Piemens paslaptis

Vieno žmogaus sieloje nuolatos tvyrojo juodi debesys. Jis nemokėjo patikėti gerumu. Ypač netikėjo Dievo gerumu ir meile.
Sykį besibastydamas po kalvas, juosiančias jo miestelį, ir kaip visuomet kankinamas slogių abejonių sutiko piemenį.
Piemuo buvo geraširdis žmogus šviesiu žvilgsniu. Pastebėjęs, kad nepažįstamojo veidą ženklina neviltis, paklausė:
– Kas tau taip kelia nerimą, bičiuli?
– Jaučiuosi visiškai vienas.
– Aš irgi esu vienas, bet neliūdžiu.
– Gal dėl to, kad tau palaiko draugiją Dievas…
– Atspėjai.
– O man Dievas nepalaiko draugijos. Aš nesugebu tikėti Jo meile. Kaip galima mylėti visus žmones aliai vieno? Kaip Jis galėtų mylėti mane?
– Matai ten apačioje mūsų miestą? – ištiesė ranką piemuo. – Matai kiekvieną namą? Matai kiekvieno namo langus?
– Aišku, matau.
– Tad nusiminti neverta. Saulė yra viena, bet per visą dieną ji pabučiuoja kiekvieną miestelio langą, net patį mažiausią ir slapčiausią. Galbūt tu praradai viltį todėl, kad laikai savo langą uždarytą.