Kūčių papročiai ir tradicijos

Kūčios

Kūčiose dirbdavo ir tebedirba tik tuos darbus, kurie reikalingi šventėms. Taigi, linų nebraukia nekulia, miškan nevažiuoja, neverpia, nemala. Vyrai ruošiasi, parūpina pašaro, kūrena pirtį, moterys valosi, kepa pyragus, valgius gamina (Zarasai).

Kas Kūčių dieną parsiveža iš miško nors vieną vežimą malkų, tam visus metus gerai sekasi darbai (Grąsčių k., Krekenavos v.).

Kas Kūčiose mala naminėmis girnomis, to stogus vėjas draskys.

Kūčių dieną galima visus darbus dirbti, tik reikia sausai valgyti arba nieko nevalgyti (Niaukonių k.,Naujamiesčio v.).

Žmonės visą Kūčių dieną būdavo ir esti nevalgę. Kai pamato Vakarinę žvaigždę, tada sočiai prisivalgo (Zarasai).

Kūčiose neverpia, kad avelės kaituliu nesisuktų.

Kūčių vakarą padeda ant stalo šieno, apdengia jį staltiese ir paguldo kryželį. Kalėdų rytą visa šeimyna bučiuoja kryželį, o šieną gyvuliams atiduoda.

Kūčių vakarą neša šieną į vidų todėl, kad Kristus ant šieno gimė. Šienas turi būti smulkutis, nešamas mažu karbeliu.

Atneša j vidų karbelį šieno. Dalį šieno deda ant stalo, o likusį su karbeliu padeda po stalu.

Seniau nešdavo šieno visas rezgines. Šiek tiek sudėdavo ant stalo, likusį padėdavo po stalu. Ten vaikai ir piemuo nakvodavo. Tą šieną rytą gyvuliams atiduodavo. Tatai „gyvulių kūčios“ (IšIaužų k., Pagirio v.).

Po Kūčių nuima šieną nuo stalo ir padeda jį pastalėn, atneša saiką avižų ir padeda ant to šieno. Kalėdų rytą tą šieną ir avižas nuneša į tvartą ir išdalija juos visiems gyvuliams.

Kūčias stengiasi valgyti vakare kuo anksčiausiai, kad rudenį greičiau nuo laukų nueitų.

Kūčioms būdavo ruošiami šie valgiai: vynas, rasalas, kisielius, prėskučiai, uogos, mišinys, skryliai, aguonos ir bulvės.

Paima nuo statinės lanką, padeda viduasly, pripila į vidurį šiupinio ir duoda vištoms lesti. Tada daugiau kiaušinių dedančios.

Svarbiausias Kūčių valgis — ,,kūčia”. Jį virdavo iš visokių javų: žirnių, miežių, rugių, kviečių. Jei likdavo ,,kūčios” nuo vakarienės, tai Kalėdų rytą pasiberdavo ant stalo, rinkdavo ir valgydavo tik kviečius, o kitką paberdavo vištoms (Bujokaitė, Požečių vienk., Raguvos)

Tarp kitų Kūčių valgių būtinai turi būti kepta lydeka .

Kas Kūčių dieną nevalgo žuvies, tą kitais metais apsės utėlės.

Kūčioms kiekviena šeimyna būtinai turi virti kviečių, žirnių, pupų ir kanapių mišinį. Jį valgo užsaldę su medumi, vildamiesi geresnių metų.

Stalan pirmiausia sėdasi šeinininkas ir šeimininkė, paskui visi kiti. Seimininkas liepia visiems sukalbėti po trejus poterius ,,ant pono Jėzuso užgimimo“, kuriuos sustoję pamažėl kas sau sukalba. Tada šeimininkas paima vieną „Dievo pyragą” ir visiems po gabalėlį atlaužęs duoda. Tada sėdasi ir valgo, kuris prasitardami: ,,Kažin, per kitas kūčias ar visi bebūsim? . . ar aš dar valgysiu? . .” Kas surauga, tam sako: „, tas dar per kitas kūčias valgys“.

Kūčios esti liūdnos, jei trūksta kurio šeimos nario, pvz. , esti toli (Kaukaze, Sibire) kariuomenėj, Amerikoj… Visi gaili, dūsauja, verkia (Zarasai).

Dviese traukia apklotą katras į save. Katram tenka didesnė dalis, tas per metus bus dalingesnis.

Kūčių vakarą meilindavo dvasias: pridėdavo pilną stalą visokių valgių ir palikdavo per naktį .

Dvasioms per Kūčias padėdavo priekakty garsvytninko.

Kūčių vakarą žmonės padėdavo po stalu duonos ir druskos apsilankančioms dvasioms pavalgydinti.

– Ir gyvuliai turi Kūčias: jiems duodama ėsti virintų kviečių; jie galį kalbėti ir žiną ateitį. Dvyliktą valanda visi gyvuliai kalbą. Vienas ūkininkas, norėdamas sužinoti, ką jo arkliai kalbės, nuėjo pasiklausyti. Išmušus vienuoliktai, vienas arklys nusijuokęs ir sakąs: „Rytoj turėsime maitą vilkti”. Ūkininką perėmusi baimė ir daugiau negalėjęs klausyti. Kalėdų rytą jį radę sustingusį lovoje.

Po Kūčių dirba tik labai reikalingus darbus.

Per Kūčias reikia žiūrėti kieno koks šešėlis.

Kūčių vakarą klėty ant stalo uždega žvakę. Dvyliktą valandą eina pro rakto skylutę pasižiūrėti. Ką pamatysi tas ir atsitiks.

Žiūrėk kučių naktį į veidrodį. Kas praslinks pro akis, tas ir atsitiks: jei mergaitė – apsivesi, jei karstas mirsi.

Kūčių vakarą žmonės eidavo žvaigždžių žiūrėti. Jeigu danguje būdavo žvaigždžių ir jos susibūrusios krūvomis, tai ženklas geriems metams.

Ištrauka iš knygos: Jonas Balys „Lietuvių kalendorinės šventės“

Jei Kūčių dieną nuo ryto atėjo pirmutinis vyras, bus derlingi metai
Kūčias pavalgius, stalą nukrausčius, žiūrima, ar daug ant stalo iš šieno grūdų pribiro. Jei grūdų daug, bus derlingi metai.
Šeimininkas, kūčias pavalgęs, išeina į sodą ir papurto medžius, – tada ant jų bus daug vaisių.
Per Kūčias daug valgėm, kad metai būt sotūs. Ir saldaus raikėj valgyc, kad gyvenimas saldesnis būtų. Pavalgį, vandeniu užsigeram, kad lietaus užtekt.
Pasak. I.Bingelienė, g. 1918 m. Marg. k., Varėnos r.
Kūčių dienoj geriau neit miškan. Negalima nei spyglio, nei šapelio parsinešt iš miško. Eglutį irgi reikia iš anksto pasiruošt. Kitaip labai vilkai puldinės.
Pasak. O. Jančiauskienė, g. 1926 m. Žikaronių k., Kaisiadorių r.
Kad avys vedžiotų dvynius, tai pirmą dieną, kai važiuoji ant mišių, dar reikia nubėgt ir prikelt du kaimynus.
Pasak. V.Riauba, g. 1908 m. Binkūiių k. Molėtil r.
Jei per Kūcas uiaina motenškė, tai, sako, avys ves avytes, o jei vyras – barona bus.
Pasak. I Bingclienė, g. 1919 ra. Margionių k. Varėnos r.