Bychovco kronikoje paminėti herbai

Kentauro herbas
Gudų istorija siekia laikus, kurie kitų taurų praeityje minimi tik mituose. Kronikose aprašomi gudų raiteliai šauliai, naudoję lankus su ypatingomis templėmis. Graikai kalba apie juos pul- dinėjusius kentaurus, atjojusius iš šiaurės. Gudai pasakoja apie likusias be vyrų moteris, atkakliai gynusias žemę, garbę ir gy­vybę. Graikai kuria keisčiausias fantazijas apie amazones. Taip galėtume tęsti be galo.

Kai kurios Ispanijos ir Italijos giminės savo geneologiją siejo su vienu ar kitu Graikijos mitų personažu. Įdomu tai, kad gimi­nės teigė esančios gudų kilmės: Godoy, Ursino, Guerrero, Torre, Toriano, Galindo ir kt. Vėlesniais laikais šių šeimų kilmę Ispani­jos heraldikos didžioji enciklopedija apibūdina žodžiais „mitinė kilmė”.

Apie asmenį, iš kurio giminė save kildina, graikų mitologijoje dažnai atsiliepiama kaip apie graikų priešą ar, geriausiu atveju, kaip atėjūną iš kito krašto.

R. Jasas, Bychovco kronikos vertėjas, apie Kentauro herbą taip rašo: „Kentauras – žirgas su vyro liemeniu ir galva, paimtas iš_ graikų mitologijos, senovės Lietuvoje buvo Alšėnų kunigaikščių giminės ženklas: raudoname lauke geltonas žirgas su šaulio – lankininko liemeniu. To herbo savininkė buvo Ona Alšėniškė, Kije­vo ir Trakų vaivados Martyno Goštauto antroji žmona; pamotė Alberto Goštauto.”
Stulpų herbas
Senasis gudų stulpų ženklas primena vėlesniu laikų Riurikaičių ir Gediminaičių herbus. Tai buvo gudams įprastas pajūrio vietovių ženklas.

Jau minėtoje XV a. knygoje „Blason General…” Pedras de Gracija Dėjis, išaiškinęs, koks buvo gudų žygio į vakarus her­bas, priduria: „(…) jiems atvykus į Ispaniją, Kastilija nešė aukso pilį su mėlynom durim raudoname lauke, Barselona (…)” ir t.t. Surūšiavus šiuos, kaip nurodoma, „po atvykimo į Ispaniją” at­siradusius vietovių herbus, matyti, kad visi herbai su statmenai išdėstytais stulpų ar ruožų motyvais priklauso uostų ar pajūrio provincijų ženklams.

Gudams herbas turėjo praktišką paskirti – buvo itin svarbus mūšių atributas. Kunigaikščių ar provincijų pulkai turėjo vie­ni kitus atpažinti iš tolo. Šiam tikslui buvo iškeliamos vėliavos su ženklais. Ženklai ar, tiksliau tariant, herbai turėjo būti vi­siems aiškūs. Ženklai buvo kuriami laikantis nustatytų normų. (Vėlesniais laikais Vakarų Europoje dėl herbų gausybės ir politinės netvarkos herbų kūrimo dėsningumų nustota paisyti.) Senojoje gudų imperijoje ir pirmaisiais gudų invazijos į Vakarus laikais dar galiojo pirmykštė ženklų prasmė. Pavyzdžiui, buvo stulpų formos ženklai pajūrio vietovėms ir visai skirtingi tvirtovių ženklai su bokštų motyvais. Gudai skyrė šių dviejų motyvų prasmę.

Stulpų herbas vėliau tapo Gediminaičių dinastijos ženklu. Senieji metraščiai sako, kad Gediminaičiai buvę „iš Žemaitijos”, kiti šaltiniai rodo, kad jų protėviai valdė rytines baltų žemes. Ga­lima įtarti, kad šio herbo prasmė Gediminaičių laikais dar buvo aiški. Neaišku dėl Gediminaičių Stulpų herbo ir senosios impe­rijos Juostų herbo tapatybės. Tegalime pasakyti, kad abu herbai buvo pajūrio gyventojų ženklai, vėliau tapę valstybės herbu.

Apie Stulpų herbą R. Jasas rašo: „Stulpų herbas arba vadi­namieji Gedimino stulpai (originale „Kolumny”) – trys balti ar geltoni bokštai raudoname lauke, vaizduojantys stilizuotus mies­to vartus, buvo Gediminaičių dinastijos, bet pirmiausia matyt, valstybės sostinės Vilniaus ženklas. Žalgirio mūšyje (1410) Ge­dimino stulpais buvo paženklintos dešimties LDK kariuomenės dalinių vėliavos. 1415 m. Konstancos bažnytiniame suvažiavime tą herbą nešiojo Lietuvos ir Lenkijos jungtinės delegacijos na­riai – Vilniaus miesto atstovai.”

Nevertėtų gretinti Stulpų herbo su Italijos Kolonų (Colonna) gimine. Vardas „Colonna” atsirado palyginti vėlyvais laikais; pirmykštis šios giminės vardas buvo „Sardina” ir jokio ryšio su „Stulpų herbu” neturi.

Meškos herbas

Bychovco kronikos originale parašyta: „az herbu Urseynow” Vertėjas R. Jasas paaiškina: „Lotyniškai meška – ursus. Gali būti kad čia taip pat nusižiūrėtaįj Orsinių, garsios viduramžių Italijos kunigaikščių giminės, pavardę.”

