Mintys apie vienatvę

Aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, kad viskas kitaip, kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, nes tada to nebėra, ir jei žmogus pasijutai vienišas, tai naktį vienatvė ypač baisi.
– Ernest Hemingway

Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti – štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti.
Jei atimsi draugiją padarui, gyvenančiam bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. Bet kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis.
– John Wyndham

Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes,- vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.
– Antuan de Sent – Egziuperi

Vienatvė – visada pasirinkimo dalykas. Mes pasirenkame laiką, kai norime būti su kitais ir kai to nenorime. Kartais nusprendžiame pasilikti vieni, kad susikauptume, kad “atsiribotume nuo viso to”. Bet jei pradedame pernelyg ilgam atsiriboti nuo kitų, reikia susimąstyti apie tai, kokios mūsų vienatvės priežastys.
Galbūt bijome rizikuoti ir parodyti žmonėms savo jautrias sielas. O gal manome, kad tikrai nepatiksime žmonėms, kai jie mus pažins. Mes turbūt tikim, kad kiti žmonės mus tik skaudins, ir atsigręžiame į praeitį, kad prisimintume tokius atvejus.
Bet šiandien mes esame visiškai kitokie žmonės. Mes dalyvaujame programoje, pagrįstoje meile, tikėjimu, pasitikėjimu ir viltimi. Tai programa, sukoncentruota į susirinkimus, kuriuos lanko žmonės, besirūpinantys kitais. Jei pasikeičia telefono numeriais, apkabina vieni kitus, eina kartu gerti kavos, klausosi vieni kitų ir supranta. Mūsų valia pasirinkti vienatvę arba nuostabų tarpusavio rūpinimąsi.

Amy E. Dean “Nakties šviesa. Vakaro meditacijos”

Retas kuris nepasijunta vienišas. Mes galime jaustis vieniši net tarp savo bendradarbių, draugų ar šeimoje. Kodėl dabar, kai turime programą ir Aukščiausiąją galią mums nebereikia to išgyventi? “Kas man darosi?” – galime sušukti manydami, kad patys pažadiname tuos jausmus.
Bet vienatvės jausmas gali atskleisti mūsų poreikį daugiau būti su kitais žmonėmis. Mes galime būti taip savyje užsidarė, kad net nesugebėsime matyti ir girdėti aplinkinių. Bet vis dėlto jie yra čia. Jie buvo čia visą dieną ir toliau bus šalia mūsų.
Jei įsiklausysime į save, pajusime savo poreikius, garsiai reikalaujančius dėmesio. Atkreipę dėmesį į savo vienatvę galime leisti gydomi telefono skambučių, pasivaikščiojimų su draugu, susitikimų ar apkabinimų.

Padėk man įsiklausyti į savo vienatvę. Aš galiu atsiverti kitiems.

Amy E. Dean “Nakties šviesa. Vakaro meditacijos”

Atsiuntė: Laima

Man niekada neliūdna, kai lieku vienas. Tik ištižėliai ir verksniai glaudžiasi prie ko nors. Tiktai apie tokius reikia draugeliams tūpčioti. Koks tu žmogus, jei nemoki tyliai sukąsti dantų ir vienas painkšti – kaip šuo, – nors ir būtų velniškai sunku…

Algimantas Zurba „Integralas“

2008-10-05.


Siųsti šį straipsnį draugui Siųsti šį straipsnį draugui

Patiko ką perskaitei? Gali palikti komentarą arba užsiprenumeruoti RSS!

Komentarai: 7

  1. Ričis rašo:

    Kas dieną tūkstančiai kodėl:
    Kodėl meilė praeina,
    Kodėl mirtis ateina,
    Kodėl tiesa kartais būna skaudi,
    Kodėl vienatvė žiauri,
    Kodėl vienišas esu,
    Kodėl eiles kuriu,
    Kodėl dažnai savęs nesuprantu,vengiu žmonių žvilgsnių šaltų,
    Kodėl mirties geidžiu,
    Kodėl vilties meldžiu,
    Kodėl į šiuos ir kitus tūkstančius klausimų sau aš atsakyti negaliu,
    Juose lyg nakty klaidžioju kelio į šviesą nerandu,
    Kodėl kas dieną tūkstančiai kodėl…

  2. Vaida rašo:

    Man patiko, ką parašė Ričis ir Antuan de Sent – Egziuperi.

