Kartą meškiukas visą dieną žvejojo prie upės, bet jis nepagavo nė vienos žuvies

Tuščias kibirėlis, pavargę kaulai, ir jokio kepsnio keptuvėj... Jį pasitiko alkanas Tigriukas.

"Šiandien neturiu žuvies, tigriuk", pasakė Meškiukas, "nepagavau nė vienos žuvies". Tuomet Tigriukas išvirė kalafiorą iš sodo, su bulvėm, druska ir trupučiu sviesto.

"Žinai, dėl ko aš dabar būčiau laimingiausias pasaulyje ?", paklausė Tigriukas. "Jeigu tu, meškiuk, šiandien atneštum du upėtakius". "A, upėtakius", pakartojo Meškiukas. Pagauti upėtakį, buvo meškiuko svajonė. Bet jis niekada dar nepagavo upėtakio, nes upėtakiai nėra kvailos žuvys. Jas nėra taip lengva pagauti. "Su marinuotais agurkėliais ir migdolais, skaniame svieste apkepintas", šokinėdamas iš laimės, šūktelėjo Tigriukas. "Jau jaučiu kaip upėtakis čirška ant mano liežuvio".

 

"Rytoj", Meškiukas ištarė, "Aš nusipirksiu valtį, man jos labai reikia žvejybai." "ne, ne" Tigriukas atsakė "visų pirma, man reikia naujos supamosios kėdės - senoji girgžda", Tigriukui taip pat reikėjo kailinių batų, raudonos lempos.. "Ir dar mes galime pasisiūti rafinuotus, vasarinius kostiumus", pridūrė Meškiukas" ir eiti į medžiotojo šokių puotą, sušokti Tango ant parketo, o tigriuk, nebežinau ko noriu labiausiai". Tuomet Tigriukas pasakė: "eime ieškoti lobio!"

Sekančią dieną Tigriukas nuėjo grybauti, pardavė grybus turguje.Už uždirbtus pinigus jie nusipirko tvirtą virvę, kastuvą ir du kibirus.To reikėjo lobiui iškasti.

Primas kibiras - žemės, antras - vėl žemės. Kasėsi jiedu vis giliau ir giliau, bet jokios skrynios, jokio aukso ar pinigų. Taip bekasdami, jie pažadino laimingąjį kurmį. Kurmis priėjo prie smėlio krūvos, pastukseno į ją lazdele ir tarė: "Kas taip giliai kasasi į žemę?". Jis nieko nematė. Buvo aklas, nes gyveno giliai po žeme kur niekad nepatekdavo šviesa, todėl jis pamiršo kaip matyti.

"Mes ieškom lobio", atsakė Tigriukas, "tu, kurmi, turėtum žinoti kur didžiausia laimė žemėj yra." "Didžiausia laimė... Ji ne ten, ne apačioje. Didžiausią laimę aš girdžiu, o girdžiu aš gerai." "Ar jūs, mano draugai, girdit, kaip gražiai čiulba lakštingala?" "Argi tai nenuostabu ?" "Ne, ne", šūktelėjo Tigriukas, "mes ieškom lobių skrynios,aukso ir pinigų", "Aaa...", laimingasis kurmis atsakė, Ten apačioj jų nėra, aš šią žemę žinau kaip savo kelnių kišenę." "Šioje upės pusėje,nėra jokio lobio..."

Tuomet bičiuliai metė kasę ir ėmė irtis valtimi per upę. "Suk dešiniau," šukė Tigriukas, "dar ant seklumos užplauksi"

"Žinai,apie ką aš dabar galvoju tigriuk?" tarė Meškiukas."Apie gražius lakuotus batus. Galėčiau nusipirkti gražius lakuotus batus prievasarinio kostiumo. Su baltais raišteliais. Tiktų ar ne ?"

 

"Ei, meškiuk, tigriuk!", pašaukė juos žuvis iš vandens. "Štai butelis plaukia pro šalį.Tame butelyje - lapelis. O lapelyje - žemėlapis, o žemėlapyje - sala su jūrų plėšikų ola. Ten paslėptas plėšikų lobis,galėtumėt jį pasiimti. Čiupkit butelį, na, čiupkit tą butelį greičiau!

