Gera kompanija

“Dieviškas Pragaro Apreiškimas” ( “divine revelation of hell)”

Mielas drauge Kristuje,

Pragaras tikrai yra. Biblija sako, jog tai ugnies ežeras ir kas ten patenka, kankinsis amžinai, dieną ir naktį per amžių amžius. (Apreiškimas 20:10).

Mes siunčiame Jums šią knygą ne norėdami jus gąsdinti, o dėl to, kad Jūs nuoširdžiai užjaustumėte tuos, žmones, kuriems Jūs tarnaujate kaip misionierius ar Dievo tarnas.

Šios knygos autorė, Meri K.Bakster, pasišventusi Dievo tarnaitė ir dvasios karys. Ši knyga jau daugelį metų yra labiausiai skaitomų krikščioniškosios literatūros knygų sąraše Amerikoje.

Mes, „Manno” Misionierių bažnyčia, meldėmės už šios knygos platinimą per mūsų bažnyčią nuo 1997 metų sausio. Dievui padedant mes sėkmingai pasiuntėme 800 šios knygos egzempliorių draugams ir kitoms Amerikos bažnyčioms. Mums buvo pranešta, kad Šventoji Dvasia plačiai apšviečia tuos, kurie ją skaito.

Mes nuoširdžiai meldžiamės, kad ir Jūs, per Šventosios Dvasios malonę, plačiai atvertumėte savo savo širdis ir žmonės taptų daug dvasingesni.

Tapkite Dievo Karalystės žodžio skleidėjais ir nenugalimais dvasinės kovos kariais prieš piktąsias dvasias, Jo garbei.

Mes meldžiame Dievo palaimos Jums, Jūsų šeimai ir Jūsų parapijai.

Su didžiausia pagarba Kristuje, „Manno” Misionierių bažnyčia, Los Andželas, Kalifornija, 90020 JAV.

Pratarmė

Markus Bax teigė, jog knygos dažnai vadinamos protingais vaikais, ir tai tikra tiesa. Šiems „vaikams”, atsitiktinai ar tikslingai, gimusiems žmogaus kūrybos rezultate, be skirties nuo tikrųjų vaikų, lemta gyventi savo gyvenimą. Tai, su kuo knygos susiduria šiame pasaulyje, pilnai galima sulyginti su su bet kurios žmoniškosios esybės gyvenimu. Joms būdingos visos žmoniškosios emocijos. Ir nėra keista, kad jos bijo būti padėtomis ant lentynos ir būti pamištomis visam laikui.

Aš tykiu, kad skirtingai nuo kitų knygų, Šventoji Dvasia suteiks šiam kūriniui gyvavimą ilgiems amžiams. Visa, kas aprašoma šioje knygoje, yra ypač vertinga Kristui ir Dievo palaimą, tvyrančią šioje knygoje, pajus kiekvienas ją skaitantis.

Aš, kaip Meri Katrina Bakster pastorius, pilnai palaikau šios knygos teiginius ir meldžiu Dievą, kad jis leistų šiam kūriniui plačiai pasklisti po pasaulį, kad tūkstančiai ją skaitydami pažintų Kristų kaip Dievą ir Gelbėtoją.

Dkt. T.L Louer, Dievo Nacionalinės bažnyčios vyresnysis pastorius.

Įžanga

Aš suprantu, kad be Dievo Jėzaus Kristaus antgamtiškos pagalbos nei ši knyga, nei kas nors kita, surišta su pomirtiniu gyvenimu, negali būti parašyta. Tik Jėzus laiko raktus nuo pragaro ir tik jis, savo gyvybės kaina, suteikė mums galimybę patekti į Dangų.

Aš manau, kad šios knygos parašymo pagrindu buvo ilga, sukelianti ilgėjimąsi , atskirtis ir turtinga gyvenimo patirtis. Tikrovėje parašyta knyga išlaukė keletą metų, kol buvo atskleista. Dievo apreiškimas pasiekė mane 1976 metais. Prireikė aštuonių mėnesių, kad visą tai surašyčiau ant popierius, rankraščio paruošimas ir redagavimas tęsėsi dar keletą metų. Dar metų prireikė tam, kad pagal tvarką būtų sudėliotos nuorodos į Šventąjį Raštą.

Knyga baigta rašyti 1982-1983 metais. Be to, 40 dienų Jėzus vedžiojo mane po pragarą.

Dabar aš suprantu, kad Viešpats ruošė mane šios knygos parašymui nuo pat vaikystės, kada aš svajodavau apie Dievą. Man gimus, iš aukščiau man buvo duota begalinė meilė pražuvusioms sieloms ir aš be galo norėjau matyti sielas išgelbėtomis.

Po to, kai Viešpats Jėzus [ 1976 metais] man pasirodė ir pasakė, kad aš esu atrinkta specialiai paskirčiai, Jis man tarė: „Mano vaikelį, Aš tau pasirodau, kad apšviesčiau žmones, nes Viešpats Dievas pasirinko tave , kad užrašytum viską, ką Aš tau parodysiu ir papasakosiu. Aš noriu atverti tau pragaro realybę, kad po to daugelis galėtų atgailauti ir išsigelbėti dėl savo klystkelių, kol dar nėra per vėlu.

Aš, Viešpats Jėzus Kristus, paimsiu tavo sielą iš tavo kūno ir nusiųsiu ją į pragarą, kitas vietas, kur Aš norėsiu, kad tu visą tai pamatytum. Aš tau parodysiu Dangaus karalystę, dausas ir daug ką tau atversiu” .

Meri Katrina Bakster

Katrin nuo Jėzaus

„Tu gimei tam, kad parašytum ir papasakotum apie tai, ką Aš tau parodysiu ir papasakosiu. Todėl, kad tai yra patikima ir tikra. Tavo pašaukimas- leisti žmonėms suprasti, kad pragaras yra ir, kad Aš, Jėzus, buvau Dievo siųstas išgelbėti juos nuo pragaro kančių”.

I SKYRIUS

Į pragarą.

1976 m. kovo mėnesį, kai aš meldžiausi namuose, man apsireiškė Viešpats Jėzus Kristus. Jau keletą dienų aš labai karštai meldžiausi, kai pajutau stiprų Dievo buvimą. Jo jėga ir Jo žodžiai užpildė namus. Ryški šviesa apšvietė kambarį, kuriame aš meldžiausi, o mane apėmė keistas džiugesio jausmas.

Šviesa liejosi bangomis, kurios ritosi ir raibuliavo. Viena po kitos banga užliedavo bangą ir banga išsiliedavo iš bangos. Tai buvo nuostabus reginys. Po to Dievas prabilo.

Jis tarė: „Aš esu Jėzus Kristus, tavo Viešpats. Ir Aš noriu tau atskleisti tiesą, kad paruoščiau šventuosius Mano sugrįžimui ir daugelį atvesčiau į tiesos kelią. Žinokit – Tamsos jėgos realios, o Paskutinis teismas – tikrovė.

Mano vaike, Mano dvasia paims tave į pragarą ir parodys tau tai, ką Aš norėsiu parodyti, kad pasaulis apie tai žinotų. Aš pasirodysiu tau daug kartų. Aš paimsiu tavo sielą iš tavo kūno ir tikrai nuvesiu tave į pragarą.

Aš noriu, kas tu parašytum knygą ir papasakotum apie tai, ką regėjai, ką Aš tau parodžiau. Tu ir Aš pereisime per pragarą kartu. Užrašyk apie viską, kas buvo, yra ir bus. Mano žodžiai teisingi, tikri ir neginčijami. Tai Aš, Aš- ir nėra kito Dievo apart manęs”.

„Brangus Viešpatie,- sušukau aš,- ką Tu nori, kad aš paradyčiau?”

Visa savo esybe norėjau maldauti Jėzaus, dėkoti už Jo apsireiškimą. Kad tai aprašyčiau geriausiu būdu, galiu pasakyti, kad mane užvaldė begalinė meilė. Tai buvo pati nuostabiausia, suteikianti ramybę, džiugiausia ir stipriausia meilė, kokia aš kada nors jaučiau. Aš ėmiau garbinti Dievą. Staiga aš panorau atiduoti Jam visą savo gyvenimą, kad Jis panaudotų jį žmonių gelbėjimui iš nuodėmių. Aš jaučiau savo kūnu ir siela, kad tai buvo Jėzus – Dievo sūnus, ir Jis buvo čia, mano kambaryje. Aš nerandu žodžių, kad išreikščiau Jo palaimingą buvimą su manimi. Bet aš suvokiau, kad aš žinau, jog tai buvo Viešpats.

„Tai štai, mano vaike, – tarė Jėzus ,- Aš noriu paimti tave Savo Dvasia į pragarą, kad tu galėtum aprašyti jo realybę, papasakoti visai žemei, kad pragaras yra ir išvesti paklydėlius iš tamsos į šviesą, paskelbdama Gerąją Jėzaus Kristaus Naujieną.”

