Džonas Korkoranas – žmogus, kuris nemokėjo skaityti

Džonas Korkoranas apie žodžius gali pasakyti: jie visada iš jo tyčiojosi. Raidės sakiniuose keisdavo vietas, balsės paklysdavo ausų tuneliuose. Jis žinojo, kad yra ir bus kitoks nei kiti, ir mokykloje sėdėdavo paniuręs ir tylus kaip akmuo. O, kad kas nors būtų prie šito mažo berniuko prisėdęs, padėjęs jam ant peties ranką ir pasakęs: „Nenusimink, aš tau pagelbėsiu”.

Deja, tada niekas nežinojo apie disleksiją. Ir Džonas niekam negalėjo paaiškinti, kad kairioji jo smegenų pusė, kurios funkcija – logiškai suskirstyti simbolius, yra neišsivysčiusi.

Antroje klasėje jį pasodino kartu su „nepažangiaisiais”. Trečioje klasėje, Džonui atsisakius skaityti ar rašyti, mokytoja liepdavo kitiems vaikams pagaliu mušti jam per kojas. Mokantis ketvirtoje klasėje mokytojas liepė jam skaityti ir laukė tol, kol vaikas nepradėjo dusti nuo įtampos. Nepaisant visų šių dalykų, jis buvo toliau keliamas į aukštesnes klases. Džonas Korkoranas per savo gyvenimą ne prarado nė vienų metų.

Paskutiniaisiais mokslo metais jis sužibėjo kaip krepšininkas, buvo išrinktas išleistuvių vyresniuoju ir sakė atsisveikinimo kalbą. Mokyklos baigimo proga mama jį pabučiavo ir prakalbo apie koledžą. Koledžas? Juk tai beprotybė. Galų gale jis nusprendė stoti į EI Paso universitetą Teksase, kur jis pretendavo į krepšinio komandą. Jį giliai įkvėpė, užmerkė akis… ir sėkmingai kirto priešo linijas.

Universitete Džonas kiekvieno naujo draugo klausdavo – kuris dėstytojas reikalauja atsiskaitinėti raštu? Kuris leidžia pasirinkti? Iš eidamas iš auditorijos jis suplėšydavo paskaitoms skirtus sąsiuvinio lapus, nes bijojo, kad kas nors paprašys jį parodyti savo užrašus. Kad kambario draugai ko nors neįtartų, vakarus jis praleisdavo prie knygų. Išvargęs jis guldavosi į lovą, bet nesugebėdavo atpalaiduoti įsitempusio proto ir negalėdavo užmigti. Džonas pasižadėjo 30 dienų dalyvauti šv. Mišiose ir išbūti jose iki pat aušros, jei tik Dievas padės jam baigti universitetą.

Jis gavo diplomą ir atidavė Dievui pažadėtas 30 dienų. Kas toliau? Jis jau priprato vaikščioti lynu. Labiausiai Džonas žavėjosi dalyku, kurį savyje nuvertino – protu. Galbūt todėl 1961 metais jis tapo dėstytoju.

Džonas dėstė Kalifornijoje. Kiekvieną dieną koks nors studentas prieš visą auditoriją garsiai skaitydavo vadovėlį. Jis duodavo studentams standartizuotus testus, kuriuos jis galėdavo įvertina uždėjęs ant testo lapo formą su skylutėmis virš kiekvieno teisingo atsakymo. Savaitgalių rytais nusiminęs jis gulėdavo lovoje.

Tada jis sutiko Keti, A lygio studentę, kuri dirbo aukle. Jei lyginume Džoną ir Keti, pirmąjį būtų galima pavadinti stiebeliu, o antrąją – uola. „Keti, turiu tau pasakyti vieną dalyką, – jis pradėjo vieną 1965-ųjų naktį, kai jie dar nebuvo vedę, – aš… aš nemoku skaityti”.

„Juk jis dėstytojas, – pagalvojo Keti. – Jis tikriausiai nori pasakyti kad nesugeba labai gerai skaityti”. Kaip yra iš tikrųjų, Keti suprato tik po keliolikos metų, kai pamatė, kad Džonas negali paskaityti iš vaikiškos knygutės savo 18 mėnesių dukrai. Nuo tada Keti pildydavo reikalingus popierius, skaitydavo ir atsakinėdavo į jam adresuotus laiškus. Jis neprašė jos išmokyti jį skaityti ir rašyti, nes manė, kad tai neįmanoma.

Būdamas 28-rių Džonas pasiskolino 2500 dolerių, nusipirko trinamą, ji suremontavo ir išnuomojo. Tada nusipirko ir išnuomavo kitą. Ir dar vieną. Jo verslas augo ir augo, jam prireikė sekretorė, teisininko ir partnerio.

Vieną dieną jo finansininkas jam pasakė: Jūs jau uždirbote milijoną. Nuostabu. Niekas nekreips dėmesio, kad milijonierius visada traukia duris, ant kurių parašyta „stumti”, o nuėjęs į viešuosius tualetus stabteli, kad pažiūrėtų, pro kurias duris vaikšto vyrai.

1982-aisiais verslas pradėjo nesisekti. Nuomojamos patalpos pradėjo tuštėti, traukėsi investuotojai. Gaunami laiškai bylojo apie gresiančius teismus ir turto konfiskavimą. Mintyse Džonas be perstojo bylinėdavosi su bankais dėl paskolos termino pratęsimo, įkalbinėdavo statytojus tęsti savo darbą, bandydavo susitvarkyti su krūvomis dokumentų. Jis bijojo, kad visa tai gali baigtis teismo salėje, kur vyriškis juodais drabužiais galiausiai paklaus: „Džonai Korkoranai, ar tiesa, kad Jūs nemokate skaityti?”

Galų gale 1986-ųjų rudenį Džonas padarė du dalykus, kurių buvo prisiekęs niekada nedaryti. Jis užstatė savo namą, kad galėtų gauti dar vieną paskolą statyboms ir, nuėjęs į Karlsbado miesto biblioteką, mokymo programas kuruojančiai darbuotojai pasakė: „Aš nemoku skaityti”. Ir pravirko.

Jį mokyti teko 65 metų amžiaus moteriai Eleanorai Kondi. Raidė po raidės, skausmingai ir lėtai vyko mokymosi procesas. Po 14 mėnesių pradėjo atsigauti jo statybos ir plėtros įmonė. O Džonas mokėsi skaityti.

Kitas žingsnis buvo vieša išpažintis: 200 verslininkų San Diege apstulbę klausėsi jo kalbos. Kad pasveiktų, jis turėjo tapti visiškai švarus. Vėliau jis tapo vienu San Diego raštingumo tarybos vadovų ir skaitė paskaitas visoje šalyje.

„Neraštingumas yra vergovės forma!” – šaukdavo jis. – Negalime švaistyti laiko kaltų ieškojimui. Turime nedelsdami susirūpinti žmonių raštingumu!”

Garsiai, kol tai nepradėdavo erzinti Keti, jis skaitė kiekvieną į jo rankas patekusią knygą ar žurnalą, kiekvieną užrašą kelyje. Skaitomi žodžiai skambėjo lyg daina. Dabar jis galėjo ramiai miegoti.

Galų gale jis padarė dar vieną dalyką – atidarė biure gulėjusią dulkėtą dėžę, išėmė kaspinu perrištą popieriaus lapų pluoštą ir… perskaitė prieš ketvirtį amžiaus rašytus žmonos meilės laiškus.

Gary Smithas

Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.