Žodžiai iš širdies
Prie kapo graudžiausiai raudama dėl neišsakytų žodžių ir neatliktų darbų.
Harieta Bičer Stou
Daugeliui be galo svarbu išgirsti „tuos“ tris žodžius. Kartais kai kam pasiseka juos išgirsti laiku.
Su Koni susipažinau tą dieną, kai ją atvežė į ligoninės, kurioje dirbau savanore, palatą. Keliant moterį iš neštuvų į lovą, jos vyras Bilas nervingai mindžikavo šalia. Koni buvo žvitri ir linksma, nors jai diagnozuota paskutinė vėžio stadija. Padėjome moteriai įsikurti. Užrašiusi jos vardą ant visų ligoninės daiktų, kuriais jai teks naudotis, paklausiau, ar jai ko nors reikėtų.
„Taip, – atsakė ji, – gal galėtumėte pamokyti, kaip įsijungti televizorių? Aš dievinu „muilo operas“ ir nieko nenoriu praleisti.“ Koni buvo tikra romantikė. Ji mėgo „muilo operas“, meilės romanus ir romantiškus filmus. Kai susipažinome, moteris pasipasakojo, kaip jai skaudu trisdešimt dvejus metus gyventi su vyru, dažnai vadinančiu ją „kvaila moteriške“.
„Žinau, kad Bilas mane myli, – teigė ji, – bet jis ne iš tų, kurie prisipažįsta mylį arba siunčia atvirukus“. Moteris atsiduso ir nukreipė žvilgsnį į kieme augančius medžius. „Viską atiduočiau, jei jis ištartų „aš tave myliu“, bet tai ne jo būdui.“
Bilas kasdien lankė Koni. Iš pradžių sėdėdavo šalia lovos, kol ji žiūrėdavo „muilo operas“. Vėliau, žmonai ėmus dažniau miegoti, vaikštinėdavo pirmyn atgal ligoninės koridoriumi. Kai moteris liovėsi žiūrėti televizorių ir vis rečiau beatsibusdavo, praleisdavau vis daugiau laiko su Bilu.
Jis pasipasakojo dirbęs dailide ir mėgstąs žvejoti. Kad jiedu su Koni neturį vaikų, o sulaukę pensijos mėgdavę keliauti. Bet žmona susirgo. Bilas nepajėgė pasakyti, ką jaučia matydamas mirštančią žmoną.
Kartą, kai kavinėje gėrėme kavą, pradėjau pokalbį apie moteris ir romantikos poreikį mūsų gyvenime; apie tai, kaip mėgstame gauti sentimentalius atvirukus ir meilės laiškus.
„Ar sakote Koni, kad ją mylite?“, – paklausiau, nors atsakymą žinojau. Jis pažvelgė į mane tarytum į pamišėlę.
„O kam? – atšovė jis, – Ji žino, kad ją myliu!“
„Esu tikra, kad ji tai žino”, – pasakiau suimdama jo rankas, šiurkščias dailidės rankas, kuriomis lyg į paskutinę atramą buvo tvirtai įsikibęs į puodelį, – bet ji nori tai išgirsti, Bilai. Ji nori žinoti, ką ji jums reiškė visus tuos metus. Pamąstykit apie tai“.
Grįžome prie Koni palatos. Bilas šmurkštelėjo vidun, o aš nuėjau aplankyti kito ligonio. Vėliau pamačiau Bilą sėdintį šalia lovos ir laikantį miegančios žmonos ranką. Buvo vasario 12-oji.
Po dviejų dienų vidurdienį ėjau pro Koni palatą. Koridoriuje, atsirėmęs į sieną, akis nudelbęs į grindis, stovėjo Bilas. Vyresnioji sesuo jau buvo man pranešusi, kad Koni rnirė šįryt, 11 valandą. Pamatęs mane Bilas puolė man į glėbį ir ilgai nepaleido. Jo veidas buvo drėgnas nuo ašarų, o jis pats drebėjo. Galiausiai vėl, atsirėmė į sieną ir giliai įkvėpė.
„Noriu kai ką jums pasakyti,- prabilo jis. – Noriu papasakoti, kaip gerai jaučiuosi dėl to, kad jai pasakiau.“ Jis nutilo, išsišnypštė nosį ir tęsė. „Daug mąsčiau apie tai, ką man pasakėt, ir šį rytą prisipažinau jai, kad ją myliu…ir kaip man buvo gera su ja gyventi. Būtamėt mačiusi, kaip ji nusišypsojo!“
Nuėjau į palatą paskutinį kartą atsisveikinti su Koni Ant stalelio šalia lovos stovėjo didelis Valentino dienai skirtas atvirukas nuo Bilo. Na žinot, vienas iš tų; sentimentaliųjų, su užrašu „Mano nuostabiajai žmonai … Aš tave myliu.“
Autorė: Bobi Lipman
Nėra nieko panašaus.
2010-02-02.
Siųsti šį straipsnį draugui
Patiko ką perskaitei? Gali palikti komentarą arba užsiprenumeruoti RSS!
2010-02-11 18:43
Meilė gyvena mūsų širdyse,
Niekada neužgęsta,
Meilė tokia tyra,
Meilė tokia gera,
Nieko už ją geresnio nėra.
2010-02-17 23:52
Skaitydama net apsiverkiau.
2010-02-18 12:14
Sunku viską laikyti savyje,kai aplink tiek daug streso..Nori pabūti viena pabėgti nuo pasaulio,bet atsiranda vis kas tave sustabdo ir laiko už rankų nepaleisdamas.Norisi iš pykčio persiplėšti pusiau,bet vėl vis gi kažkas tau pasamonėje kužda,kad taip pasielgdama nepasijusi geriau.Tad kiek gyvenime sunkumų mes dar turėsime iškęsti?Kiek likimas mum išbandymų dar duos?Ar dar neužtenka tai ką patyrėme?Vis kyla klausimai,Kodėl?Dėl ko?Už ką?Dėl ko dievas pasirinko mane?Jug tokį gyvenimą galėjo išgyventi kasnors kitas…Kodėl aš? Tiek skausmo išgyventa, tiek ašarų išlietą, bet vis kumščius suspaudus einu į priekį..Tikėdama, kad nesuklupsiu kelyje.Vis dar laikausi ant kojų nes dar šiam sumautam pasaulyje yra keletas žmonių kurie mane palaiko kiek galėdami…Netikėtina,kad dar pamatysiu spalvas kurių šiuo metu nebematau pilkajame pasaulyje!Ir pajusiu džiugesį kurį man suteikdavo šalia manęs budamas mylimas žmogus <3.Bet visas jėgas sutelkusi kabinuosi į gyvenima kiek galėdama….
Žmonės kurie mum yra padarę tiek blogo, gyvena su džiugesiu veide,negalvodami kiek gyvenime jiem nutiks blogo.Kiek jiem teks išgyventi sunkumų.Kuriais gyvename mes.Nebebūna nei minutės,kuria galėčiau pabūti be ašarų akyse, be skausmo širdyje ir sielvarto sieloje…!!<3
2010-02-18 12:15
Rašiau šį eilėrašti is gilių jausmu…..
Mano pacios kurtas ir rašytas…
2010-04-03 1:37
Praradimas
Širdis man plyšta vien kalbant apie tave
Sapnai ir mintys žudo mane iš vidaus giliai
Tvirti žodžiai ir stipri išorė mane klampina
Klampina į melą ,kurį pati aš susikūriau
Ir iš kurio pabėgti negaliu dabar
Tikinu save lyg viskas gerai būtų buvę
Nors nieko gero seniai nebeliko
Kas man atsitiko ?Ir kuo aš tapau?
Kodėl kažko vis dar tikiuosi ko jau nebus
Kodėl širdis neleidžia suprasti ,kad viskas baigta
Baigta, kaip knyga perskaityta ir pamiršta
Žinau tik viena , į tavo mėlynas akis aš taip nepažvelgčiau
Nepažvelgčiau , kaip anksčiau žvelgdavau net nepažinodama tavęs
Nes išdavęs mane sutrypei jausmus ir palaidojai širdį
Praradai ne tik mano žvilgsnį, kuris išduodavo kaip tu man rūpėjai
Bet ir praradai mano juoką,šypseną ,kurie tau taip patiko…
2010-05-20 16:53
Keliaukite dviese per giedrą ir audrą,
Nuslėpkite nesekmes giliai širdy.
Saulėlydžius lydėkit ir sutikite aušrą,
Palikit pėdsakus gyvenimo kely.
2010-05-22 14:56
Simona šaunūs žodžiai..
2010-05-22 14:59
Man trūksta tavęs, trūksta tavo bučinių, prisilietimų..
Trūksta šilumos, kuri buvo tada, kai buvom kartu..
O dabar daugiau jos nebebus..
Nes mes jau niekada nebebusim kartu..
2010-05-25 16:47
Tariu aš labas rytas saulei,
tarčiau tau jei būtum geras
atsakytum į manus jausmus.
Meilė mano ta beribė
nori pasakyti tau
mylėk mane kaip aš tave
ir būsim viską atsiteisę.
Nebenoriu bekentėt…
Gal verčiau man patylėt.?…
Gal nutilti amžiais ir pasiryžti tam
kas labai žiauru..
Norėčiau dingt, bet negaliu
skaudu palikti jus abu kartu.
Kuo ji kitokia, nejau negaliu būti aš tokia.
Gal pamiltum tu mane,
bet apie tai bijai galvot.
Nekart sakiau ką tau jaučiu,
bet nekreipei į tai žodžiu.
Šypsojais ir sakei puiku,
nors nejautei jokių jausmų.
Dingai su ja ir palikai mane.
mano kutyba…siuskit savo nuomones i vertink.eilerastis@gmail.com