Akimirksniu mano siela buvo paimta iš mano kūno. Su Jėzumi aš pasikėliau iš kambario į viršų, į padanges. Aš aiškiai suvokiau, kas su manimi darosi. Aš mačiau apačioje savo vyrą ir vaikus, kurie miegojo namuose, savo lovose. Aš buvau lyg tai numirusi ir mano kūnas liko gulėti patale, kai tuo pačiu metu mano dvasia kilo kartu su Jėzumi į viršų. Atrodė, kad namo stogas nuslinko į šoną ir aš galėjau matyti visą savo miegančią šeimą.

Aš pajutau Dievo prisilietimą ir jis tarė:

„Nebijok. Jie bus išgelbėti”. Jis žinojo mano mintis.

Aš pasistengsiu, pagal savo galimybes, kiek įmanoma geriau papasakoti jums, žingsnis po žingsnio , ką aš mačiau ir jaučiau. Kai kurių dalykų aš nesupratau, Viešpats Jėzus atvėrė man daugumos jų reikšmę, bet kai ko Jis man nepaaiškino.

Aš žinojau tada ir žinau dabar, kad viskas vyko tikrovėje ir tik Dievas galėjo man tai parodyti. Tebūnie Šventas Jo vardas.

Žmonės, patikėkite manimi – pragaras realus, mano dvasia ten buvo nuvesta daug kartų, kol buvo ruošiamas šis apreiškimas.

Greitai mes pasikėlėme aukštai į padanges. Aš pasisukau ir pažiūrėjau į Jėzų. Jis buvo pilnas orumo ir jėgos ir kartu be galo ramus. Ramuma spinduliavo iš Jo. Jis paėmė mano ranką ir nuramino: „ Aš myliu tave. Nebijok, nes Aš su tavimi”.

Po to mes pradėjome kilti vis aukščiau ir aukščiau į dangų. Tada apačioje aš išvidau žemę. Daugelyje žemės vietų buvo išsimėčiusios įdubos [sūkuriai] , kurie kilo iš žemės gelmių ir sukosi apie savo ašį tai į vieną, tai į kitą pusę. Jie judėjo aukštai virš žemės ir atrodė kaip gigantiški purvini verpetai, kurie be paliovos judėjo. Jie kilo virš visos žemės .

„Kas tai ?” – paklausiau aš Viešpaties Jėzaus, kai mes priartėjome prie vieno iš jų.

„Tai pragaro vartai, – tarė Jis. – Mes pateksime į pragarą pro vienus iš jų.”

Iš karto mes patekome į vieną iš sūkurių. Viduje jis atrodė kaip tunelis, besisukiojantis kaip verpetas. Mus apgaubė gili sutema, o su ja atėjo baisus dvokas, tiesiog užgniaužęs man kvapą. Šonuose ir išilgai tunelio, sienose buvo išsirikiavusios šlykščios gyvos figūros. Tamsiai pilkos spalvos padarai judėjo ir, kai mes ėjome pro šalį, maivėsi ir urzgė. Be jokio paaiškinimo aš supratau, kad jos buvo piktos.

Nors figūros buvo pritvirtintos prie sienos, tačiau jos galėjo daugiau – mažiau judėti. Nuo jų sklido nepakenčiamas dvokas, jos piktai riaumojo ant mūsų, ir skleidė pačius baisiausius garsus. Aš pajutau nematomą, pyktą energiją, kuri tvyrojo tunelyje.

Retkarčiais tamsoje aš galėjau išskirti figūras. Daugumą jų dengė purvinas rūkas. „ Dieve, kas tai?” – paklausiau aš, stipriai laikydama Jėzaus ranką. Jis atsakė : „ Tai pyktosios dvasios, pasiruošusios sugrįžti į žemę, kada velnias duos ženklą.”

Kai mes leidomės į vidurį tunelio, piktosios figūros kikeno ir tyčiojosi iš mūsų. Jos bandė mus paliesti, tačiau negalėjo to padaryti dėl Jėzaus jėgos. Pats oras buvo sušvinkęs ir purvinas, tik Jėzaus dalyvavimas palaikė mane, kad aš nešaukčiau iš siaubo.

O taip, toje vietoje aš viską jaučiau : aš galėjau girdėti, matyti, pergyventi, jausti kvapus ir netgi pykti. Atrodo, kad mano jutimo organai tapo dar jautresni, kvapas, ir purvas beveik susargdino mane.

Riksmai užpildė erdvę, kai mes priartėjome prie tunelio pagrindo. Ausį rėžiantys, širdį plėšiantys šauksmai kilo tamsiu tuneliu prieš mus. Įvairiausi garsai virpino erdvę. Visur aplink save aš jaučiau baimę, mirtį ir nuodėmę. Pats šlykščiausias kvapas, kurį aš kada nors jaučiau, užtvindė orą. Tai buvo pūvančio kūno smarvė, kuri, atrodė, kilo iš visur. Niekada žemėje aš nejaučiau tokio blogio ir negirdėjau tokių nusivylimo šauksmų, nevilties. Greitai aš supratau, kad tai buvo mirusiųjų balsai ir pragaras buvo jais užpildytas.

Priešais mus aš pajutau pikto vėjo dvelksmą ir silpnai siurbiančią jėgą. Šviesa, panaši į platų žaibo blyksnį, pervėrė juoda tamsą ir metė tamsius šešėlius ant sienų. Aš sunkiai galėjau atskirti kažkieno šešėlį prieš mane. Aš su baime atšokau, kai supratau, kad priešais mus šliaužia didžiulė gyvatė. Kai aš geriau įsižiūrėjau, pamačiau, kad aplinkui knibždynas šitokių padarų.

Jėzus man tarė: „Mes greitai įeisim į kairiąją pragaro koją. Priekyje tu pamatysi ir pajusi neapsakomą liūdesį, širdį veriantį skausmą ir neaprašomus baisumus. Kai eisime per pragarą, būk šalia Manęs ir Aš tave apginsiu.”

„Tai ką tu pamatysi – perspėjimas, – pasakė Jis, – knyga, kurią tu parašysi, išgelbės daug sielų nuo pragaro. Tai ką tu matai – iš tikro egzistuoja. Tačiau nebijok, Aš būsiu su tavimi.”

Pagaliau Viešpats Jėzus ir aš pasiekėme tunelio dugną. Mes pasiekėme pragarą. Aš pasistengsiu sukaupti visus savo sugebėjimus, kad papasakočiau jums, ką aš mačiau ir išdėstyčiau tai ta tvarka, kokia tvarka Viešpats leido man viską matyti.

Prieš mus, kiek aprėpia akys, kažkas šmėžavo, skraidė, blaškėsi ten ir atgal. Dejonės ir ripuojanti rauda pripildė atmosferą. Priekyje, viršuje, aš pamačiau blankią šviesą ir mes pajudėjome link jos. Takelis buvo sausas, bet padengtas dulkių sluoksniu. Greitai mes buvome prie įėjimo į mažą tamsų tunelį.

Kai kurių dalykų aš negaliu aprašyti: jie perdaug baisūs, kad juos aprašytum. Pragare galima patirti neapsakomą baimę. Aš žinau, jog jei Jėzaus nebūtų šalia, aš iš ten nebūčiau grįžusi. Tai aprašydama, kai kurių reiškinių, kuriuos aš mačiau, aš nesupratau, bet Dievas žino viską. Jis padėjo man suprast didžiąją dalį to ką, aš mačiau.

Leiskite jus perspėti – niekada nenorėkite patekti į tą vietą. Tai baisi vieta, pilna kančių, nepakeliamo skausmo ir amžino liūdesio. Jūsų siela visada liks gyva. Siela gyvena amžinai. Tai yra realybė jums ir jūsų sielai, ir jūs galite pasirinkti dangų ar pragarą.

Tiems, kurie galvoja, kad pragaras yra žemėje, aš atsakysiu, kad – jie teisūs! Pragaras yra žemės centre ir sielos ten kankinasi dieną ir naktį. Pragare nėra nei švenčių, nei vakarėlių, nei meilės, nei užuojautos, nei poilsio, Tai nepakeliamų kančių ir širdgėlos vieta.

II SKYRIUS

Kairioji pragaro koja

Šlykšti smarvė tvyrojo ore. Jėzus tarė man: „Kairioje pragaro kojoje yra daug duobių. Šitas tunelis išsišakoja į kitas pragaro dalis, bet mes kurį laiką praleisime čia.

Tai, ką tu pamatysi, visada liks su tavimi. Pasaulis turi žinoti apie pragaro realybę. Dauguma nusidėjėlių, ir net kai kurie iš Mano žmonių, netiki, kad pragaras yra realus. Aš tave pasirinkau, tam, kad jiems atverčiau akis. Viskas, ką Aš tau parodysiu apie pragarą ir jo realybę, yra tikra.”

Jėzus man pasirodė ryškios šviesos, ryškesnės už saulę, pavidalu. Tos šviesos centre matėsi žmogaus siluetas. Kartais aš Jėzų regėdavau kaip žmogų, kartais kaip dvasią. Jis vėl prabilo: „ Mano vaike, kai Aš kalbu – kalba Tėvas, nes Tėvas ir Aš – yra viena. Atminkite: mylėti ir atleisti vienas kitam – aukščiau visko. Dabar eisime, sek paskui Mane.”

Kai mes ėjome, pyktosios dvasios spruko nuo Viešpaties. „O, Dieve, o, Dieve, – šaukiau aš, – kas toliau?”

Kaip ir ankščiau minėjau, visi mano jutimo organai pragare veikė. Ir visi tie, kurie yra pragare, viską jaučia. Manieji jutimai tuo momentu dirbo pilnai. Siaubas sklido iš visų pusių, ir nenusakomi pavojai buvo visur. Kiekvienas mano žengtas žingsnis buvo vis baisesnis už buvusįjį.

Tunelio viršuje labai greitai atsidarydavo ir užsidarydavo lango dydžio įėjimai ir išėjimai. Šauksmai užpildė aplinką, kada pro mus praskrido daug piktųjų dvasių, kurios išlėkė pro pragaro vartus. Greitai mes buvome tunelio gale. Aš virpėjau iš išgąsčio dėl pavojaus ir visų kitų baisybių.

Aš buvau dėkinga Jėzui už apsaugą, ir dėkoju Dievui už Jo galybę, ginančią mus net pragaro gelmėje. Tačiau, net su tokiu apsaugos skydu, aš nuolat kartojau: „Ne mano valia Viešpatie, tebūnie Tavo valia!” .

Aš pažvelgiau į savo kūną ir pirmą kartą pastebėjau, kad esu dvasios pavidale, tačiau mano kontūrai buvo, kaip mano figūra. Man buvo įdomu, kas bus toliau.

Jėzus ir aš žengėme iš tunelio ant plataus tako, kurio abejose pusėse buvo žemė. Visur, kiek aprėpia akys buvo ugnies duobės. Duobės buvo 3 fūntų ( 1 funtas = 30,5 cm) gylio ir 4 funtų diametro. Jos buvo katilo formos. Jėzus tarė: „Kairiojoje pragaro kojoje tokių duobių daug. Eime, Aš tau parodysiu keletą iš jų”.

Aš stovėjau ant tako šalia Jėzaus ir žvelgiau į vieną iš duobių. Duobės kraštai buvo iš sieros, kuri švietė raudona spalva, kaip šviečia žarijos ugnyje. Duobės centre buvo prarasta siela, kuri mirė ir pateko į pragarą. Ugnis įsidegdavo duobės dugne, kildavo į viršų ir pasiekdavo prarastą sielą. Po akimirkos ugnis aprimdavo ir tik raudonos anglys ruseno pelenuose, tačiau po to ugnis vėl įsiliepsnodavo ir iš naujo apimdavo sielą, besikankinančią duobėje.

Aš pažiūrėjau ir pamačiau, kad prarastoji siela buvo sukaustyta stikle. „ Mano Viešpatie, – sušukau aš, tai pamačiusi, ar gi Tu negali jų paleisti?” Koks baisus reginys! Aš pagalvojau: „Juk tai galėjau būti ir aš”. Aš tariau: „Viešpatie, kaip liūdna matyti ir žinoti, kad ten viduje gyva siela”.

Aš išgirdau klyksmą iš pirmosios duobės centro. Mačiau šaukiančią, stikle esančią sielą: „ Jėzau, pasigailėk !”

„ O , Viešpatie! “- sušukau aš. Tai buvo moters balsas. Aš žiūrėjau į ją ir norėjau ištraukti iš ugnies. Jos vaizdas mane pritrenkė.

Moters skeletas, apgaubtas purvinai – pilko rūko, kalbėjo su Jėzumi. Aš girdėjau visa tai būdama šoko būsenoje. Tai buvo pūvantis kūnas, nuo kaulų kadaruojančiais mėsos gabalais, kurie jai degant, krisdavo ant duobės dugno. Ten, kur kada tai buvo jos akys, buvo tuščios duobės. Plaukų ji neturėjo.

Ugnis įsižiebdavo prie jos kojų ir mažais liepsnos liežuvėliais palaipsniui apimdavo visą jos kūną. Moteris, atrodė, degė nuolatos, net tada kai ugnis tik ruseno raudonai