Nespėjot. Butelis praplaukė, išsprūdo turtai.

Taigi, taigi", pasakė žuvis, "mat kaip greitai praplaukia pro šalį laimė, kvaileliai jūs. Užtat, kad neklausote ką aš sakau."

Kitame krante pirmas ėmė kasti Tigriukas. Paskui Meškiukas, o paskui - vėl Tigriukas.

Iškasė vieną kibirą - žemės. Iškabino antrą - žemės. Bekasant penktą, atbėgo mėlynkelnis liūtas.

"Ką jūs čia veikiat, berniukai?" - Paklausė jis.

"Mes čia rasim lobį", - atsakė Tigriukas. "Nori - pasakysim, kas yra didžiausia laimė pasaulyje?"

"Aš pats žinau", - atkirto mėlynkelnis liūtas. "Jėga ir drąsa - štai kas. Norit, kad drąsiai užriaumočiau?"

Ir taip garsiai sustugo, kad net po trijų valandų dideliam gūdžiam miške nesiliovė virpėję medžių lapai tarsi epušės vainikas. Nuo oro gūsio.

"Ne, ne!" - sušuko Meškiukas, "Mes ieškome lobio. Dėžės su pinigais ir auksu"

 

"Ak šit kaip" - sumurmėjo mėlynkelnis liūtas. "Čia, šiapus didžiojo gūdaus miško, man viskas žinoma. Jos čia nėra."

Tuomet bičiuliai liovėsi kasę.

Ir patraukė jiedu per didįjį gūdų mišką...

Penkias valandas pėsčiomis. Jiems buvo labai baisu.

"Ar meškerės neužmiršai, Meškiuk?"

"Ne, ne", - atsakė Meškiukas, "nešuosi ją visur ir visada, iš kur beeičiau, kur bekeliaučiau."

"Na, tada gerai."

Kitapus didžiojo gūdaus miško Meškiukas vėl pradėjo kasti. Paskui jį pakeitė Tigriukas, o Tigriuką - vėl Meškiukas.

"Katukatukatukutkuda", - atkvaksėjo kvaiša višta. "Ką jūs čia veikiate, vaiku-u-učiai?"

"Mes rasim lobi, - atsakė Meškiukas. "Pinigų."

"Pinigų, pinigų", - kudakavo kvaiša višta. "Pinigai juk guli ne žemėje.

Mano šeimininkas mėgsta sakyti, kad pinigai mėtosi pakelėse."

"O mano šeimininkas tikrai nekvailas, kitaip argi turėtų tokių puikių vištų kaip aš."

"Ar ne? Kaip jums patinka mano bepro-o-otiška skrybėlė? Pasiutimas, kokia graži!"

Ir nuplasnojo sau.

"Pakelėse?" - nusistebėjo Tigriukas.

Tuomet eime į kelią, ten nereikės taip sunkiai kasti.

Kelyje draugai sutiko asilą keliauninką Malorka.

"Na, kur traukia šitie du mažiuliai?"

"Mes ieškome didžiausios pasaulyje laimės", - paaiškino Tigriukas.

"Ak, kokia laimė", - pareiškė asilas keliauninkas Malorka. Juk ir aš jos ieškau. Ir žinau, kur ji yra.

"Toliausiose tolybėse. Prašom į draugiją. Kaip tik ten aš ir keliauju."

Kelyje Meškiukui paskaudo kojas. Nuo ėjimo.

"Panėšėkite mus nors galiuką", - paprašė jis asilą keliauninką Malorką.

"Asilai visuomet nešioja vaikus. O mes juk dar vaikai. Ar ne, Tigre?"

Paskui jie persikėlė per jūrą.

Kai pasiekė krantą, asilas keliauninkas Malorka nieko nelaukęs pasičiupo lagaminus ir patraukė tolyn. Mat toliausios tolybės niekuomet nebūna ten, kur esi.

"Žinai ką", - pasiūlė Meškiukas, "paieškokime lobio jūroje. Nuskendę plėšikų lobiai visuomet guli jūros dugne."

