Ką senieji šaltiniai sako apie lietuvių tautą

R. Sears rašo: „Aisčiai, įsikūrę nedideliame žemės plote Šiaurėje, gyvena uždarą gyvenimą ir nesigiminiuoja su jokia aplinkine tauta. Į aplinkines tautas jie visai nepanašūs, neturi ryšio su jokia Europos tauta ir primena tas gentis, kurios gyvena Tolimuosiuose Rytuose, Davalagyro kalnų papėdėje arba prie Gango upės krantų. Iš tiesų stebinantis yra sanskrito kalbos panašumas į lietuvių kalbą. Ištisus sanskritu parašytus sakinius, kieno nors garsiai perskaitytus, nesunkiai gali suprasti lietuvis valstietis, gyvenantis kur nors prie Nemuno. Iš to, kas pasakyta, bei iš kitų faktų vargu ar begalima abejoti, kad lietuviai (aisčiai) yra kilę tiesiogiai iš pirmykščio žmonijos giminės lopšio ir iš visų tautų labiausiai yra su šiuo lopšiu susiję”.
A.E. Tenantas (Tennant) monografijoje „Lenkų gyvenimo ir istorijos tyrimai” štai ką rašo: „Lietuvių (aisčių) tauta yra vertas didelio dėmesio senosios žmonių giminės palikuonis. Tai pats seniausias Europoje gyvenančių arijų kamienas. Jos kalba, kurią kaimuose dar galima išgirsti palyginti gryna savo pirmykšte forma, iš visų Europos tautų kalbų yra artimiausia šventajai indų kalbai, t. y. sanskrito vedoms”.
Izaokas Teiloras (Isaac Taylor) veikale „Apie arijų kilmę” atkreipia mokslininkų dėmesį į lietuvius, kurie, pasak jo, užima svarbią vietą arijų tautų šeimoje. Lietuvių kalba esanti pirminė arijų kalba, lietuviai neginčijamai atstovauja pirmiesiems arijams. Nors Teiloras vartoja žodį „arijas”, tinkamesnis terminas šioms gentims vadinti yra „aisčiai”.
Benjaminas V. Duaitas (B. W. Dwight) veikale „Šiuolaikinė filologija” pakartoja Izaoko Teiloro teiginį, jog lietuvių kalba esanti pati seniausioji pasaulio kalba.
Filosofas Imanuelis Kantas skelbė, kad „… lietuvių tauta privalo būti išsaugota, nes joje slypi raktas visoms mįslėms – ne tik filologijos, bet ir istorijos — įminti”.
„Pirmojoje rusų kronikoje” aisčiai laikomi Džefeto (Jefeto), vieno iš Nojaus sūnų, palikuonimis. Dauguma šių genčių, kitados gyvenusių į vakarus nuo Ararato kalno, dabartinėje Turkų Armėnijos teritorijoje, bent keletą tūkstančių metų pr. Kr. nusikėlė šiaurėn, prie Baltijos jūros.

Senieji graikų žemėlapiai rodo, jog šie tvirtinimai yra pagrįsti. Aisčių slinkimą šiaurės kryptimi galima atsekti ir iš geografinių pavadinimų; jie yra lyg raktas šiai paslapčiai išaiškinti. Lygindami aisčių (lietuvių) kalbą su minėtųjų senųjų graikų žemėlapių pavadinimais, galime patirti, kad samogitai, arba žemaičiai, kaip jie patys kad save vadina, gyveno žemumose palei Vano ežerą. „Van” — aisčių kalbos žodis, kurio reikšmė yra „vanduo”. Į rytus nuo Vano, prie Ararato kalno, gyveno lietuviai, kurie save vadino aukštaičiais. O savo krašto vardą jie gavo iš gyvenusių tose aukštumose aukštaičių, kurių kalba „Lietuvos” pavadinimas reiškęs „lietaus vandenys”. Lietuvių gyvenamo kalno papėdėje į rytus nuo Vano ežero, gyveno latviai, vadinamieji latgaliai. Latgalė – tai ilgai trukusių lietų pabaiga. Į pietus nuo Vano ežero, dykumose, gyveno jotvingiai, arba vadinamieji „jojikai” (raiteliai). Į vakarus nuo Vano ežero, Tauro (Tauras), arba Raudonuosiuose, kalnuose, gyveno rasų (rausvųjų) gentys. Į rytus nuo Tauro kalnų ir jų papėdėje (žemiau rasų) gyveno porasai, t.y. prūsų gentys. Į šiaurę nuo Vano ežero ir į rytus gyveno keltų gentys, t. y. tie, kurie „anksti kelia”. Genties vardas rodo jų geografinę padėtį pagal saulės tekėjimą iš rytų.
Aisčiai Tigro upę „Tikriu”, t.y. „tikrąja upe” vadino, o Eufratą — „proto ir dvasios” upe („jo protas, jo dvasia”). Mezopotamijos reikšmė — „mes abu paimti”. Juodoji jūra senovės graikų žemėlapiuose žymėta „Euxi-ne” pavadinimu, bet aisčių kalba „eudine” reiškia Juodas”. Į Europinės Rusijos šiaurę tekanti Volgos upė aisčių kalba reiškia, kad ji praryja, „suvalgo” savo intakus. Dniepras, arba Tanais, aisčių kalba reiškė, kad buvusi upė „ten”. Dniestro upę aisčiai vadino Oarus: tai reiškė „oro” upę. Aisčiai, plėsdamiesi į Europos vakarus ir šiaurę, Dunojaus upę pavadino Danube, Dona (Danau), t.y. „duonos upe”. Baltijos jūros pavadinimą jie susiejo su savo žodžiu „baltas”, Ladogos ežeras pagal jų žodžių prasmę — „didelis ledo ežeras” („ledo daug”), Dauguvos upės vardas kilęs iš aisčių žodžių junginio „didieji vandenys“, „daug vandens”.

Ištrauka iš knygos: Ch. L. T. Pichel „Žemaitija“.