Mamos sriubos puodas

Gyvenime apstu vertybių, kurias priimame kaip savaime suprantamą dalyką, kol kas nors netikėtai neparodo jų vertės. Taip nutiko ir su mano mamos sriubos puodu.
Ir šiandien tebematau jį, stovintį ant viryklės, besipuikuojantį visu savo išdaužyto baltai mėlyno emalio grožiu; viduje burbuliuoja, o garai virsta tarsi iš besiveržiančio ugnikalnio. Įėjęs į kiemą visada pajusdavau tą gardų, apetitą keliantį ir raminamai veikiantį aromatą. Ir visai nesvarbu, ar tuo metu mama maišydavo puodą ilgu mediniu šaukštu, ar ne – žinojau, jog esu namie.
Jos „minestra“ recepto neturėjo. Ši sriuba visada virta kūrybiškai. Taip buvo nuo pat motinos vaikystės, prabėgusios šiaurės Italijoje, Pjemonto kalnuose. Sriubos virimo paslaptį ji sužinojo iš savo nonos (močiutės), kuri paveldėjo ją per daugelį nonų kartų.
Mūsų didelei imigrantų šeimai mamos sriuba garantavo sotumą. Tai buvo verdantis saugumo simbolis. Receptas buvo spontaniškai kuriamas iš to, ką tuo metu buvo galima rasti virtuvėje. Sriubos turinys atspindėjo mūsų šeimos ekonominę padėtį. Tiršta pomidorų, makaronų, pupų, morkų, salierų, svogūnų, kukurūzų ir mėsos sriuba reiškė, kad Buskaglijų šeimai viskas klojasi puikiai. Skysta buvo skurdesnio laikotarpio atspindys. Maisto niekada neišmesdavome – tai buvo laikoma nuodėme prieš Dievą. Taigi viskas anksčiau ar vėliau atsidurdavo minestros puode.
Sriubos virimas mamai buvo šventas dalykas. Maisto gaminimas prilygo Dievo apvaizdos garbinimui. Kiekviena į puodą dedama bulvė ar vištienos gabaliukas buvo palydimi padėkos žodžiu. Ir dabar, skaitydamas Biblijos Išminties knygos žodžius: „Ji keliasi dar neišaušus ir ruošia savo šeimai valgį… O atsikėlę vaikai ją vadina šventąja“, – visada prisimenu mamą.
Tiesa, kartą mamos sriubos puodas privertė mane pasijusti nejaukiai; bijojau, kad per jį neprarasčiau naujojo mokyklos draugo. Solas buvo liesas, tamsiaplaukis berniukas. Jo tėvas buvo daktaras, o šeima gyveno prabangiausioje miesto dalyje, todėl labai stebėjausi, kad jis su manimi draugauja. Naujasis draugas dažnai kviesdavo mane pietų į savo namus. Jo šeima turėjo virėją, kuri vilkėjo balta uniforma ir triūsė virtuvėje prie blizgančių indų. Maistas buvo geras, bet prėskas, stokojantis to nuoširdumo, kurio netrūko iš pajuodusių puodų semiamam mano namų valgiui. Namų atmosfera derėjo prie maisto. Viskas buvo be galo oficialu.
Solo motina ir tėvas buvo mandagūs, bet pokalbis prie stalo skambėjo nenatūraliai ir prislopintai. Jie netgi nė karto neapsikabino! Artimiausias Solo ir jo tėvo ryšys kurį pastebėjau, buvo rankos paspaudimas.

Mūsų šeimoje glėbesčiuotis buvo įprasta, taip darė visi: vyrai, moterys, berniukai ir mergaitės. O jei nepabučiuodavai mamos, ši kaipmat susirūpindavo: „Kas atsitiko, ar tik nesergi?“
Bet tuo metu viso to gėdijausi.
Žinojau, kad Solas norėtų papietauti mano namuose, bet būtent to norėjau mažiausiai. Mano šeima skyrėsi nuo kitų. Nė vieno vaiko namuose ant viryklės negaruodavo puodai, o vos grįžusiems mamos neįbrukdavo į rankas dubens ir šaukšto kaip manoji.
„Amerikiečiai taip nesielgia“, – mėginau įtikinti mamą.
„Aš – tai ne jie, – išdidžiai atkirsdavo ji. – Esu Rozina. Ir tik visiški kvailiai nenori mano sriubos.“
Galiausiai Solas aiškiai paklausė, ar galėtų ateiti į mano namus. Turėjau sutikti. Žinojau, kad mamai tai suteiktų daug džiaugsmo. O aš nerimavau. Buvau tikras, kad pietūs su mano šeima atgrasys mano draugą.
„Mama, kodėl nevalgome amerikiečių maisto – mėsainių arba keptų viščiukų?“
Mama įbedė į mane akmeninį žvilgsnį, ir aš supratau, kad antrą kartą geriau neklausti.
Tą dieną, kai užėjo Solas, buvau tikras „nervų kamuolys“. Mama ir kiti devyni mūsų šeimos nariai iš karto ėmė glėbesčiuoti mano draugą ir tapšnoti jam per petį.
Po akimirkos sėdėjome prie masyvaus, dėmėto, puošniai raižyto stalo – tėčio pasididžiavimo ir džiaugsmo. Stalą dengė ryškiaspalvė šventinė klijuotė.
Ir, žinoma, vos tėčiui baigus kalbėti maldą, visiems po nosimis garavo dubenys sriubos.
„Na, Solai, ar žinai, kas čia?“ – pasiteiravo mama.
„Sriuba?“ – klausimu atsakė Solas.
„Jokia čia sriuba, – kategoriškai išrėžė mama. – Tai minestra!“
Ir ji, išraiškingai gestikuliuodama, ėmė kalbėti apie minestros galią. Ši sriuba esą gydanti galvos skausmą, peršalimą, širdį, virškinimo sutrikimus, podagrą ir kepenų ligas.

Pačiupinėjusi Solo raumenis, mama užtikrino, kad nuo šios sriubos mano draugas tapsiąs toks stiprus kaip italų-amerikiečių herojus Čarlzas Atlantas.
Net susigūžiau įsitikinęs, kad paskutinį kartą matau Solą. Jis, be jokios abejonės, daugiau nė kojos nekelsiąs į keistuolių, kalbančių su juokingu akcentu ir valgančių neįprastą maistą, namus.
Mano didžiai nuostabai, Solas išvalgė savo dubenį ir du kartus paprašė pakartoti. „Labai skanu“,- šliurpdamas prisipažino.
Atsisveikindamas Solas pasakė: „Tu turi puikią šeimą. Norėčiau, kad mano mama taip skaniai virtų. Ir pridūrė: „Vaikine, tau labai pasisekė!“
,,Man pasisekė?“-mąsčiau žiūrėdamas įkandin gatve einančio besišypsančio ir ranka mojuojančio Solo.
Šiandien suprantu, koks laimingas buvau. Žinau kad tas šiltas jausmas, kurį prie mūsų stalo jautė Solas buvo ne tik nuo mamos virtos minestros sklidusi fizinė ir dvasinė šiluma. Šį jausmą skatino giedras džiaugsmas prie stalo susirinkusios šeimos, kurioje tikroji vertybė buvo meilė.
Mama mirė prieš daugelį metų. Tądien, kai ją palaidojom, kažkas užsuko ugnį po verdančiu minestros puodu, – šlovingoji era užgeso drauge su ta liepsna. Bet mano sielą ir šiandien tebešildo ta dieviška meilė ir pasitikėjimas, kitados burbuliavę tarp pikantiškų sriubos produktų. Su Solu esame draugai jau daugelį metų. Jo vestuvėse buvau vyresniuoju pabroliu. Visai neseniai buvau pakviestas į jo namus pietų. Mano draugas apkabino visus savo vaikus, o šie paeiliui apkabino mane. Tada jo žmona atnešė garuojančius sriubos dubenis. Tai buvo tirštas vištienos sultinys su daržovėmis ir mėsos gabaliukais.
„Ei, Leo, – pasiteiravo Solas, – ar žinai, kas čia?“ „Sriuba?“ – šypsodamasis paklausiau. „Sriuba!“ – pasipiktino jis. – Tai vištienos sultinys! Gydo peršalimą, galvos skausmą, virškinimo sutrikimus. Labai sveika kepenims!“ – pamerkė akį Solas. Ir vėl pasijutau esąs namie.
Autorius: Leo Buskaglija