 

Meškiukas nuėjo žuvų gaudyti. Jas pardavė žuvų turguje. Už pinigus nusipirko dvi narų kaukes ir du deguonies balionus. Kad galėtų nardyti.

Bet ir jūroje lobio bičiuliai nerado. Nei dėžės, nei aukso, nei pinigų.

O kai išniro į viršų, storulis, laikantis už virvės motorinę valtį, nusišaipė:

"Na, vaikai! Ko jūs ten ieškote po vandeniu, ar tik ne lobio?"

"Taip", atsakė Meškiukas, "juk Tigrui ir man, juk mums reikia..."

"Cha cha, ilgai reikės ieškoti, berniukai", juokėsi storulis su motorine valtimi. "Neberasite nė tuščių kriauklių. Mes jau viską susišlavėm. Ak jūs, vargšai nelaimėliai..."

Oi koks tuščias staiga pasidarė pasaulis, kokia šalta ir gili jūra. O trobelė paupy toli toli...

Ir jeigu ne didžiulė gervė, kuri atskridusi pernešė draugus atgal per jūrą,

vargšeliai būtų ten visai nusigalavę.

"Kodėl toks susikūprinęs eini, Tigre?" ,- paklausė Meškiukas.

"Aš labai nelaimingas", - atsakė Tigriukas, "kad neradome lobio."

"Tai lipk man ant nugaros" , — pasiūlė Meškiukas. "Panėšėsiu."

"Kodėl toks susikūprinęs eini?", - paklausė Tigriukas.

"Todėl kad tu labai sunkus", - atsakė Meškiukas.

"Tai sustok, dabar aš tave panėšėsiu."

O paskui vėl Meškiukas nešė Tigriuką, o paskui - vėl Tigriukas Meškiuką.

Taip ir keliavo, kol atėjo vakaras.

Išvarginti tolimo kelio, naktį draugai užmigo po dideliu medžiu.

O rytą pabudę išvydo, kad jų nakvota po medžiu, apkibusiu auksiniais obuoliais. Kokia laimė!

"Taigi, taigi", - tarė senas apuokas, kuris sykiu buvo ir medis, "taip ir būna.

Lakstai po visą pasaulį, ir ieškai aukso po žeme. O kur paskui randi? Virš žemės.

Viskas dažniausiai būna kitaip, negu atrodo. Net visai atvirkščiai."

 

 

Tigriukas tučtuojau nupynė du krepšius. Meškiukas įsiropštė į didįjį medį.

Bičiuliai prisiskynė pilnus krepšius obuolių. Su kaupais. Tai bent sunkumėlis!

"Aš jau visai sulinkau", dūsavo Tigriukas, "toks sunkus mano krepšys. Ar nepaneštum manęs truputį?"

Bet Meškiukas negalėjo, nes ir jis nešė krepšį. O nešti galima tik viena:

arba krepšį su auksu, arba geriausią draugą.

"Klausyk", sugalvojo Meškiukas, "išsikeiskime mieste auksą į pinigus. Pinigai popieriniai, juos daug lengviau nešti. Ir tokie pat turtingi būsime."

Mieste jie užsuko į banką. Ten vienas malonus žmogus suskaičiavo auksinius obuolius ir pasakė:

"Aštuoni šimtai. Lygiai aštuoni. Aštuoni šimtai - tai dvigubai daugiau nei keturi. Štai jums keturi šimtai."

"Oi, dvigubai", apsidžiaugė Tigriukas. "Matai, Meški, kaip mums dabar sekasi. Dabar turime lygiai dvigubai. Kaip puiku, tiesa?"

Pinigai nesunkūs. Pilnas kapšelis, ne daugiau. Abu kartu jį nešė ir dar turėjo po laisvą ranką uogoms rinkti.

Pamiškėje priešais juodu išdygo kažin koks žmogus.

"Aš karaliaus valdininkas", pareiškė jis. "Girdėjome, kad esate turtingi. Pusė visų pinigų visuomet priklauso karaliui. Toks įstatymas. Už tai karalius gina jus nuo plėšiko Hablicelio ir nepalieka bėdoje."

