai; mes matome ją tik išeinančią.
–Austinas Dobsonas
Kaip dažnai mes esam akli kitų rodomai meilei? Tačiau beveik visada žinome, kad meilė atimta iš mūsų. Staiga pasijuntame bejėgiai, vieniši, atstumti ir kupini nevilties. Galime verkti manydami, kad mūsų daugiau niekas nebemylės. Tačiau aplink mus yra mylinčių žmonių, pasiruošusių padėti.
Lygindami meilę tik su seksualiniais santykiais mes niekada nepamatysim jos grožio. Meilė turi tiek daug formų ir ateina iš tokios gausybės žmonių! Praradus meilę gali atrodyti, kad netekome visos meilės, kuri tik mums bus rodoma.
Meilė yra daugiau nei Valentino diena, aistra ir svaiginantys ekstazės jausmai. Kai pageidaujame meilės, būname panašūs į narkomanus, norinčius narkotikų. Palaimos akimirkos būna laikinos. Meilė, kuri tęsiasi, kuri išlieka su kantrybe ir stiprybe, yra suvienyjanti visą žmoniją. Būtent ji ir paskatina mus nusišypsoti praeiviui, ilgai draugauti, patirti ir skausmą, ir džiaugsmą. Meilė – tai ryšys, kurį savo gyvenime mes turime su kiekvienu žmogumi.

Šiąnakt aš jaučiu meilę kitiems ir kitų meilę man. Aš galiu išmokti matyti meilę, kuri yra visur.

Ištrauka iš: Nakties šviesa. Vakaro meditacijos. Amy E. Dean
Atsiuntė: Laima

Panašūs straipsniai:

Kalba, kurią supranta visas pasaulis

Gudas — Fri, 05 Sep 2008 05:06:50 +0000

Kai jis žiūri į jos juodas akis, į jos lūpas, negalinčias apsispręsti – šypsotis ar tylėti, jis supranta svarbiausią ir išmintingiausią kalbos, kuria šneka pasaulis ir kurią sugeba savo širdyse girdėti visi žmonės, dalį. Tai – Meilė: senesnė už pačius žmones, už dykumą, ir vis dėlto kaskart taip pat galingai prasiveržianti ten, kur susikerta du žvilgsniai, kaip ką tik susikirto šiedu prie šulinio. Lūpos pagaliau apsisprendžia nusišypsoti. Ir tai ženklas! Ženklas, kurio jis, pats to nesuprasdamas, jau taip seniai laukė, kurio ieškojo knygose ir avyse, krištole ir dykumos tyloje.
Tai ir yra gryniausioji Pasaulio Kalba, kuriai nereikia jokių aiškinimų, kaip nereikia aiškinimų Pasauliui, kad jis tęstų savo kelionę begalinėje erdvėje. Šią akimirką jaunuolis suvokia tik tiek, kad priešais jį – jo gyvenimo moteris, kuri taip pat turėtų tai suprasti be jokių žodžių. Jis tuo įsitikinęs labiau nei bet kuo pasaulyje, nors jo tėvai ir tėvų tėvai sakydavo, kad prieš tuokiantis reikia meilintis merginai, reikia susižadėti, pažinti vienam kitą ir turėti pinigų. Taip sakantys, be abejo, niekad nesusidūrė su Universaliąja Kalba, nes sykį jon panirusiam nesunku suprasti, kad pasaulyje – nesvarbu, ar vidury dykumos, ar vidury didžiulio miesto – visuomet yra du vienas kito laukiantys žmonės. Ir kai šie du žmonės susitinka, kai susikerta jų žvilgsniai, visa praeities ir ateitis nebeturi jokios reikšmės, lieka tik esamoji akimirka ir neįtikėtinas tikrumas, kad viskas po dangaus skliautu parašyta ta pačia Ranka. Ranka, kuri pagimdė meilę, kuri sukūrė po dvynę sielą kiekvienai šioje žemėje dirbančiai, besiilsinčiai ar savo lobių ieškančiai būtybei. Nes jei taip nebūtų, visos žmonių giminės svajonės būtų beprasmės.

Panašūs straipsniai:

Ko ilgisi visas pasaulis

Meilės laikas

Gudas — Mon, 21 Apr 2008 12:54:36 +0000

Kartą gyveno vyras, kuris išvykdavo, keliaudavo, o grįžtant jį aplenkdavo aukso papuošalas aksomo dėžutėje. Jo laukianti moteris atidarydavo aksomo dėžutę, išvysdavo papuošalą ir žinodavo, kad jis grįžta. Žmonės matydavo, jog tai – dovana, brangi dovana už kiekvieną pabėgimą. Tačiau visa paslaptis – papuošalas visada būdavo tas pats. Keisdavosi dėžutės, o jis būdavo visada tas pats. Iškeliaudavo kartu su vyru, lydėdavo jį visur, kad ir kur jis važiuotų, perkraustomas iš vieno lagamino į kitą, o paskui grįždavo atgal. Iškeliaudavo iš moters rankų ir į jas sugrįždavo, lygiai kaip laikrodis sugrįždavo i admirolo rankas. Žmonės manydavo, kad tai – dovana, brangi dovana už kiekvieną pabėgimą. O jis tebuvo tai, kas saugojo jų meilės ryšį pasaulio labirinte, kuriuo keliavo vyras, lyg skilimas puošnios vazos paviršiuje. Tai buvo laikrodis, skaičiuojantis netaisyklingą, vienintelį laiką – jų meilės laiką. Grįždavo pirma jo, kad žinotų, jog tame, kuris parvyksta, to laiko gija nenutrūko. O kai vyras pagaliau grįždavo, nieko nebereikėdavo sakyti, nieko klausti, nieko žinoti. Ta akimirka, kai jie pasimatydavo, jiems abiems ir vėl būdavo ta pati.
Ištrauka iš „Aistrų pilys“ A. Baricco

Panašūs straipsniai: