Žodžiai iš širdies

Siūlome paskaityti:

Komentarų: 23

  1. Loreta parašė:

    Meilė gyvena mūsų širdyse,
    Niekada neužgęsta,
    Meilė tokia tyra,
    Meilė tokia gera,
    Nieko už ją geresnio nėra.

  2. dovile parašė:

    Skaitydama net apsiverkiau.

  3. Simona parašė:

    Sunku viską laikyti savyje,kai aplink tiek daug streso..Nori pabūti viena pabėgti nuo pasaulio,bet atsiranda vis kas tave sustabdo ir laiko už rankų nepaleisdamas.Norisi iš pykčio persiplėšti pusiau,bet vėl vis gi kažkas tau pasamonėje kužda,kad taip pasielgdama nepasijusi geriau.Tad kiek gyvenime sunkumų mes dar turėsime iškęsti?Kiek likimas mum išbandymų dar duos?Ar dar neužtenka tai ką patyrėme?Vis kyla klausimai,Kodėl?Dėl ko?Už ką?Dėl ko dievas pasirinko mane?Jug tokį gyvenimą galėjo išgyventi kasnors kitas…Kodėl aš? Tiek skausmo išgyventa, tiek ašarų išlietą, bet vis kumščius suspaudus einu į priekį..Tikėdama, kad nesuklupsiu kelyje.Vis dar laikausi ant kojų nes dar šiam sumautam pasaulyje yra keletas žmonių kurie mane palaiko kiek galėdami…Netikėtina,kad dar pamatysiu spalvas kurių šiuo metu nebematau pilkajame pasaulyje!Ir pajusiu džiugesį kurį man suteikdavo šalia manęs budamas mylimas žmogus <3.Bet visas jėgas sutelkusi kabinuosi į gyvenima kiek galėdama….
    Žmonės kurie mum yra padarę tiek blogo, gyvena su džiugesiu veide,negalvodami kiek gyvenime jiem nutiks blogo.Kiek jiem teks išgyventi sunkumų.Kuriais gyvename mes.Nebebūna nei minutės,kuria galėčiau pabūti be ašarų akyse, be skausmo širdyje ir sielvarto sieloje…!!<3

  4. Simona parašė:

    Rašiau šį eilėrašti is gilių jausmu…..
    Mano pacios kurtas ir rašytas…

  5. jauna nasle parašė:

    Praradimas

    Širdis man plyšta vien kalbant apie tave
    Sapnai ir mintys žudo mane iš vidaus giliai
    Tvirti žodžiai ir stipri išorė mane klampina
    Klampina į melą ,kurį pati aš susikūriau
    Ir iš kurio pabėgti negaliu dabar
    Tikinu save lyg viskas gerai būtų buvę
    Nors nieko gero seniai nebeliko
    Kas man atsitiko ?Ir kuo aš tapau?
    Kodėl kažko vis dar tikiuosi ko jau nebus
    Kodėl širdis neleidžia suprasti ,kad viskas baigta
    Baigta, kaip knyga perskaityta ir pamiršta
    Žinau tik viena , į tavo mėlynas akis aš taip nepažvelgčiau
    Nepažvelgčiau , kaip anksčiau žvelgdavau net nepažinodama tavęs
    Nes išdavęs mane sutrypei jausmus ir palaidojai širdį
    Praradai ne tik mano žvilgsnį, kuris išduodavo kaip tu man rūpėjai
    Bet ir praradai mano juoką,šypseną ,kurie tau taip patiko…

  6. rutukas parašė:

    Keliaukite dviese per giedrą ir audrą,
    Nuslėpkite nesekmes giliai širdy.
    Saulėlydžius lydėkit ir sutikite aušrą,
    Palikit pėdsakus gyvenimo kely.

  7. skaudančia širdim.. parašė:

    Simona šaunūs žodžiai..

  8. Tau..suprasi.. parašė:

    Man trūksta tavęs, trūksta tavo bučinių, prisilietimų..
    Trūksta šilumos, kuri buvo tada, kai buvom kartu..
    O dabar daugiau jos nebebus..
    Nes mes jau niekada nebebusim kartu..

  9. kristalas.... parašė:

    Tariu aš labas rytas saulei,
    tarčiau tau jei būtum geras
    atsakytum į manus jausmus.
    Meilė mano ta beribė
    nori pasakyti tau
    mylėk mane kaip aš tave
    ir būsim viską atsiteisę.
    Nebenoriu bekentėt…
    Gal verčiau man patylėt.?…
    Gal nutilti amžiais ir pasiryžti tam
    kas labai žiauru..
    Norėčiau dingt, bet negaliu
    skaudu palikti jus abu kartu.
    Kuo ji kitokia, nejau negaliu būti aš tokia.
    Gal pamiltum tu mane,
    bet apie tai bijai galvot.
    Nekart sakiau ką tau jaučiu,
    bet nekreipei į tai žodžiu.
    Šypsojais ir sakei puiku,
    nors nejautei jokių jausmų.
    Dingai su ja ir palikai mane.

    mano kutyba…siuskit savo nuomones i vertink.eilerastis@gmail.com

  10. S!* parašė:

    aš Tave myliu…myliu už tai, kad esi..ir koks esi man.. myliu už Tavo jautrumą, nuoširdumą.. už tai, kai nemeluoji.. už tai, kad mane girdi, kad pasakai šilta žodį. myliu Tave.. už tai, kaip tari mano vardą. už tai, kaip šypsais,už tai kaip apkabini.Myliu.

