Dievas ir tyla

Siūlome paskaityti:

Komentarų: 2

  1. Kostas parašė:

    Čia turbūt bus ilgas komentaras, beviltiškai provokuojantis diskusiją.

    „Jis išvaduoja mus nuo ambicijų.”

    Pirma. Ganėtinai pritempta išvada/interpretacija: ambicijos reiškia nepastovumą ir yra ramybės priešingybė. Jeigu taip – vėl pritempta išvada, kuri grindžiama bendru (šiaip jau perdėm stereotipiniu) supratimu apie Rytus, būtent: Rytai gyvenimo pilnatvės siekia per ramybę, harmoniją.

    Antra. Budizmas. Pagal jį, (pykit ir taisykit, jeigu nesutinkat) teigiamas jausmas yra toks pat samsariškas / netranscendentinis (?) (t.y. neišvaduojantis, neperžengiantis) / „nusikalstamas”, kaip ir neigiamas jausmas.
    Tai yra: nušvitęs (šiaip jau abstraktoka sąvoka, vėl galit pykt) žmogus transcenduoja visą įprastą ciklinę būtį, tai yra – jis neišgyvena nei teigiamo, nei neigiamo jausmo.

    Trečia. (Siejant su pirmu) Rytų idealas – žmogus, kuris neturi ambicijų, nes ambicija – toks pat nukrypimas į ciklinę būtį, kaip ir koks nors neigiamas dalykas. Tiesą sakant, nereikia jokių teigiamumų: tiesiog tai nukrypimas, taigi blogai.

    Ketvirta. Komentuokit. Kaip jums toks mąstymas? Nes, pavyzdžiui, Vakarai, kaip aš stereotipiškai suprantu, eina per savo protą / racionalizmą ir t.t.; kita vertus, ne tik protas ten yra akcentuojamas: apskritai ambicijos Vakaruose yra geras dalykas.

    Taip, jūs sakysit, kad čia jau vartotojiškos aš-sieksiu-karjeros visuomenės nesąmonė – bet aš kalbu ne apie tokį smukimą („turi turėt ambiciją, sūnau, turi sukurti verslą”) – aš kalbu apie paprasčiausią ambiciją kaip gyvasties išraišką. Tokį gaivalą. Kaip priešingybę mirčiai.

    Ambicija – tai gyvenimo teigimas.

    Gerai, tarkim, net ne ambicija. Kažkoks veržlumas, netgi frustracija (gerąja prasme).

    Žinau, kad skaitot. Netingėkit parašyt, o ne toliau ieškokit preteksto prokrastinuoti. Grr.

  2. Kostas parašė:

    Kita vertus, Mertonas – katalikas. Krikščionybė, manau, irgi veda į pilnatvę per ramybę. Kaip jūs, pavyzdžiui, į tai reaguojate? Viena vertus, tai nuostabu ir harmonizuoja – kita vertus, nemanau (IMHO!), kad žmonės, palikę pasauliui daug meno (subjektyvu ir t.t., žinau), buvo labai harmoningi.

    Kaip čia taip?

    Nes čia labai gražūs tekstai ir taip toliau, bet nėra kažkokio išrišimo (k.k. klaida, bet koks gražus žodis!), galinčio atsirasti per, pavyzdžiui, diskusiją.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *