Šventų Kalėdų tradicijos. Jų kilmė, papročiai

Lietuva žiemą
Nuotrauka:  Charlie Phillips

Šv. Kalėdų tradicijų kilmė

Tai prosenovinė šventė. Jos pavadinimas žinomas daugeliui tautų (romėnams, graikams, slavams ir kt.). Lietuvoje žodis kalėdos randamas XVI–XVII a. raštuose. Šios šventės pavadinimu dar 1823 metais susidomėjo D.Poška, o 1913 m. – kalbininkas K. Būga, šį pavadinimą kildindami iš romėnų šventės Calendae.

Pradinė žodžių kalendorius ir Kalėdos (lot. Calendarium ir Calendae) reikšmė gimininga.

Calendarium vadinta skolų knyga, o Calendae reiškė kiekvieno mėnesio, kai mokamos tos skolos, pirmą dieną. Ilgainiui Calendae arba Kalenda imta vadinti pirmąją Naujųjų metų dieną.

Yra ir kitokių šios šventės pavadinimų aiškinimų. S.Solovjovas žodį koliada skirsto į kolo – ratas ir Lada, kurią laiko slavų pavasario deive. S.Daukantas šventės pavadinimą aiškino atsiradus nuo kuolo, kurį seniau kaimiečiai kaldavo į sieną praėjusiems metams pažymėti. N.Laurinkienės nuomone, šventės pavadinimas susijęs su ritualinės medžio kaladės valkiojimu. A.Patackas aiškina, kad šventės lietuviškas pavadinimas sietinas su žodžiu kalėti, nes žiemą žemė tarsi kali, šalčio sukaustyta. Įsigalėjus krikščionybei, Kalėdos pagal civilinį Romos kalendorių švenčiamos kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena.

Romos imperijoje įsitvirtinus persų šviesos deivės Mitros kultui, 274 m. imperatorius Aurelijus įsakė visoje imperijoje švęsti Sol invictus („Nenugalėtosios saulės“), t.y. saulės grąžos šventę. Kadangi ši šventė buvo laikoma ir Naujųjų metų pradžia, lotyniškai ji vadinta Festum Calendarum (Kalėdų šventė). Bažnyčia šią šventę paskelbė Kristaus gimimo švente, remdamasi Biblija. Senajame Testamente žydų pranašas Malachijas būsimąjį tautos ir žmonijos išgelbėtoją – mesiją vadina „teisybės saule“. Evangelijoje dažnai kalbama apie Kristų kaip apie „šviesą iš aukštybių“. Taigi Kalėdas nesunku buvo paskelbti „tikrosios šviesos“ gimimo švente. Popiežius Leonas Didysis (440–461 m.) įspėjo Romos tikinčiuosius, kad jie Kristaus nesumaišytų su natūraliąja, gamtine saule.

Gruodžio 25-oji Kristaus gimimo švente visuotinai pripažinta tik VII a. Nors Kristaus gimimo šventė bažnytinėje liturgijoje vadinama Natalis Domini, liaudyje išliko senasis vardas – Calendae.

Kalėdos lietuvių liaudies kalendoriuje – sena agrarinė šventė, turinti daug bendrų bruožų su kitų indoeuropietiškų tautų apeigomis. Jose atliekami magiški veiksmai, lemiantys naują derlių, vaikščiojama iš namų į namus, linksminamasi…

