Laiškai Tigrui

Kaip Meškiukas ir Tigriukas išrado paštą, oro paštą ir telefoną

Kartą, kai Meškiukas vėl susitaisė prie upės meškerioti, Tigriukas jam ir sako:

— Be tavęs aš visuomet toks vienišas. Parašytum man laišką iš toli, ar ką? Kaip aš apsidžiaugčiau!

— Gerai,— sutiko Meškiukas ir tuoj pat pasiėmė buteliuką mėlyno rašalo ir kanarėlės plunksną — su ja gerai rašyti. Dar popieriaus ir voką

laiškui užklijuoti.

Paupy pirmiausia užmovė ant kabliuko kirmėlaitę ir užmetė meškerę. Paskui paėmė plunksną ir rašalu ant popieriaus surašė laišką:

,,Mie1asis Tigre!

Pranešu Tau, kad man sekasi gerai, o kaip laikaisi Tu? Tuo tarpu nulupk svogūnus ir išvirk bulves, nes tikriausiai bus žuvies. Bučiuoju.

Tavo draugas Meškis"

 

Įkišo laišką vokan ir užklijavo. Paskui sugavo dvi žuvis: vieną pasiliko, o kitą paleido gyvą. Kiek džiaugsmo bus žuvelei! O kas gi nenori džiaugtis?

Vakare Meškiukas- susirinko viską — kibirą su žuvimi, rašalą, plunksną, o drauge ir laišką — ir nuėjo namo.

Palauk, Meškiuk, vos meškerės nepamiršai! — Ak taip, labai ačiū,— padėkojo Meškiukas.

Dar iš tolo nuo kalnelio jis šūktelėjo: — Laiš-kas-tig-rui! Laiš-kas-tig-rui!

Bet Tigriukas negirdėjo, nes tysojo už trobelės.

Nei svogūnų nulupęs, nei bulvių išviręs. Nei trobos pašlavęs, nei gėlių palaistęs. Neturėjo ūpo, nes ir vėl buvo baisiai vienišas.

O dabar ir laiško nebenorėjo.

Juk Meškiukas, šiaip ar taip, ir pats jau namie.

Naktį Tigriukas pažadino Meškiuką ir sako:

— Kol dar neužmigai, noriu tau tučtuojau

šį tą pasakyti. Ar negalėtum rytoj atsiųsti man

Laiško kiek anksčiau? Tarkim, per greitą pasiuntinį.

— Gerai,— sutiko Meškiukas ir kitą dieną

išeidamas vėl viską pasiėmė, Rašalo, plunksną,

popieriaus, voką.

Ir dar pašto ženklą.

Prie upės jis ir vėl užmovė kirmėlaitę ant kabliuko ir užmetė meškerę. Paskui parašė:

,,Mie1asis drauge Tigre,

daryk viską taip, kaip vakar Tau rašiau. Tikiuosi, gyveni gerai. Skubu pasveikinti ir karštai bučiuoju.

Tavo draugas Meškis" Tuo tarpu pro šalį ėjo elegantiška žąsis.

— Atsiprašau, ar negalėtumėt nunešti laiško? Mano draugui Tigrui j namus.

— Labai gaila,— atsakė žąsis,— bet aš skubu. Turiu suspėti į laidotuves.

Paskui pro šalį plaukė riebi žuvis.

— Gal jūs galėtumėt nuplukdyti laišką ma... — bet žuvis jau buvo kažin kur. Mat žuvys žaibiškai greitos. Ir, ko gero, apykurtės.

O paskui atbėgo žvitri pelytė.

Buvo bepaimanti laišką.

Bet čia atskrido toks lengvas melsvas vėjelis, pagavo laišką tarsi burę ir vos nenupūtė jo su visa pele.

Paskui pro šalį keliavo lapinas.

— Gal jūs galėtumėt nunešti laišką, pone lapinai? — paklausė Meškiukas.— Tigrui į na-mus.

— Tigrui j namus? — pakartojo lapinas.— Ne, labai gaila, bet neturiu laiko. Einu su elegantiška žąsim j jos laidotuves.

Ak, koks trumpas tas gyvenimas, žąsele!

Valtimi atplaukė dramblys.

— Ei! — pašaukė Meškiukas.— Ar girdite? Bet dramblys, matyt, miegojo — nė nekrus-telejo.

Nepaėmė laiško nė asilas su kuprine. Nė ilga-nosis žmogutis.

Bet štai atbėgo kiškis su greituoliais batais. — Duok tą laišką, ponas Meški! Aš galiu tuoj pat nunešti. Pašto ženklą užlipdei? — Tiek tą kiškį tematei!

Kiškis leidosi bėgti kiek įkabindamas, nė apsidairyti nespėjai — jis jau Tigro namuose.

O Tigriukas šiandien vėl visai be upo. Nei svogūnų nulupo, nei bulvių išvirė. Ir trobos ne-pašlavė, net krosnies nepakūrė.

— Laiškas Tigrui! — sušuko greituolis kiš-

kis, ir Tigras pašoko:

— Kur kaip kas kam ir nuo ko?

— Tigrui,— pakartojo kiškis.

— O, tai aš ir esu Tigras, duokit šen!

Ir jis ėmė šokti iš džiaugsmo — ant stalo, ant kėdės, ant lovos, ant sofos.