Orsinai (ar Ursinai) buvo sena gudų giminė, kildinusi save iš pirmųjų kovų laikotarpio Graikijoje. Viena Ursinų šaka užsiliko Italijoje, kita – Ispanijoje. Žymiai vėlesniais laikais viena Ursinų šaka persikėlė gyventi į Prancūziją.

Dėl Ursinų kilmės cituoju Don Fransiską Pifererį (Piferrer „Nobiliario de los reinos y senorios de Espana”, Madrid, 1859, t. III, p. 222): „Šios giminės kilmė, yra sakoma, kyla iš Graikijos. Iš tėvo pusės – iš Likaono, Arkadijos karaliaus; iš motinos pusės – iš Trojos Alcestės, kurios duktė Kalistė, pasivertusi meška, drauge su Krisinu pavirto žvaigždynu, kurį astronomai vadina Didžią­ja Meška ir Mažąja Meška, ir iš kurių save kildina Ursinai. Tai, atsargiai kalbant, yra keista, bet taip rašė garsusis poetas Aratas. Kiti pasakoja, kad jie kilę iš žymaus karo vado, vadinto Ursicinu, kuris tarnavęs imperatoriui Konstantei 343 metais. Kiti sako, kad narsus karys Ursas (Urso) – palikuonis Aldainio, gudų ge­nerolo, kurį įveikė hunai Konstantino Didžiojo laikais — žygiavo 455 metais su savo žmonėmis prieš vandalus”. Don Fransiskas Pifereris, vienas rimčiausių ir žinomiausių ispanų heraldikos ži­novų, sakosi cituotąjį tekstą pažodžiui perrašęs iš Rivarolio. Ką visa tai reiškia?

Likaonas buvo mitinis Arkadijos (sala prie Graikijos) vals­tybės įkūrėjas. Graikų mitai jį vaizduoja kaip valdovą, atnešusį į Arkadiją mokslus, politinę santvarką ir išmokiusį gyventojus žemdirbystės. Kitų kraštų mitai teigia, kad jis garsėjęs žiauru­mu, nes aukodavęs žmones Marsui (Ispanijos gudų kroniką irgi teigia, kad gudai aukodavę kai kuriuos belaisvius savo protėviui farsui iki I a. pr. Kr.).

Troja, iš kurios kilo Aicestė, buvo gudų sąjungininkė prieš graikus. Apie gudų ir Trojos sąjungą kalba Ispanijos gudų kronika, Likaono ir AlcestėS dukters pavirtimas žvaigždynu sutampa su Pedro de Gracijos Dėjo aiškinimais. Autorius teigia, kad her­bai, t.y. giminės, kaip ir žmonės, turi savo žvaigždes, žvaigždy­nus, horoskopo ženklus. Čia vėl daug kas siejasi: pavyzdžiui, XIII amžiaus gudų kilmės karaliaus Alfonso Išmintingojo raštuose yra dėstoma, jog gudų astrologija buvusi ankstesnė už babiloniškąją. Alfonso Išmintingojo raštuose išdėstyti gudų astrologijos dėsniai savo forma ir turiniu primena įrašus, aptiktus Dubingių bažny­čios pamatų akmenyje.

Graikų mitologijoje vienas iš Kalistės sūnų buvęs dievas Pa­nas. Tai mus vėl grąžina prie gausių „Uponiu”.

Teiginys, kad Ursicinas talkino Konstantei 343 metais, vargu ar yra iš piršto laužtas. Data sutampa su Konstantės laikotarpiu. Tuo metu Gabirėda, vėliau Ermanarikis kovojo su germanais, tą patį darė Rytų ir Vakarų Romos imperijos. Taigi talkininkauti jie galėjo.

Ne mažiau tikėtina, kad su vandalais kovojo Ursas, nes aplin­kybės ir data vėl sutampa su Ispanijos kronikoje aprašytais gudų istorijos įvykiais.

Tačiau svarbiausia, kad Ursas buvo palikuonis gudų generolo, kurį įveikė hunai Kanstantino Didžiojo laikais. Šis sakinys rodo, kad kalbama apie gudų kilmės giminę.

Baigiant galima pažymėti dar vieną dalyką. Žodis „ursus” yra lotyniškas žodžio „lokys” atitikmuo. Rivarola kalba apie tą gi­minės šaką, kuri turėjo lotynišką savojo vardo versiją, ir kartu parodo tiesioginį giminės ryšį su romėnais. Vardo vertimas – bū­dingas gudų žygių aprašymų elementas. Gudai bandė asimiliuo­tis naujuose kraštuose. Tačiau neaišku, ar giminės įkūrėjo vardas Likaonas kilo iš graikų „lykos”, ar iš lietuvių „lokys”. Kalbotyros požiūriu tai ne taip svarbu, nes graikų „lykos” (vilkas) ir lietuvių „lokys” (meška) įeina į vienos šaknies paralelių išsišakojimų kategoriją (cf. lauk – pagal mod. Liet. K. laukinis).

Apie meškos herbą Lietuvoje R. Jasas rašo: „Meškos herbas buvo Žemaitijos ženklas”.

Ištrauka iš knygos Jūratė Statkutė de Rosales „Senasis aisčių giminės metraštis”