Bronzinė dovanų dovanojimo taisyklė

Kalbėdamas apie dovanas, turiu jus supažindinti su viena labai svarbia taisykle. Tai nėra mano paties sugalvota taisyklė. Ją man paporino vienas piktai atrodantis ponas, kurį sutikau per viešą vakarėlį. Vyriškis labai priminė vieno animacinio filmuko herojų — Skrudžą Makdaką. Jis kaip tik buvo ką tik išsivyniojęs savo menką dovanėlę, kurią pasiėmė iš po eglutės. Jo balse skambėjo nuostaba ir sunkiai tramdomas liūdesys, ir prabilo tarsi pats sau:

„Žinote, netiesa, kad svarbiausia, jog tave prisimena, o ne pati dovana. Tai tiesiog neteisinga. Mano motina nuolatos mane dėl to erzindavo. Per daugelį metų aš sukaupiau tiek suvynioto menkaverčio šlamšto, pavadinto dovanomis, iš žmonių, kurie, netikėtai užklupti švenčių, paskubomis nupirkdavo plastikinių niekučių, prisidengdami gerų ketinimų lozungu. Sakau jums: svarbu pati dovana. Žmonės, kurie nori, kad jūs džiaugtumėtės, dovanos jums ir geras dovanas. Tokia privalo būti taisyklė — Bronzinė Dovanų Dovanojimo Taisyklė.”

Ir jis nuėjo šiukšlių dėžės linkui, laikydamas savo menkutę dovaną taip, lyg čia būtų negyva kuoja.

Ką gi, galbūt tai ir tiesa. Tai skaudus nuosprendis, neteikiantis paguodos. Tačiau šio metų laiko dvasia ilgą laiką buvo akivaizdi. Juk Dievas, kuris visa tai pradėjo, taip mylėjo, kad atsiuntė tai, kas jam brangiausia. Ir daugiau nei vien progą. Ir Išminčiai neatėjo nešini lipniais niekučiais. Netgi senasis Kalėdų Senelis dukart patikrina savo dovanų sąrašą. O angelai praneša Gerąją Naujieną — ne apie kokį išpardavimą už pusę kainos.

Aš žinau, ką norėčiau gauti dovanų per Kalėdas. Žinau tai jau nuo tada, kai man sukako keturiasdešimt. Prisukamų mechaninių žaislų, kurie skleidžia garsus ir vaikšto aplinkui, krėsdami juokus. Jokių elementų. Žaislai, kuriems kartkartėm prireiktų mano pagalbos. Senamadiškų nudažytų alavinių niekučių, kokius turėjau būdamas vaikas. Štai ko aš noriu. Bet niekas manimi netiki. Tai tikrai tai, ko aš noriu, patikėkite.

Nors ne, tai panašu, tačiau ne visiškai tikslu. Aš noriu džiaugsmo ir paprastumo. Kvailiojimo, fantazijos ir triukšmo. Angelų, stebuklų, nuostabos, nekaltumo ir paslapties. Tai jau panašiau.

Sunku apie tai prabilti, bet aš labai labai labai norėčiau per Kalėdas štai ko:

Vieną valandą pabūti penkerių metukų.

Noriu daug prisijuokti ir daug prisiverkti.

Noriu dar kartą užmigti ant rankų ir būti nuneštas į lovą.

Žinau, ką tikrai noriu gauti per Kalėdas.

Aš noriu, kad sugrįžtų vaikystė.

Niekas negali man to suteikti. Tačiau jeigu labai pasistengsiu, galiu tai bent prisiminti. Žinau, jog tai neturi jokios prasmės, bet argi Kalėdos nėra kaip tik tokia šventė? Jos — apie kūdikį, gimusį labai seniai ir labai toli nuo čia, bei šių laikų vaiką. Tavyje ir manyje. Laukiantį už mūsų širdies durų kažko nuostabaus ir ypatingo. Vaiką — nepraktišką, nemokantį galvoti realistiškai, paprastą ir be galo jautrų džiaugsmui. Vaiką, kuriam nereikia, kuris nenori ir nesupranta gavęs dovanų kojines ar katiliuko laikiklį.

Bronzinė Taisyklė yra teisinga.

Ištrauka iš Robert Fulghum knygos „Neįprastos mintys apie įprastus dalykus”

2011-09-30.


Siųsti šį straipsnį draugui Siųsti šį straipsnį draugui

Patiko ką perskaitei? Gali palikti komentarą arba užsiprenumeruoti RSS!

Palikti komentarą

Priminimas: visi sakiniai lietuvių kalboje pradedami didžiąja raide. Visi lietuviški žodžiai rašomi lietuviškai.


RSS

Kas yra RSS?

Užsisakyti Mintys.lt naujienas el. paštu

Nuolat ieškau žmonių norinčių ir galinčių prisidėti prie Mintys.lt veiklos Susisiekite.

Jei nori kasdien gauti mintis (aforizmus) į mobilujį telefoną - siųsk žinutę su tekstu "Noriu minčių" telefonu 862864932(Ežys). Žinučių gavimas nemokamas.

RSS Gudas

Žurnalų sąrašas

Nuorodos

Tau taip pat gali patikti:close