Rašytiniai šaltiniai mini lietuvių apeiginį kiaulienos valgymą per šventes bei pradedant žemdirbystės darbus ir paprotį derliaus dievams aukoti kiaules bei paršelius. Lietuvoje gan paplitęs paprotys prieš Kalėdas skersti kiaulę. Paskerstos kiaulės galva, papuošta žalumynais, tarp kalėdinių patiekalų užėmė svarbiausią vietą. Žemaitijoje ant Kalėdų stalo buvo statomas šiupinys su viduryje dubenio kyšančia kiaulės uodega. Štai koks šiupinys buvęs Švėkšnos apylinkėse: „Kalėdų valgis – tai šiupinys su kiaulės uodega (…). Į didelį puodą pridedama visokių kruopų, kokių tik yra namuose, miltų, žirnių, pupų ir kt. Na, ir kiaulės uodega su geru lašinių gabalu prie jos. Dar pridedama daugiau mėsos gabalų – pagal valgytojų skaičių. Ilgai verda toji riebi košė, nors žirniai, pupos būna išmirkyti. Ant stalo šiupinys dedamas dideliam dubeny, skardiniame ar moliniame, o per visą dubenį ištempiama paviršiuje kiaulės uodega. Parvykę iš bažnyčios visi sėda prie stalo, valgo šiupinį, o paskui eina pamiegoti už nepramiegotą laiką.“

Senosios kalėdinės apeigos – tai ritualinė ugnis, blukvilkių vaikštynės. XIX a. pradžios autoriai J.Pabrėža, S.Daukantas liudija, kad per Kalėdas vyrų grupė, vadinamieji blukvilkiai, giedodami senovines giesmes ir mušdami medinius tabalus*, drauge iš trobos į trobą vilkdami kaladę – bluką, sveikindavo šeimininkus, linkėdavo jiems gerų ateinančių metų ir kitų gėrybių ir būdavo jų vaišinami. S.Daukantas pabrėžia, kad blukas paskui būdavo išvelkamas už kaimo ir sudeginamas. Tai rodo, kad senovėje Kalėdų papročiuose ugnis turėjusi ritualinio sakrališkumo prasmę.

Kalėdos švenčiamos tris, dar anksčiau – keturias dienas. Pirmą Kalėdų dieną žmonės būdavo rimtai nusiteikę, niekur neidavo ir nieko nedirbdavo, bet burdavo ateinančių metų derlių bei orą. Jei Kalėdų diena šalta, tikėtasi Velykų su sniegu ir vėlyvo pavasario. Jei Kalėdų dieną snigo – ateinančiais metais bus daug dirvinių pelių, kurios pakenks javams. Jei Kalėdų pirmą dieną pasirodo saulė, metai bus derlingi. Kalėdinės pusnys pranašavo gerą vasarojaus derlių. Kad didžiosios šventės pirmoji diena – šeimos ir poilsio, rodo Rokiškio krašte dar XX a. pradžioje buvęs paprotys kaimynų neįsileisti į vidų. Tiesiog užsklęsdavo duris iš vidaus. Už durų svečias belsdavosi, o viduje esantys klausdavo, kuo vardu Bernelis. Svečias turėdavo atsakyti, giedodamas kokią nors kalėdinę giesmę. Jeigu nesusiprasdavo to padaryti, tai kartais ir visai jo neįsileisdavo.

Didelė magiška jėga buvo priskiriama kalėdiniams sveikinimams bei linkėjimams. Jų žodžiams teikiama ypatinga galia. Linkėjimai įtakingesni, jei persirengiama nepažįstamais žmonėmis, gyvūnais ir mitinėmis būtybėmis. Tų papročių atskirų elementų, netekusių sakralinės prasmės, kai kur išliko dar XX a. pradžioje. Įdomiausias iš jų – vaikščioti pakiemiais persirengusiam daduliu, Kalėdų seniu ir linkėti gero derliaus. „Pilviškių k., Kurklių apyl., Anykščių r. žmogus apsirengdavo išvirkščiais kailiniais, susijuosdavo rankšluosčiu, prisilipdydavo linų barzdą, ant nugaros prisitaisydavo kuprą, paimdavo krepšį, lazdą ir eidavo iš vieno namo į kitą. Atėjęs pabelsdavo lazda į duris. Viduj esantys klausdavo: „Kas čia?“ Senis atsakydavo: „Aš – Kalėda, atėjau iš ano krašto, kur miltų kalnai, medaus upės, alaus ežerai, saldainiais lyja, barankomis sninga, nešu skarbų* pilną terbą*, laimę, derlių ir kitokį labą. Prašau dureles atidaryti ir į aną kraštą nevaryti. Kalėdų senis merginoms siūlė „prausylų“* ir baltų „bielynų“*, kad jos būtų gražios. Paskui jis sėmė saują visokių grūdų ir bėrė krikštasuolėn. Tai auka namų dievybėms bei sėjos imitacija. Po to sveikino, linkėjo, giedojo giesmes, juokavo su vaikais, šoko su jais ir dalino riešutus. Šeimininkai jį vaišino.

