Jaunoji karta

Jaunuolis dalyvavo dykumoje surengtose bėgimo lenktynėse, bet, pasiklydęs tarp kopų ir uolų, pametė iš akių orientyrus. Nepasiduodamas panikai, vaikinas drąsiai ėjo į priekį. Jam beklaidžiojant, praslinko ne viena valanda. Saulė svilino vis stipriau. Vaikinas ėmė silpti.

Galiausiai jaunuolio jėgos visiškai išseko. Kai atsirėmęs į uolą susmuko, jis nė nepastebėjo, kad visai šalia kryžiavosi trys ar keturi bėgimo takai, kuriuos iš tolo buvo sunku įžiūrėti.

– Vandens! – sukepusiomis lūpomis sušnabždėjo vaikinas.

Atskubėjo gydytojas, garsus medicinos tyrinėjimais. Akylai nužvelgęs nelaimingąjį, jis pamokė:

– Mielasis, nepamiršk, kad tavo organizmui reikia mažiausiai dviejų litrų vandens per dieną. Vanduo tau būtinas! Nekalbu apie visokias kokakolas, kurias jūs, jaunuoliai, maukiate be sustojimo!

Po to prisiartino mokslininkas ir labai noriai ėmė kalbėti apie H2O savybes bei molekulių, susijungusių į tokį naudingą cheminį elementą, stebuklą.

Kitu taku atkako šaunus kunigas ir pasakė vaikinui pamokslą apie tai, kad jo noras yra teisėtas ir kad vanduo, kurio jis taip karštai trokšta, turįs pakylėti jo sielą prie aukštesnių dalykų.

Dar atsliūkino girtuoklis, kuris jaunuoliui prieš akis iškėlė butelį likerio ir užtikrino, kad tai daug geriau nei vanduo.

Visi jie priartėdavo ir nutoldavo, smėlio motociklais keldami vien dulkių debesis.

Jaunuolis taip ir liko gulėti ten, kryžkelėje, ant degančio smėlio, ir vis silpnesniu balsu maldavo:

– Vandens…
Pietų Amerikos kelių – atokių ir ilgų – monotonišką kraštovaizdį pagyvina akmenų krūvos, vadinamosios „ceferinos“. Kiekvienoje šių mažų piramidžių saugoma po vandens butelį.

Vandenį čia palieka tolimųjų reisų vairuotojai, prisimindami vieną atsitikimą.

Sykį šiuose negyvenamuose tyrlaukiuose pasiklydo mama su mažu vaiku. Vaikelis merdėjo iš troškulio, tad motina pagirdė jį savo krauju. Juos pastebėjo pro šalį važiavęs vairuotojas. Mažylį išgelbėti pavyko, bet jo mama jau buvo mirusi.

Kas šiandien stato „ceferinas“ nūdienos jaunimo keliuose?