Maži Kalėdų stebuklai

Nuotrauka: persnicketydame

Kalėdos – magiška šventė, kai visa šeima galime pabūti kartu. Kiek daug reiškia kartu maisto ruošimas, eglutės puošimas, dalijimasis kalėdaičiu ir skubėjimas į Piemenėlių mišias, pajuntame savo vidumi. Ir tas jausmas dar ilgai šildo. Ištisus amžius kartojamos apeigos suteikia saugumo jausmą, o vaikams jos perduodamos kaip šventinė dovana.

Dar prieš Kalėdas užplūsta vaikystės prisiminimai. Rogutėmis parsivežtos eglutės kvapas sklinda po visus namus. Įstatyta į stovą, papuošta žaisliukais, saldainiais ir angelo plaukais eglutė mus lydi nuo vaikystės iki senatvės.

Jei nebūtų švenčių, jas reiktų susigalvoti, – vieningai mano psichologai. O Kalėdos – puikiausia gydomoji terapija kiekvienai šeimai. Mat per šventes tarsi sustoja laikas, vėl galime atrasti meilę ir ramybę.

Ypatinga yra jau prieššventinė ruoša, nes kiekvienam šeimos nariui skirtas koks nors darbelis. Likus kelioms dienoms iki švenčių tiksliai sutvarkoma kiekviena namų kertelė. Tai tarytum vidinis apsivalymas, kurio kiekvienam mūsų labai reikia. Po to kepami pyragai, gaminamas kitas maistas. Nors daugelis mūsų nemėgsta prieššventinės ruošos, ji sukelia malonų jaudulį.

Paprastai neturime daug laiko pabūti su šeima. Dažniausiai susitinkame susėdę prie pusryčių ar vakarienės stalo. Vaikai bėga į mokyklą, mes pasineriame į kasdienių darbų sūkurį. Ir staiga prieš šventes viskas pasikeičia. Skubame kuo anksčiau pareiti namo ir pasidalinti darbais. Tradicijos yra tokios gilios, kad sugebame iki išnaktų sukiotis virtuvėje, kad tik ant stalo būtų dvylika patiekalų, kurie nuo seno simbolizuoja dvylika apaštalų. Anksčiau ant stalo buvo sudedamas neporinis patiekalų skaičius, kad derlius būtų kuo geresnis, o vėliau nusistovėjo dvylikos patiekalų tradicija.

Kalėdos – puiki proga prisiminti ir tolimesnę savo šeimą, kuri mielai Kūčių vakarienę valgo vienuose namuose. Jei artimieji negali atvykti, siunčiame atvirukus su sveikinimais. Tai irgi kelių šimtų metų tradicija.

Kai danguje suspindi pirmoji žvaigždė, visa šeima susėdame prie stalo. Neretai nuo senelių iki anūkų, kelios kartos žmonių dalijasi kalėdaičiu ir gerais linkėjimais. Ir nesvarbu, ar Kalėdas švenčiame mieste, ar kaime, – visur jos vienodos, atėjusios iš senovės ir beveik nepakitusios.

Apeigos suteikia stabilumo, sustiprina tapatybės jausmą, leidžia susieti save su tauta, šeima, grupe, visuomene. Kūčių vakarą visi yra artimi, nieks negali būti vienas, todėl nuo seno ant stalo padedama tuščia lėkštutė netikėtam užklydėliui.

Visos šios apeigos labai svarbios ir vaikams. Matydami ant stalo tuščią lėkštutę, jausdami suaugusiųjų šilumą, bėgdami į tvartą pasiklausyti, ar gyvuliai kalba, jie mokosi gerumo, atsakomybės, stipriau ima suvokti šeimos prasmę. Vaikams šventės – tai ir paslaptis. Juk ne kasdien ateina Kalėdų Senelis su maišu dovanų, negailėdamas jų nei geriems, nei blogesniems vaikams, nors pastarieji ir gąsdinami rykšte. Per šventes vaikas pajunta, kad yra šeimos dalelė ir užima tvirtą vietą pasaulyje. Kasdieniame gyvenime vaikai jaučia stresą, netikrumą, pokyčius, o kasmet besikartojančios šventės suteikia saugumo jausmą.

Per šventes atgyja visi mūsų pojūčiai. Mes girdime džiugias giesmes, užuodžiame šventinių patiekalų kvapą, matome spalvotus eglutės žaisliukus, pirštais juntame švelnius medelio spyglius. Eglutės puošimo tradicija atėjo iš Vokietijos. Čia pirmieji medeliai jau buvo puošiami VII amžiuje. Į mūsų kraštą ši tradicija atkeliavo XIX a.

Dar vieną nepamirštamą įspūdį per šventes palieka Piemenėlių mišios. Pirmosios tokios mišios buvo laikomos dar V amžiuje Marijos Magiorne bazilikoje. Po to ši tradicija pasklido po visas katalikiškas šalis.

Į bažnyčią pasimelsti susirinkę žmonės pasineria į nepaprastus pojūčius, girdėdami kalėdines giesmes. Čia juntamas artumas ne tik su savo šeima, bet ir su visuomene, kuri tą stebuklingą naktį atrodo vienmintė. Galbūt todėl po mišių žmonės iškart nesiskirsto namo, o sustoja būreliais ir šnekučiuojasi.

Nėra kitų tokių švenčių kaip Kalėdos. Jei kas nors jas kasmet filmuotų, matytumėme vis tą patį filmą, tik patys dar būtume maži, po to paaugliai ir suaugę. Ir svarbiausia, kad žiūrėti šį filmą niekuomet nenusibostų. O tai galbūt ir yra didžiausias Kalėdų stebuklas.

Informacijos šaltinis: Lenkijos lietuvių leidinys „Aušra“