  11. S!* parašė:

    Supratau, kad meilė – ugnis. Supratau, kad meilės nevalia paleist. Supratau, kad meilę reikia tausoti. Aš dabar supratau, kad už meilę reikia kas akimirką kovoti.. ;*

    Mylėk taip, kad niekada nepamirštum, kad tai nebūtų vien žodžiai, kad nustojus mylėt, sustotų ir širdis. Mylėk taip, kad dėl to būtum pasiruošęs mirti. Ir nesvarbu, ar Tave myli. Tu tik mylėk. ;*

  12. Agnė* parašė:

    Ji negali be tavęs gyventi. Ji nori tave pažinti taip kaip Tu pažysti Ją. Ji nori Tave stipriai apkabinti ir daugiau nepaleisti, nes Ji bijo kad Tavę praras.
    [kūriau pati].

  13. Tauškutis parašė:

    Aš….
    Džiaugiuosi, kai džiaugiesi Tu…
    Myliu, kai myli Tu…
    Susižaviu, kai susižavi Tu…
    Ir….
    Verkiu, kai verki Tu…
    Liūdžiu, kai liūdi Tu…
    Nenuleidžiu akių nuo tavęs, kai Tu palieki mane…
    Žinau, kad Tu sugrįši pas mane, kai ta akimirka
    ateis Aš būsiu pasiruošęs…
    Tu….

  14. Andrėja parašė:

    Lietaus lašai
    man primena tavo žingsnius.
    Vėjo garsai – tavo žodžius.

    Gėlių žiedai
    man spindi lyg tavo akys.
    Aš liečiu tavo veidą,
    liečiu tavo plaukus.

    Vėjas man taria: „Myliu tave“.
    Medžiai ošia: „Myliu tave“.

    Apkabinti norėčiau
    kaip niekad nebuvau.
    Kaip tave aš mylėčiau.
    Nieko aš nežinau.

    Gaila tu netikėjai
    ir manęs nematei.
    Tu tik gailiai žiūrėjai
    ten aukštai, kur pulkai

    sklando taip laisvai, taip smagiai.
    Jiems nerūpi, kad žemėj
    kažkas ilgis tavęs.

  15. Monika;* parašė:

    Noriu, kad kažkas juoktųsi drauge su manimi ir liūdėtų drauge, būtų man malonus ir savo patarimais padėtų man pasirinkti, o kartais, žinoma, žavėtųsi mano nuovokumu bei įžvalgumu.

  16. žiauri parašė:

    ne į temą baigėsi tas kūrinys. nebuvo normalios pabaigos. nepatiko. : )

  17. airida parašė:

    o man visai patiko

  18. Ieva parašė:

    Nebegaliu man per daug skaudu gyveti kai negaliu buti su mylimu žmogumi. Noriu būti ir vel kažkam reikalinga, bet ne nereikia man kito man reikejo mano vienintelio. Bet aš pasikeitčiau myliu ji bet ir nekentčiu. Jis prarado mane o dabar lai stebi ir gailisi ką prarado. Mana aš nebeprieinama tokiems niekšams kaip jis. Man jau niekas neberupi apie ji jis nevertas manęs net sapne, svajonėse, tikrovėje. Siuntčiu ji … nes jis man niekas jis visada bus niekšu,mergišiumi, šiukšle, pyd***. dejau ant jo jis man sugriove gyvenima ir sugaisino tik laika man. (Atleiskite uz keksmazodzius, negaliu nervai nelaiko daugiau)

  19. Monika parašė:

    Gal aš maža mergaitė, gal viską per daug sureikšminu, gal trokštu dėmesio. Bet žinau vieną dalyką tikrai, kad per tuos žodžius galbūt įskaudinau Tave, aš šito nežinau, bet save taip pat. Taip aš sulaužiau pažada negert ir nerūkyt, bet juk klyst žmoniška. Taip aš gal Tau nerašau todėl, kad Tau nepatinka susirašinėt, taip aš elgiuosi spontaniškai ir neapgalvotai. Bet aš gailiuosi. Man pirmą kartą taip su Tavim, kad išties rūpi, man patinka Tavo charakteris, nors tikrai jo nesuprasi kartais, trauki ir tiek. Gal aš to bijau, todėl amžiais Tave nuviliu. Jei Tavo net tas labas, ryte parašytas mane nuteikia visai dienai gerai. Aš nesu maža kvaila mergaitė, tiesiog kartais taip pasielgiu, kaip nenorėčiau ir taip gaunasi. Aš Tau rašau dabar, nes po to galiu pabijot ir to nepasakyt. Tikiuosi sugebėsi man man atleist, nes dabar tai sakau nuoširdžiai..