  3. Demetra rašo:

    Visiškai pritariu gerb. A.Zurbos mintims apie vienatvę. Nors negalėčiau šimtu procentų tvirtinti, kad “tik ištižėliai ir verksniai glaudžiasi prie ko nors”. Pvz., man patinka būti vienai, niekada nebūna nuobodu ar liūdna. Bet labai gera kartais pabendrauti su draugais ar giminėmis, po to vėl mėgautis vienatve. Manau, kad vienatvė būtina, norint gyventi pilnavertį gyvenimą, bet taip pat būtinas ir bendravimas…

  4. saule rašo:

    patinka,perfect!;D

  5. Vaikis rašo:

    Man devyniolika metų. Esu ne ten kur norėčiau, darau ne tai ką norėčiau daryti. Sėdžiu krepšinio aikštelėje apsuptoje medžių ir apdengtoje šlamančių medžių šakų lapais šešėlio, rūkau, šneku pats su savimi… Ką man daryti, su kuo man kovoti kai nežinai kas tu toks šiam pasaulyje esi? Vakar gulėjau lovoje su panele kuri atidavė savo šilumą, ji buvo nuostabi… Aš ją glosčiau, spaudžiau šalia savęs, švelniai bučiavau, ji žiurėjo į mane tarsi gležna gėlė pavasarį pražydusi. Atrodo buvom patys laimingiausi tą vakarą, jos akys skverbėsi i mane ir sakė, jog jai gera su manimi, tiesą sakant kaip ir man buvo su ja. Na, o po to ji užsiminė, jog ji turi vaikiną Lietuvoje, man nebeliko nieko tik džiaugtis tuo ką turime čia ir dabar, viskas buvo tai ko neturiu ir ko man trūksta… Ar visai tai turi kokią nors prasmę? Nors ir žinojau, kad bus sunkiau negu buvo prieš tai aš vistiek žinojau, kad jos ramybėje tą vakarą nepaliksiu. Tas žvilgsnis.. Aš jaunas, kartais sportuoju, kartais geriu su draugais ir šneku apie tai kas padeda užsimiršti, padeda pratempti dar viena gražų vakarą.. Esu fainas vaikinukas sako draugai. Protingas. Bet jaučiuosi miręs.

  6. lon rašo:

    Vienatvė gasdina, vienatvė prikelia, vienatvė žlugdo, bet jos kartas nuo karto – vis reikia. Ir tarp daugybės nepažįstamų žmonių vienatvė dar baisesnė, bet… aš ją pasirinkau ir pamilau, o jei ne, tai pamilsiu. Nes aš kuriuosi savo vidinį pasaulį, gražų ir laimingą, nes kažkada jaučiausi trapiai, paklydus savo tikėjimų labirinte, prieštaravimuose, aš daugiau nebenoriu tuo tikėti, aš tik noriu manyti, kad aš – geras žmogus. Kodėl taip skirtingai rašo? Vienur, kad vienatvė graži ir gera, kitur – kad griaunanti ir žiauri. Ir mano gyvenimas – koks jis, tai kas dabar mane jaudina – po pusmečio nebe, tada bus kiti reikalai, darbai, planai. Kodėl tai, kas man atrodė vakar “tragedija” – šiandien nebe ir panirus nakties tamsoj ir vienatvėj rašau, rašau.

  7. Tiesiog aš. rašo:

    Vaiki, suprantu tave. Man penkiolika. Draugai, pažįstami, niekas nesako apie mane blogai, sako, kad esu draugiška, linksma, protinga ir faina. Tačiau jaučiuosi velnioniškai vieniša. Nejaučiu, kad gyvenu. Jaučiuosi kaip mirusi.

Palikti komentarą

Priminimas: visi sakiniai lietuvių kalboje pradedami didžiąja raide. Visi lietuviški žodžiai rašomi lietuviškai.


RSS

Kas yra RSS?

Užsisakyti Mintys.lt naujienas el. paštu

Nuolat ieškau žmonių norinčių ir galinčių prisidėti prie Mintys.lt veiklos Susisiekite.

Jei nori kasdien gauti mintis (aforizmus) į mobilujį telefoną - siųsk žinutę su tekstu "Noriu minčių" telefonu 862864932(Ežys). Žinučių gavimas nemokamas.

RSS Gudas

Žurnalų sąrašas

Nuorodos

Tau taip pat gali patikti:close