Perskaitė laišką nuo pradžios iki galo ir nuo galo iki pradžios.

Kaipmat atgavo ūpą, tuoj nulupo svogūnus ir išvirė bulves. Iššlavė trobą ir buvo be galo laimingas.

Krosnyje užkūrė kaitrią ugnį ir parsinešė iš daržo petražolių vakarienei prie žuvies.

Kai Meškiukas parėjo namo, jiedu surengė jaukų vakarėlį, valgė žuvį su karštom bulvėm ir gėrė tyrą šulinio vandenėlį.

O gerai užkirtę ir visai įsilinksmino — triukšmui ir smagiems šokiams galo nesimatė. Meškiukas griežė samčio smuiku, o Tigriukas virpino šluotkočio boso stygas.

Iš tolo išgirdęs tokią gražią muziką, į svečius atskubėjo laimingasis kurmis.

Su savo lazdele jis šoko ant stalo svajingą įsimylėjėlių valsą.

— Šiandien man nuostabiausia diena gyvenime! — sušuko Tigriukas. Ir nemelavo.

Naktį jis vėl pažadino Meškiuką ir sako:

— Kol dar neužmigai, noriu tau tučtuojau

kai ką pasakyti: rytoj tavo eilė laukti laiško. Kad

būtų džiaugsmo ir tau. Vienąkart man — kitą-

kart tau. Labos nakties.

Kitą dieną Tigriukas pasiėmė pintinę grybams, buteliuką mėlyno rašalo, plunksną ir popieriaus laiškams ir išėjo į mišką.

Meškiukui: Mielasis drauge ir Meski!

Tikiuosi mes netrukus pasimatysim. Šįvakar bus svieste troškinti grybai. Jau matau juos augančius aplink mane. Širdingai Tave bučiuoja mylimas draugas Tigras. Lauk manęs".

Taip dabar visą laiką ir buvo. Vieną dieną Meškiukas rašė Tigriukui, kitą dieną — atvirkščiai. O greituolis kiškis buvo jų laiškanešys.

Vieną naktį Tigriukas pažadino Meškiuką ir sako:

— Kodėl gi mums neparašius laiško tetai žąsiai? Juk ir ji apsidžiaugtų, kaip manai?

Tad kitą dieną bičiuliai parašė laišką savo tetai žąsiai. Gražiausių sveikinimų, geriausių linkėjimų ir kaip jai sekasi.

Paskui žąsis parašė savo pusbroliui ežiui. Ežys — ilganosiui žmogučiui.

Dramblys panoro parašyti savo žmonai į Afriką.

— Į Afriką aš negaliu nubėgti,— pasakė greituolis kiškis.— Čia jau būtų oro paštas. Jį gabena pašto balandžiai.

Kadangi dabar visiems parupo rašyti laiškus greituolis kiškis vienas nebepajėgė apsidirbti' tad sušaukė kiškius iš viso miško ir įdarbino laiškanešiais.

— Būkite tylūs ir greiti,— pamokė.— Nes-

kaitykite laiškų ir niekam nepasakokite, kas juose parašyta. Viskas aišku?

— Viskas aišku! — sušuko kiškiai su greituoliais batais, ir viskas buvo aišku.

Kad kiškiams nereikėtų vaikščioti po namus, prie visų medžių buvo prikabintos laiškų dėžutės. Ir nudažytos geltonai.

Kartę Tigriukas tarė:

— Kai tu kambaryje, Meški, aš virtuvėje irgi

būnu labai vienišas.

Ir jie nutiesė sodo žarną iš virtuvės į kambarį — štai jums ir namų telefonas.

— Ar girdite mane, alio, ar girdite mane, kas

ten kalba?

— Kalba ponas Meškis, girdžiu jus puikiausiai.

— Juk galėtume nutiesti telefoną ir per upę,

— sumanė Tigriukas.— Tuomet man nereikėtų kiekvienąsyk taip sunkiai rašyti.

Taip jie ir padarė. Nutiesė povandeninį kabelį.

— O jeigu turėtume tokį telefoną po žeme,— nusprendė Tigriukas,— galėtume per visą mišką susikalbėti net su teta žąsim.

Tuomet kurmiai išrausė visą požeminį telefono kabelių tinklą. Iš čia į ten ir iš ten į dar kitur, skersai ir išilgai.

— Alio, teta žąsie, čia tavo Tigriukas kalba.

Ar girdi mane, teta žąsie? Taip, čia aš, Tigras,

su tigro uodegėle užpakaly, tavo sūnėnas.

— O aš Meškis,— šaukė Meškiukas.— Pasakyk, kad ir aš čia, Tigre!

Dramblys paskambino į telefono stotį.

- Čia tarpmiestinė. Čia tarpmiestinė. Į Afriką? Ne, deja, su Afrika ryšio nėra. Viskas.

- Nieko baisaus,- nenusiminė dramblys.-Pasiųsiu laišką oro paštu.

 

 

Dabar kiekvienas miške ir paupy galėjo kam tik nori parašyti laišką arba pasikalbėti su toli gyvenančia drauge.

Argi ne nuostabu?

— Ak, Meški,— sakė Tigras,— gyvenimas

nepaprastai gražus,

— Taip,— pritarė Meškiukas,— tikrai nepaprastas ir gražus.

Ir jie buvo bemaž teisūs, kaip kažin ką.

Pabaiga.