  20. deimante parašė:

    Nekenčiu žvaigždėto dangaus, jis primena tas linksmas mūsų naktis, kurias praleidome drauge gulėdami viens kito glėby, jos taip primena tave, kad vos pražybus jom jau verkiu, jau galvoju apie tave, nieko negaliu sau padaryti, nes beprotiskai pamilau tave, o is taves jokiu jausmu, man taip skaudu, kad is taves nieko nesulaukiu, vis bandau pamirst tave, bet tai ir nepaviksta, nes beprotiskai pamilau tave, vos isgirdus tavo varda suvirpa mano sirdutė, tai pat kai pirma karta tavo lūpos palietė mane.

  21. ievukas parašė:

    Aš net ir apsiverkiau nuo eilėraštukų tokių gražių.

  22. Anonymous parašė:

    Klaida, kuri kainavo laimę.

    Jie buvo geriausi draugai.
    Ji – ilgų plaukų, mėlynų
    akių, išvaizdi panelė.
    Jis – draugiškas, mielas, bendraujantis vaikinas.
    Ligoninės palata. Nuobodu, jie paskutiniai likę iš pilnos palatos draugais spėjusio tapti jaunimo. Jis negali nuleisti nuo Jos akių, Jis taip norėtų prieiti ir pasakyti :
    – Suprantu, Tu mano geriausia draugė, bet aš Tau jaučiu daug daugiau nei draugystę. AŠ MYLIU
    TAVE. Bet aš per daug drovus, kad Tau taipasakyčiau tiesiai į akis…
    Pagaliau ir Juos išleidžia po trijų ilgų mėnesių, praleistų dviese, vienoje palatoje. Jie patraukė savais keliais, tačiau Ji dar pasivijo Jį prie durų. Ji priėjo prie Jo ir paklausė ar Jis šiandien, ta proga, galėtų ateiti pas Ją, nes Jos tėvai bus išvažiavę, o Ji viena nenori pasilikti penktadienio vakarą. Jis kaip žinoma sutiko.
    Jam nieko nebuvo brangiau už Ją, tad Jis galėdavo atsisakyti visko vien dėl to, kad bent valandą galėtų pabūti šalia Jos. Štai jau Jis pas Ją namie, jie sėdi kartu ant sofos, žiūri filmą. O Jis galvoja:
    – Kad Tau tik išdrįsčiau pasakyti ką jaučiu…Bet aš per daug drovus… Ech… Tas stiprus jausmas kurį Jis jautė Jai, buvo tikrai nuoširdus ir toli gražu ne paprastas susižavėjimas, bet Jis bijojo Jai prisipažinti, nes žinojo, jog Ji Jam jaučia tik paprastą draugystę. Draugystę, kuri niekada nevirs į tikrą meilę. Bet ima ir pasiryžta… Pasirodo – rizika pasiteisino, Jų jausmai abipusiai. Jie nebe draugai – Jie pora. Ta pora gražiai ir tauriai draugavo daugiau negu pustrejų metų. Bet Jam atsinaujino bjauri liga, kuri pasirodo, tik apgydoma, niekada nepasitrauks ir gali vaikinuko gyvenimą nutraukti Jam tiesiog einant gatve… Tačiau Jai tai nebuvo kliūtis toliau draugauti, bet ilgas ir alinantis laikotarpis, Jam atkritus, iš Jos išsunkė visą otimizmą ir tikėjimą, kad Jos Meilė pagis. Bet Ji Jo nebūtų išsižadėjusi nė už ką. Vaikinas, šiek tiek pagijęs, jau būdamas namie, pakvietė susitikti pokalbiui. Bet Ji Jį pasikvietė pas save, taigi, ten šneka ir įvyko. Jis matydamas Ją tokią, matydamas kiekvieną dieną gyvenamą baime Jo netekti, pažinodamas Ją ir jausdamas kaip Jai sunku, nusprendė Ją paleisti, ir paprašė Jį palikti.
    Ji nesutiko, ilgai ir atkakliai bandė atkalbėti, bet Jis nuo visų išgyvenimų tapo atšiauriu ir nesukalbamu. Jau beveik dešimta valanda vakaro, vaikinas
    susiruošė namo, Ji atsisveikindama Jį pabučiavo. Vaikinas nusišypsojo ir pasakė, kad Jai dar paskambins. Jis eina neapšviestomis gatvėmis ir galvoja apie Jos švelnias lupas, nuostabią šypseną, ir tą, tokį nuoširdų juoką, kurį seniai teko girdėti – Taigi, jie išsiskyrė.