Kalėdų senis, arba Kalėda, liaudies dainose vaizduojamas atvažiuojantis iš tolimos šalies per aukštus kalnus, per žemus klonius su šyvais žirgais, nauju važeliu, auksiniais, geležiniais arba moliniais ratais, diržų ar šilko botagais, margais čebatais*, atvežantis lašinių paltis, dešrų kartis, riešutų maišelius, merginoms aukso kupkus*, sidabro žiedus, o bernams „černylų“.

A.Vaicekausko nuomone, senio Kalėdos populiarumui pamatą padėjo keli B.Buračo ir A.Mažiulio straipsniai, paskelbti prieškario Lietuvos spaudoje. Ši informacija ir po šiai dienai peni tiek mokslininkų interpretacijas, tiek diletantų svarstymus. Iš turimos informacijos (tiek prieškario, tiek šių dienų) matyti, kad senio Kalėdos personažas kalėdinių papročių kontekste turėjo kelias funkcijas. Aukštaičiams senis Kalėda neretai būdavo susijęs su papročiu „bliauti avinėliais“, kai vaikai po kaimynų langais mėgdžiodavo avelių bliovimą, tikint, kad tuose namuose tai lems geresnį avelių prieauglį. Šiuo atveju senis Kalėda vesdavo iš kiemo į kiemą įsikibusių vaikų virtinę. Tačiau daug dažniau (ir visoje Lietuvoje) šį veiksmą vaikai atlikdavo be senio Kalėdos. Lygiai taip vaikai ir jaunimas būdavo atvedami į vakarėlį. Toks vedžiojimas vadinamas „Tarmasa“, „Varmasa“, „Švykšto varymas“. Kitais atvejais senis Kalėda (kartais su vaikais, bet dažniau vienas) aplankydavo kaimo sodybas, kur išsakydavo jau minėtas tam tikras žodines formules, turėjusias atnešti namiškiams ūkio sėkmę ir asmeninę laimę. Vėlyvoje tradicijoje (XX a. 3–4 dešimtmetį) seniu Kalėda apsirengęs kaimynas vaikams atnešdavo dovanų. Ši papročio forma aptinkama ne tik Aukštaitijoje, bet ir dalyje Užnemunės (Lazdijų r.). Taigi senis Kalėda – individualiai veikiantis atropomorfinės išvaizdos personažas, menkai tesiskiriantis nuo Šiaurės Aukštaitijoje žinomų kalėdinio laikotarpio čigonautojų ar Suvalkijoje – šyvio vedžiotojų.

Yra buvę ir visai kitokių Kalėdų senelių. Įdomų pasakojimą yra užrašęs J.Kudirka. „Jeigu būdavo atodrėkis, vaikai būtinai lipdė Kalėdų senį (diedą, bočių, senį besmegenį). Dažniausiai tai darydavo antrą dieną, rečiau – pirmosios Kalėdų dienos vakare, o Marijampolės apylinkėse – ir prieš šventes. Dzūkų Kalėdų senelį J.Mickevičienė (1920) savo prisiminimuose taip pavaizdavo: „Akis įstatydavome ir morką įkišdavome, anglių sagas darydavome, puodą ant galvos uždėdavome ir šluotą į rankas įkišdavome. O, kiek būdavo džiaugsmo, ir stengėmės statyti prieš langus, kad matytų suaugę, o ir mes žiūrėdavome patys parėję. Žaisdavome prie jo ir su rogutėmis vežiojome vieni kitus aplink jį, ir įvairiai žaisdavome, sveikindavome Kalėdų senelį atseit, o kartais dar pririšdavome kokį kuokštelį nekultų grūdų su šiaudais. Kartais mums duodavo ir pėdelį javų pririšti kur prie tvoros statinio, o tada jau buvo paukščiams ir mums džiaugsmo, kai atskrisdavo jie puotauti. „Alovės apylinkėse Kalėdų senelis nuo senio besmegenio skyrėsi tuo, kad buvo su linų plaukais, ūsais, per liemenį sujuostas virve.

Šiaurės rytų Lietuvoje būta jaunimo papročio Kalėdų laikotarpiu „čigonauti“. Išsivertę kailinius, apsisupę paklodėmis, vyrai, persirengę moterimis, moterys – vyrais, išsisuodinę veidus, pasidarę iš kailio, linų pakulų ar popieriaus kaukes, išsidrožę iš medžio pypkes eidavo per kaimus. „Čigonai“ su savimi vesdavosi vaikus. Kartais „čigonų“ grupę lydėdavo „meškos“, „ožio“ kaukės. Atėję derėdavo arklius, burdavo ateitį, prašėsi apdovanojami, pavaišinami.

Daugelyje Rytų Aukštaitijos vietų vaikinai vaikščiojo apsitaisę jau minėtu Kalėdų daduliu. „Apvelka vyrą išverstais kailiniais. Ant nugaros uždeda sėtuvę, o ant sėtuvės – pagalvį. Kiti vyrai jį veda į vakaruškas. Priėję prie durų, klausia: „Ar galima?“. Šeimininkė atsako: „Galima.“ Visi sueina į vidų. Dadulis lenda prie mergaičių, o jos nori jam numesti nuo nugaros pagalvį. Jis su lazda ginasi. Žaidimas baigiasi tada, kai nuo nugaros numeta pagalvį.“

Rytų Lietuvoje ilgą laiką buvo populiaru „vedžioti švykštą“. B.Buračas šį paprotį taip aprašo: „Eina kerdžius kaimo gatve ilga lazda pasiramsčiuodamas ir šaukia: „Pridurk švykštą, pridurk švykštą!“ Tuojau išbėga iš kurios nors trobos vaikučiai ir kimba iš užpakalio į kerdžiaus kailinius. Taip susidaro ilga vilkstinė, kuri užėjusi į kiekvieną pakelės trobelę, kaip išmanydama linksmina mažus vaikučius, negalinčius „švykšto varyti“. Išeidamas kerdžius mažiukus apdovanoja riešutais, menkomis dovanėlėmis. Taip apeina visą kaimą, linksmindami ir juokindami mažuosius.“

Žemaitijoje kalėdotojų grupės buvo vadinamos bernelių vaikštynėmis. J.Ruzgytė Tauragės apskrities persirengėlius bernelius taip aprašo: „Raudonomis kelnėmis, švarkus atbulai apsivilkę, kepures nusukę į užpakalį, su ilgomis kartimis rankose. Eina pliauškėdami botagais, skambina skambučiais, tarškina. Ilgai derasi prie lango su šeimininkais, kad juos įleistų. Įėję gieda „Sveikas, Jėzau, mažiausias“, sveikina su Naujais metais. Pavaišinami.“

Suvalkijoje kalėdiniu laikotarpiu populiarūs buvo „šyvio šokdintojai“. Grupę sudarydavo „šyvis“, „čigonas“ su „čigone“, „meška“, „jautis“, „gervė“, du trys ar keturi „kazokai“, muzikantas ir grupės vadovas – „paklausikas“. Šis drauge buvo ir „kasininkas“. Kartais dar prisidėdavo „šluočius“, šluota šlavęs šyviui kelią, bei „velnias“. Atėję prie trobos durų, atsiklausdavo, ar galima „šyvį“ pašokdinti. Gavę šeimininko sutikimą, šokdavo kieme ar troboje. Čia visa ko prašinėdavo „čigonai“ ar grupėje buvęs „žydas kromelninkas“. „Šyvis“ (persirengęs vaikinas) turėjo parodyti savo mitrumą – iš vietos peršokti per suolą; tada jis ir jo palydovai būdavo vaišinami. Šis paprotys galėjo ateiti iš Šiaurės Vokietijos, kur jis buvo plačiai paplitęs.

Dar XX a. pirmaisiais dešimtmečiais Lietuvoje tebebuvo praktikuojamas senovinio kalėdojimo – persirengėlių vaikščiojimo sveikinti su švente paprotys, kartu renkant už sveikinimus dovanas. Tikima, kad linkėjimai gali išsipildyti už juos atsidėkojus. Dažniausiai atsidėkojama valgomais dalykais. Kalėdotojų sveikintojų vaikštynės užsitęsdavo iki Trijų karalių.

Trečioji, o kai kuriose Lietuvos vietovėse ketvirtoji, Kalėdų diena vadinama Ledų diena. Šią dieną vengta didesnių darbų, nes tikėta, kad tokie darbai, kaip kūlimas, malimas, malkų kapojimas, pavasarį prišauks ledus ir javus niokojančias audras. Ledų dieną senesni žmonės meldėsi už būsimo derliaus sėkmę. Jaunimas paskutinę šventės dieną mėgdavo svečiuotis vieni pas kitus.

Ištrauka iš „Atvažiuoja Kalėdos. Advento-Kalėdų papročiai ir tradicijos“, sudarytoja Valiulytė S.

2005-12-01.


Siųsti šį straipsnį draugui Siųsti šį straipsnį draugui

Patiko ką perskaitei? Gali palikti komentarą arba užsiprenumeruoti RSS!

Komentarai: 3

  1. Vytas rašo:

    Man rodos paprotys bliauti avelėmis labiau rišasi su saulėgrįža. Sakmėse ir pasakose pasakojama apie herojų (kalvį, muzikantą ar pnš…) kuris nukeliauja į mirusiųjų pasaulį ir parsineša putų (sielų) kurios gyvūjų (ar dangaus) pasaulyje virsta avelėmis. Tai rišasi su dangaus pergale prieš požemį (dangaus dievai pradeda globoti visatą), sugrįžta saulė, viskas atgimsta, pradeda šypsotis Saulė Motina. Taigi, baltos avelės yra to atgimimo, prisikėlimo, saulėgrįžos, šviesos simbolis, ir ne vien senojoj lietuvių tradicijoj, bet ir kitose kultūrose (senovės Graikijoj, artimuosiuose rytuose, krikščionybėje, plg. su Dievo avinėliu)

  2. krapas rašo:

    aš geriau žinau.

  3. Mylinti rašo:

    Jau daug laiko praėjo, bet DĖL DIEVO MEILĖS – NESIPYKIT !!!

Palikti komentarą

Priminimas: visi sakiniai lietuvių kalboje pradedami didžiąja raide. Visi lietuviški žodžiai rašomi lietuviškai.


RSS

Kas yra RSS?

Užsisakyti Mintys.lt naujienas el. paštu

Nuolat ieškau žmonių norinčių ir galinčių prisidėti prie Mintys.lt veiklos Susisiekite.

Jei nori kasdien gauti mintis (aforizmus) į mobilujį telefoną - siųsk žinutę su tekstu "Noriu minčių" telefonu 862864932(Ežys). Žinučių gavimas nemokamas.

RSS Gudas

Žurnalų sąrašas

Nuorodos

Tau taip pat gali patikti:close