Ką darys bičiuliai - atidavė pusę, o tas žmogus kuo greičiausiai apibėgo mišką ir vėl ateina priešais.

"A, mes jau pažįstami", draugiškai pasisveikino. "Kaip žinia, jūs turite pinigų. O pusė pinigų visuomet priklauso karaliui, toks ir ne kitoks įstatymas. Už tai jis gina jus nuo plėšiko Hablicelio ir taip toliau."

Šitaip jis sulakstė tris kartus. Kiek pinigų dabar liko bičiuliams?

Na?

Kas suskaičiuos?

Taip, teisingai. . .

(Gali įrašyti į komentarus skaičių.)

"Gaila", tarė Tigriukas, "kad pražuvo tavo dalis, Meški".

 

"Mano dalis?" suriko Meškiukas. "Kaipgi mano dalis? Tavo dalis žioply nelaimingas."

Tigriukas išvadino Meškiuką pašlemėku, ir jiedu tol prasivardžiavo, kol susimušė.

 

"Oi, jūs vargšai kvaileliai", supypsėjo žolėje kikilis. "Kas gi mušasi su geriausiu draugu,

ir dar dėl ko - dėl pinigų. Rytoj ateis karaliaus valdininkas ir atims, kas liko.

Ir neturėsite nė draugo. Ak jūs, nevykėliai".

 

 

Naktį jie vėl susitaikė, nes bijojo likti vieni. O kai užmigo, atslinko plėšikas Hablicelis ir pavogė, kas buvo likę.

"Ei, niekingas plėšike! Ar tu nežinai, kad karalius saugo visus, kas yra užsimokėjęs".

Bet plėšikas Hablicelis tik garsiai nusijuokė.

Ir pasakė:

"Karalius? Saugo? Jis miega toliausiai savo lovoje. Ką jis gali saugoti? Cha cha cha. . ."

Ir dingo miške, tiek kas jį ir tematė.

Vėl Meškiukui ir Tigriukui nieko nebeliko. "Kodėl toks susikūprinęs eini, Tigre?", paklausė Meškiukas.

"Aš labai nelaimingas, Meški."

"Tai lipk, panėšėsiu."

Paskui Tigriukas vėl panešė Meškiuką, o paskui Meškiukas Tigriuką. Nei ginčų, nei muštynių.

Nei krepšio, sunkiai gulančio pečius, nei karaliaus valdininko, kuris atima pusę dalies.

"Oi, Tigre, koks puikus gyvenimas", atsiduso Meškiukas, nešamas Tigriuko.

Naktį jie miegojo laukuose, neieškojo medžio, po kuriuo galėtų pasislėpti, ir plėšikui

Habliceliui visiškai nebuvo ko iš jų vogti.

Parėję namo rado laimingąjį kurmį, mieganti ant sofos. Vakar jis pas juos prisiglaudė nuo lietaus.

"Pasilik" su mumis", Pasiūlė Tigriukas. "Meškiukas taip skaniai moka virti, kad kiekvienąsyk gali iš džiaugsmo apsiverkti, tikrai tikrai"

Ir laimingasis kurmis pasiliko.

Meškiukas išvirė žiedinį kopūstą iš daržo su bulvėmis ir druska.

"Rytoj gal bus grybų", pasakė Tigriukas. "Norite?"

"Žinoma!", sušuko Meškiukas. "O jeigu nerasi, tada aš sugausiu žuvį. O jeigu nesugausiu, valgysime žiedinius kopūstus."

Kitą dieną švietė skaisti saulė, tad Tigriukas nėjo grybauti. Meškiukas irgi nenorėjo gaudyti žuvies, todėl draugai išsivirė kopūstų su bulvėmis ir druska.

"Klausykit!", tarė laimingasis kurmis. "Liepsnelė gieda. Gražu, tiesa?"

Jie klausėsi giesmelės, o saulė spindėjo virš pievos.

Dūzgė bitės, ir žiedinis kopūstas buvo toks skanus. Mmmm. . .

Ak, kokia laimė. Tikrai tikrai.

Pabaiga

Turinys >

-:-