    Praėjus penkiolikai minučių, Jis jau buvo namuose. Jis tyliai užlipo laiptais į viršų, nenorėdamas pažadinti namiškių. Rytas. Saulė įsiskverbė į Jo kambarį, jau beveik vienuolikta valanda, laikas keltis kol nepasirodė šeimyniškiai ir viso to nesugadino. Jis išlipo iš lovos pasiemė telefoną, ir
    surinko Jos numerį. Keli signalai, Ji nekelia.
    – Kažkas blogai, bet nėra ko stebėtis iš po vakar, o gal nieko, turbūt Ji dar miega, paskambinsiu už valandos.
    Praėjo valanda. Jis vėl pasiemė telefoną į rankas.
    – Hmm… ir vėl nekelia. Nenoriu pasirodyti
    įkyrus, po paskutinės šnekos, daugiau nebeskambinsiu, pati paskambins kai galės.
    Visą dieną Jis nesulaukė Jos skamučio, kažkas tikrai blogai.
    Kita diena. Už lango lyja, namie didelis triukšmas, atrodo blogiau ir būt negali.
    – Ji taip ir nepaskambino…
    Sekanti diena – Pirmadienis. Jis iš pažįstamų Jos mieste draugų sužino, kad Jos nėra mokykloje, ir kad tai pirmas
    kartas kada Ji nepranešė, jog neateis. Po pamokų Jis iš karto, net nesitaręs su tėvais, nieko niekam neaiškinęs, į autobusą – nuvyksta pas Ją. Jį pasitiko Jos mama. Motina buvo perbalus, jos akys skendėjo liudesyje, ji bandė kažką sakyti…
    – Ar kažkas atsitiko? – Paklausė vaikinas.
    – Jol…(Tai buvo merginos vardas, jį betardama tiesiog nutilo…)
    – Kas Jai buvo? – Ji ligoninėje.Penktadienį apie dešimtą vakaro Ji kažkur išbėgo ir…
    – Ir kas?! Na, pasakykit, kas Jai atsitiko?!
    – Ji bėgo gatve, ir už posukio visu greičiu važiavo
    mašina…
    – O Dieve! Tik ne tai! – pasakė vaikinas, ir Jo akys sužibo nuo ašarų. Taigi tadien buvo Jų pokalbis, Ji bėgo taikytis…
    Vaikinukas net neatsimena, kaip greitai atsidūrė ligoninėje kur buvo laikoma
    Ji. Jis laukė koridoriuje, Jis nekantriai vaikščiojo
    pirmyn ir atgal. Iš palatos išėjo gydytojas, Jis
    pasakė, jog Jolita labai nori pamatyti Vytautą (Toks buvo vaikino vardas). Jis įėjo į palatą ir pamatė Jolitą. Ji buvo akivaizdžiai nusilpusi.
    – Pabučiuok mane paskutinį kartą…
    – Nenusišnekėk, Tu pasveiksi, aš tai žinau. Aš tau visada norėjau pasakyti, kaip Tave… Ir bandanat vaikinui prisipažinti padarius klaidą, Ją paleidžiant, mergina
    užmerkė savo akis visam laikui. Tai buvo
    ištiesų skaudu, Jis jau pasiryžo Jai prisipažinti, o Ji
    lyg nenorėjusi to išgirsti,nusprendė išeiti. Išeiti
    visam laikui.
    Po trijų dienų vyko laidotuvės. Prieš užkasant karstą, Jolitos pusserė skaitė Jos paskutį įrašą dienoraštyje. Jame buvo parašyta :
    „- Mes geriausi draugai, bet aš Jam jaučiu daug
    daugiau nei paprastą draugystę. AŠ JĮ MYLIU. Bet
    negaliu Jam to pasakyti, nes esu per daug
    drovi… taip galvojau iki Jam prisipažystant… Ir dabar supratau, kad tikrai nenoriu Jo paleist.
    (Ironiška, bet tai TIE patys žodžiai, kurie tada nuolat sukėsi galvoje vaikinukui.)
    – AŠ IR TAVE MYLIU… Ir galiuos, kad atradus šį jausmą abipusį, ir po tiek daug laiko, praleisto kartu, sutikau tave palikt…“
    Tai buvo užrašyta prieš bėgant pas Jį…

    Tikra istorija

  23. mylinti parašė:

    Kai myli, viską darai iš širdies. Visada nori jam ar jai atrodyti, patraukliausia:) Visada nori, kad į tave atkreiptu dėmesį. Skaudžiausia tuomet, kai žinai jog tavęs niekas nemyli:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *