Sūnau, išklausyk mane: kreipiuosi į tave tau saldžiai miegant, pasidėjus putlią rankytę po skruostu, o šviesiaplaukėms garbanėlėms Švelniai dengiant tavo kaktą ir akis. Ką tik ant pirštų galų įslinkau į tavo miegamąjį: mat besėdint bibliotekoje su laikraščiu rankoje mane užplūdo tokia sąžinės graužatis, kad...
Kai Maritai ėjo trylikti, madingi buvo margaspalviai marškinėliai ir nutrinti džinsai. Nors aš augau didžiosios depresijos metais ir naujiems drabužiams pinigų neturėjau, taip prastai niekada nesirengdavau. Kartą Maritą pamačiau gatvėje purvu ir akmenimis trinančią naujus džinsus. Buvau pritrenkta, kad ji darko naujas kelnes, ir...
1989 metais Armėniją sukrėtė 8.2 balų žemės drebėjimas, mažiau nei per keturias minutes nusinešęs apie 30000 gyvybių. Pačioje sumaištyje, tik po drebėjimo, tėvas, palikęs žmoną namie, nuskubėjo į mokyklą, kur turėjo būti jo sūnus. Atskubėjęs jis pamatė, kad mokyklos pastatas sulygintas su žeme. Atsigavęs...
Vietnamo karas JAV užsienio politikos dienoraštyje – skausmingas ir painus puslapis. Šio fakto akivaizdoje jo dalyvių kančios atrodo dar tragiškesnės. Bet jo metu yra nutikę ir daug nuostabių istorijų. Viena jų – kapitono Geraldo L. Coffee istorija. Jo lėktuvas buvo pašautas virš Kinijos jūros,...
Kartą, mokydamasis paskutiniame koledžo kurse, grįžau į namus praleisti kalėdines atostogas. Tikėjausi dvi savaites linksmai pabūti su broliais. Visiems kartu buvo smagu, todėl pasisiūlėm prižiūrėti parduotuvę ir leidome tėvams nors vieną dieną per daugelį metų pailsėti. Prieš išvykdamas į Bostoną tėvas pasikvietė mane ir...
Jeigu jaustumėte artėjančią mirtį ir galėtumėte paskambinti tik vienam žmogui, su kuo norėtumėte kalbėti ir ką jam pasakytumėte? Kodėl vis dar delsiate? Stephenas Levine’as Kartą perskaičiau vieną iš daugelio apie vaikų auklėjimą parašytų knygų ir mane ėmė graužti kaltė. Joje buvo kalbama apie man...
Dabar puikus sekmadienio rytas, pusė vienuoliktos. Trumpam užsuksime idealią amerikiečių šeimą. Mano žmona veda mūsų šešiametį į pirmąją pianino pamoką. Keturiolikmetis dar nepakilęs iš miego. Ketverių metukų mažiausiasis kitame kambaryje žiūri animacinį filmą, kuriame antropomorfinės būtybės meta viena kitą nuo skardžio. Aš sėdžiu virtuvėje...
Prašau: nunešk savo lėkštę į virtuvę. Paimk šitą, kai lipsi žemyn. Nepalik jo čia, nunešk į viršų. Tai tavo? Nemušk savo brolio. Aš su tavim kalbu. Luktelk minutėlę, nejau nematai, kad aš dabar kalbu? Aš pasakiau: nepertraukinėk. Ar išsivalei dantis? Kodėl tu ne lovoje?...
Mano mintys, vežant sūnų į mokyklą, sukasi apie rytą ir vaiką. Su savo jaunojo skauto uniforma tu atrodai toks mielas, ne toks storas, kaip tavo senelis vaikystėje. Mano plaukai niekada nebuvo tokie ilgi, kol pradėjau lankyti koledžą, tačiau įsitikinęs, kad tave atpažinčiau iš nedidelio...
Aš užaugau gražioje, plačiai nusidriekusioje Ajovos fermoje su tėvais, dažnai vadinamais „žemės druska ar bendruomenės stuburu”. Jie turėjo visus gerų tėvų bruožus: meilę ir troškimą užauginti savo vaikus, turinčius dideles galimybes bei pasitikinčius savimi. Jie įpratino mus atlikti namų ruošos darbus ryte ir vakare,...
Naujausi komentarai: