Nuotrauka: Alex
Jei Dievas yra asmuo, su kuriuo mes bendraujame per maldą, ar nereikėtų tų pačių maldos principų pritaikyti ir žmonių pažinimui, juk jie buvo sukurti pagal Dievo paveikslą?
Kai su žmonėmis elgiausi taip, kaip elgiuosi su Dievu, pradėjau atsipalaiduoti šalia jų ir mėgautis buvimu su jais.
Mylėti neišmoksite naudodami tam tikras technikas, veikiau jums reikės atverti širdis.
Atkreipti dėmesį į žmonės iš dalies reiškia būti jų akivaizdoje, tačiau tai dar ne viskas. Nuo to viskas gali prasidėti – tavo žvilgsnis prabunda, tampa įdėmus, tačiau teks prasiskverbti žymiai giliau. Kad iš tiesų pamatytumei žmonės, reikia žiūrėti ne iš išorės, bet iš vidaus. Tai reiškia užmegzti santykį.
Nujaučiame, kad mūsų dvasinio gyvenimo kokybė nėra geresnė nei mūsų žmogiškųjų santykių kokybė. Ir tai, kaip mums sekasi bendrauti su žmonėmis, yra tikslus atspindys, kaip mums sekasi bendrauti su Dievu.
Mes esame mėnulis ir žvaigždės. Mes esame fejerverkai pritemdytoje visatoje. Būti šalia niekingiausio, šykščiausio, labiausiai atstumiančio žmonijos atstovo reiškia būti žymiai arčiau Dievo, nei vienam žiūrint į žvaigždėtą dangų ar gražų saulėlydį. Mums neišeis mylėti saulėlydžio, mums išeis mylėti tik žmogų. Dievas yra meilė. Ir norėdami ateiti pas jį negalime išvengti ėjimo per žmogų. Nėra atskirties tarp dvasinio ir socialaus. Ką jaučiame žmonėms, tą jaučiame ir Dievui. Kaip elgiamės su žmonėmis, taip elgiamės ir su Dievu.
Jei ieškote atsakymo į klausimą „kaip man sekasi dvasiškai?”, tereikia nukreipti mintis į vieną žmogų savo gyvenime, su kuriuo sekasi sunkiausiai. Šis žmogus parodo, kur mano širdyje nėra susitaikymo su Dievu.
Niekas taip negebės atidengti mūsų visiško bejėgiškumo, kaip kitas žmogus. Kitaip tariant, tam žmonės ir skirti. Mes nebuvome sutverti, kad būtumėm nepriklausomi. Veikiau priklausomi vienas nuo kito, kad padėtumėm vienas kitam. Jei mums nepatinka galvoti, ką jaučiame kitam žmogui, tai dėl to, kad atsiskleidžia mūsų nepakankamumas. O taip! Dievas jau seniai žino apie mūsų nepakankamumą. O mes ar žinome?
Juk ar ne tiesa, kad kiekvienos problemos šaknis yra pažeistas žmogiškasis santykis? Nuodėmę galime apibrėžti kaip bandymą patiems išspręsti savo problemas, neieškant jokio santykio.
Dabar pasižiūrėk į žmogų, sėdintį šalia tavęs, ir pasiklausk: „Kiek man reikalinga meilė?“ Nė vienas iš mūsų negalime būti arti Dievo nebūdami arti žmonių. Geras Dievo draugas negebės atsakyti žmonėms meilės. Ar myli Dievą? Pažiūrėk į žmogų šalia savęs ir žinosi atsakymą.
Per akimirksnį Viešpats parodė man, kas svarbiausia gyvenime: tai gebėjimas matyti Dievo pavidalą žmonėse ir mylėti juos tyra meile.
Tapimas krikščionimi prasideda nuo to, kad jūs atpažįstate Dievą viename žmoguje, Jėzuje Kristuje. Ir jis tęsiasi jums atpažįstant Dievą kiekviename žmoguje.
Kodėl turėčiau tau duoti dangaus vizijas, jei negali matyti to, kas prieš tavo nosį? Kaip gali matyti Jėzų danguje, jei negali matyti savo kaimyno žemėje?
Senajame Testamente, kiek žinau, Dievo šventykla buvo pastatas vėliau, nei pasaulį pripildė žmonės, atspindėję Dievą žymiai aiškiau nei bet kokia šventykla, padaryta iš medžio ar akmens.
Viena tikrai aišku, jei neigsite groteską ir keistumą, tarpstantį savyje, niekada nepriimsite kitų žmonių. Kiek baugščiai susitraukiate pamatę kitų žmonių netvarką, tiek meilės pristigs jums juos priimti.
Psalmės piešia žmones tokius, kokie jie yra, nieko nepagražindamos. Jas skaitant supranti, jog Dievas išsiilgęs tikrų žmonių.
Tu ir aš išnykstame iš vienas kito gyvenimo tiek, kiek nesugebame priimti vienas kito be baimės ir besąlygiškai. Norėdami praktikuoti žmonių artumą turėsite melsdamiesi Dievui įžvelgti kituose tai, ką mato Jis.
Šį reiškinį Paulius aprašė žodžiais: „Dabar mes regime lyg veidrodyje, mįslingu pavidalu, o tuomet regėsime akis į akį“ (1 Kor 13, 12). Argi Paulius rašė ne apie Dievą? Galbūt. Tačiau kontekstas kalba apie vienas kito meilės svarbą. Iš to galime spręsti, kad jis galvojo apie tai, kaip sunku matyti žmones.
Sunku yra dėl daugelio priežasčių. Viena iš jų ta, kad žmonės yra didingesni ir paslaptingesni, nei gali suvokti.
Kitas sunkumas slypi tame, kad žmonės nuolatos kruta. Ne vien tik kojomis, bet ir sielomis. Žmonės yra panašesni ne į akmenis, bet į upes, nuolatos plaukiančias, besikeičiančias. Geriausias būdas matyti žmones yra šokti į upę drauge su jais ir užmegzti santykį. Tuomet mažų mažiausiai galime judėti drauge. Štai kas ir yra santykis – žmonės, judantys drauge. Tik tuomet, kai judame kartu, įmanoma surasti atokvėpį.
Būti žmonių akivaizdoje reiškia sąmoningai pasirinkti susitelkti į naują kūrinį, o ne į seną. Matyti žmonėse šviesą labiau nei tamsą, juk kiekvienas iš mūsų turime šviesią ir tamsią pusę, tikrąjį aš ir šešėlinį aš.
Pradžioje Dievas atskyrė šviesą nuo tamsos, tą reikėtų daryti ir mums. Turėtumėme padėti vienas kitam matyti ir vaikščioti šviesoje. Mes neneigiame tamsos, tačiau stumtelime ją iš asmenybės centro į josios pakraščius. Tokiu būdu tamsa tampa tik tikrojo paveikslo rėmu.
Ar tu linkęs nurašyti tokius žmones, tikėdamas tik tokiais, kaip tu? Tikėti Dievu reiškia ne tik tikėti, kad jis yra realus, bet ir geras. Tą patį reiškia tikėti žmogumi.
Tikėti žmogaus gerumu reiškia atgaivinti tikrąjį Dievo planą. Tai reiškia susitelkti į tai, ką Jis buvo sumąstęs nuo pradžių pradžios. Tai tikėjimas neesamu. Kalbame apie pranašišką tikėjimą. Tikėdami, kad žmonės yra geri, mes nepadarysime jų tokiais. Tačiau išsiųsime jiems galingą pakvietimą. Tikėdami žmonėmis smarkiai padidiname galimybes, kad jie elgsis teisingai ir augs dorybėse. Tai nėra naivus pozityvus mąstymas, bet praktiškas reikalas. Žymiai geriau tikėti, nei netikėti. Tikėjimas veiksmingas.
Kad tikėtumėme žmonėmis, turime apsispręsti pažinti juose gera. Jei vaikštome atsimerkę, matysime ir blogį. Tačiau turime apsispręsti pažinti tiktai gėrį. Galų gale tik gėris gali būti pažintas. Gėris apreiškia, blogis nuslepia. Blogis, esantis žmonėse, neleidžia mums jų pažinti. Norėdami pažinti juos turime įžvelgti gėrį.
Norėdamas būti žmonių akivaizdoje, turėsi klausytis širdies, o ji kalbės tik tuomet, kai būsi užmezgęs santykį.
Ar suvoki, jog tai, ką matai kituose žmonėse, yra tavo gelmių atspindys? Mąstyk apie kitus žmonės kaip apie veidrodį: ką tu matai, kai žiūri į žmonijos veidrodį? Koks atspindys žvelgia į tave? Ar atspindys yra ryškus? Jei pastebi Dievą savo gyvenime, pastebėsi Jį visur. Jei myli save, mylėsi ir kitus. Galbūt manai, kad myli save, tačiau tiesa atsispindės tavo požiūryje į kitus. Jausiesi laimingas tiek, kiek žmonių sugebėsi apkabinti savo meile. Kuo daugiau, tuo linksmiau!
Santykiai – kokie jie blogi bebūtų – kalba garsiai ir aiškiai. Klausykis, ką jie tau sako. Jie pasakys tau tiesą apie tave, o būdamas atsiskyręs to niekaip nesuprasi. Ką tavo gyvenime kalba žmonės? Ką tau sako kaimynas? Ką tu sakai? Kai sužinosi, gali nustebti, kad Dievas sako lygiai tą patį.
„Nori išgirsti mano balsą, – sako Viešpats, – tačiau nesiklausai, ką sako mano žmonės.”
„Nori pamatyti mano veidą, tačiau nežvelgi mano žmonėms į akis.”
„Sakai, kad nori mane pažinti, tačiau nenori pažinti mano žmonių”
„Nori būti išgydytas ir nori dėti rankas ant ligonių, kad atneštum jiems išgydymą mano vardu, ir vis dėlto nesugebi nuoširdžiai apsikabinti savo brolio.”
Jonas tai apibūdino rašydamas: „Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato /…/, kas myli Dievą, mylėtų ir savo brolį” (1 Jn 4, 20-21).
Meilė yra tokia graži, saugi, tyra ir gera, kad mes negalime patikėti, kad ji mums leistina pasaulyje, pilname tamsos ir skausmo.
Evangelijos tikslas ir yra sugriauti pasaulį pasitelkiant meilę.
Galų gale kiekvienas klausimas įgauna žmogaus veido formą. Kiekvienos problemos šaknis šiame pasaulyje yra santykis. Vienintelė reali problema – susvetimėjimas. Ir vienintelis išgydymas yra meilė. Klausimai atsakomi ir problemos išsprendžiamos, kai mūsų santykis su žmonėmis yra teisingas. Turėjau dėdę, kuris mėgdavo sakyti: „Nėra tokio dalyko kaip atsakymai, yra vien tik klausimai”. Štai mano atsakymas: „Nėra klausimų, yra tik žmonės”.
Giria, kurioje esame pasiklydę, yra santykių giria – arba, dar tiksliau tarus, santykių stoka. Galbūt mes galvojame, kad mūsų problemų esmė yra finansai, darbas, sveikata ar dar kas nors, tačiau tikroji mūsų problema yra žmonės. Problemoms spręsti negalime pasiūlyti abstrakčių filosofinių idėjų. Kiekvienos problemos atsakymas yra asmuo. Daugelis iš mūsų bandome spręsti savo problemas, neatsižvelgdami į santykius. Mes nenustygstamai ieškome dietos, kuri mums padėtų, darbo, kuris mus patenkintų, būdo, kaip atsikratyti nemigos, saugios ir laimingos vietos gyventi. Žinoma, mes pripažinsime, kad turime problemų su žmonėmis, tačiau mes iki galo nesuprantame, kaip tai išspręsti. Ieškodami atsakymų savyje, o ne gydydami santykius, mes taip ir nepasiekiame tikros ramybės.
Štai taip vyksta su problematiškais žmonėmis mūsų gyvenime. Jei sugebėsime pataisyti vienintelį pažeistą santykį, tai savaime išspręs visą iš pirmo žvilgsnio nesusijusių problemų virtinę. Problemos yra niekis, iš tiesų svarbu yra žmonės, stovintys už jų.
Mylime žmones, ar ne, mums jų reikia.
Paulius atvirai prisipažįsta, kad jam reikia kitų žmonių, tačiau, kai į jo jausmus nėra atsakoma, jis nenurašo žmonių. Veikiau jis toliau ilgisi šių žmonių, prašosi jų mylimas ne dėl to, kad jam skauda, bet dėl to, kad jaučia jiems nuoširdžius jausmus: „Mes nesulaikome savo meilės nuo jūsų, bet jūs sulaikote savąją nuo mūsų“ (2 Kor 6,11-12).
Dievas sutvėrė žmones ne iš reikalo, o veikiau dėl to, kad Jis norėjo pačios meilės.
Žinoti, kad tavęs nori tiek Dievas, tiek kiti žmonės, yra paslaptingiau ir teikia daugiau laisvės, nei žinoti, kad tavęs reikia. Lygiai taip pat man yra geriau ilgėtis Dievo ir ilgėtis žmonių, nei ieškoti jų, kai prireikia. Ilgėtis yra žymiai aukštesnė ir skaistesnė kategorija, nei reikėti, turėti ar privalėti.
Augdamas krikščionybėje išbrauksi visus privalau ir pakeisi juos ilgiuosi, noriu.
Kad galėtumėme sekti Kristų, mums teks nuvalyti rūdis ir ieškoti to, ko geidžiame savo gelmėse. Ko trokštame visų labiausiai? Tenai tikrai netrūksta meilės.
Mylėti – tai ilgėtis kitų. Kaip ir mes norime, kad mūsų ilgėtųsi. Ar jūsų gyvenime yra žmonės, kurių jūs nenorite? Išmokite jų norėti arba užmirškite juos. Ar nebūtų lengviau išsiųsti juos toli toli, nei apsimesti, kad jų ilgitės, o iš tiesų taip nėra? Tai kodėl gi nesugebate apsispręsti?
Daugelis iš mūsų nesuprantame, ko mes norime iš žmonių. Mes nei jų ilgimės iš visos širdies, nei pasitraukiame lyg atsiskyrėliai. Jei sutariame su vienais žmonėmis, tai darome daugiau iš poreikio, nei iš ilgesio. Tai viena iš problemų, dėl kurių Jėzus atėjo į šį pasaulį. Jis leidosi nukryžiuojamas, kad parodytų, kaip mes atstumiame vienas kitą – netgi patį Dievo sūnų. Kalvarijai teko pasidengti dulkėmis, kad keletas iš mūsų suvoktų, jog kažko trūksta. Staiga supratome, kaip mes ilgimės meilės, ir kiek Jis ilgėjosi mūsų. Taip mes pasikvietėme Jį grįžti ir apsigyventi mūsų širdyse. Kai Jis tai padarė, nutiko kažkas nuostabaus. Staiga suvokėme, kaip negerai elgėmės su kitais žmonėmis, ir kaip mums trūko vienas kito. Pradėjome ilgėtis vienas kito tyra, gilia meile, ir taip gimė bažnyčia.
Būti žmogumi reiškia nuolatos stovėti ant chaoso krašto, nuolat atsidurti nepažįstamoje, dar neformuotoje erdvėje.
Kaip apaštalas Paulius sakė, „mes visai slegiami, bet nesugniuždyti, mes svyruojame, bet nenusimename. Mes persekiojami, bet neapleisti, mes parblokšti, bet nežuvę“ (2 Kor 4, 8-9)
Chaosas yra aktyvi pasaulio dalis. Jis yra mielės tešloje. Būtent chaotiški, nelogiški ir nevykę dalykai leidžia mums žinoti, kokia yra realybė.
Visam pasinerti – štai ką reiškia gyventi.
Jei nori smagiai leisti dienas, leisk, kad tai nutiktų.
Labiausiai bijome atrodyti kvailai. Kas bus, jei padarysime klaidą? Bet klaidos ir yra eksperimento esmė. Vis tiek jas darysime. Duok laisvę joms nutikti, tegul jų būna apsčiai ir tavo progresas bus dar spartesnis.
Kai bijome būti kvailiais, mes bijome būti bet kuo.
Išdidumas nori atrodyti gražiai, tačiau nusižeminimas nebijo kvailos išvaizdos.
Kaip sakė Paulius, turėtumėm girtis savo silpnumais. Tuomet būsime laisvi linksmintis.
Autorius: Mike Mason
Itin svarbu pastebėti, kad Gibį tyru ir sąžiningu išlaikė retai randama, nuolatos veiksni meilė. Žmogaus veidas jam buvo svarbiausias dalykas visatoje. Gibi nepažinojo kitos muzikos, tik vyro ir moters balsą. George MacDonald
Norėčiau, kad bažnyčia leistų žmonėms būti žmonėmis, kad jie išmoktų džiaugtis tiek savo, tiek kitų žmogiškumu. Džiaugtis ir priimti žmogiškumą su visais savo trūkumais, nepasitrauktų išsigandę ir nepradėtų teisti kitų, – tai yra vienas dalykų, kurių bažnyčia niekaip nesupranta. Didesnė dalis bažnyčių, mano manymu, bijo būti žmogiškomis. Bobas Kirkas
Didžiausia dovana, kurią galime duoti pasauliui, yra mūsų tikrasis „aš“, palaikantis meilės kupiną ryšį su Dievu.
Jei nesu sau dosnus, nieko neduosiu ir kitiems.
Jei nesu sau švelnus, nebūsiu švelnus kitiems.
Jei mane kankina kaltė, kad ir kokia subtili ji būtų, kitų atžvilgiu būsiu žiaurus ir teisiantis.
Jei nesi tikras pats savimi, nebūsi tikras nei vienu žmogumi.
Tai, ką jauti sau, neišvengiamai suprojektuosi kituose.
Jei nemylėsi savęs, nemylėsi ir savo artimo. Tai ir yra gamtos dėsnis.
Jei norime pakeisti pasaulį, turime padaryti tai, ko niekas nedaro: tapti laimingais ir pilnais gyvybės. Neužtenka vien nurodyti kelią, turime tapti tuo keliu. Jėzus juo ir buvo. Jis leido mums patirti „Jo džiaugsmo pilnatvę“ savyje. Tai kodėl mes ja nepasinaudojame? Ar ne todėl, kad negalime prisipažinti, jog esame tušti? Ar esame tokie išdidūs ir neurotiški, kad negalime patikėti, kad džiaugsmas, – tikras džiaugsmas, nevaldomai besiveržiantis per kraštus, – teisėtai mums priklauso. Užsisklęsdami nuo jo pilnatvės nebeturime ką pasiūlyti kitiems. Dar blogiau, jeigu neprisipildome džiaugsmu patys, garantuotai atimame jį iš kitų ir taip juos apiplešiame.
Meilė sau nėra eigoizmas, nes tai, kaip aš regiu save, yra panašu į akinius, per kuriuos aš regiu pasaulį. Jeigu savęs suvokimas varganas, mano rega bus iškraipyta ir aš nesugebėsiu matyti kituose grožio. Tačiau, jei sugebėsiu save matyti taip, kaip mane mato Dievas, pilnas mylinčio gerumo, tuomet per tokius pat akinius matysiu ir kitus žmones. Jėzus mokino: „[…] kūno žiburys yra akis, todėl jei tavo akis yra sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jei tavo akis nesveika, visas tavo kūnas skendės tamsoje“ (Mt 6, 22–23).
Netgi svorio numetimas nepadarys manęs laimingu, jeigu pirmiau negalėsiu grožėtis savimi tokiu, koks esu. Gera dieta prasideda nuo savigarbos! Tada dieta taps ne savęs baudimu, bet apdovanojimu. Save bausti yra labai negera, tačiau tai darome nuolatos ir turime tam pasiteisinimą: „žinau, kad nemyliu kitų taip, kaip turėčiau mylėti“, galvojame pamaldžiai teisdami save. Kaip liūdnai ironiška, nes priežastis, kodėl nemylime kitų, yra savigrauža, kad to nedarėme. Jei mylėtumėm save, nemąstytumėm apie savo trūkumus. Veikiau išpažintumėm juos ir taptumėm nuo jų laisvi. Kai nuolatos baudžiame save, tampame savo pačių teisėjais, tačiau tik Dievas yra vienintelis Teisėjas. „Aš pats savęs neteisiu, – rašė Paulius, – mano teisėjas yra Viešpats“ 1 Kor 4, 3–4. Viešpaties teismas man atrodo štai kaip: per Jėzaus Kristaus kraują man atleistos visos nuodėmės. Jeigu sėduosi į Dievo vietą ir toliau teisiu save, aš anuliuoju Evangeliją. Be to, savęs niekinimas garantuoja, kad su kitais elgsiuosi taip pat griežtai. Savęs smerkimas niekada negelbsti, jis tik dar giliau kasa duobę. Meilės įrankis yra gebėjimas sau atleisti. Jei sugebėsi atleisti sau ir mylėti save, „didįjį nusidėjėlį“, galėsi mylėti ką tik nori.
Jeigu Džimas būtų nekentęs savo nosies ir būtų slėpęsis už savo gėdos, jis būtų praleidęs savo gyvenimą paslapčia nekęsdamas visų žmonių už jų gražias nosis, gražius veidus bei sėkmingus gyvenimus.
„Tačiau kaip man būti laimingu?“ – klausi savęs. Tai neteisingas klausimas. Vietoj to turėtum klausti savęs: „Kaip prisiliesti prie laimės mažuoju piršteliu?“ Džiaugsmo tu neturi, nes matai jį kaip didžiulį, neįmanomą pasiekimą, o ne kažką mažo, savaime suprantamo ir praktiško. Biblijoje sakoma: „[…] sužinok, kas patinka Viešpačiui“ (Ef 5, 10). Tai tinka ir tau. Sužinok, kas tau patinka ir skirk tam laiko.
Labiausiai bijome kvailai atrodyti. Kas bus jei padarysime klaidą? Bet klaidos ir yra eksperimento esmė. Vis tiek jas darysime. Duok laisvę joms nutikti. Tegul jų būna apsčiai ir tavo progresas bus dar spartesnis. Turėtume padaryti tiek klaidų, kad tai mums jau nerūpėtų. Tragiškiausia tai, kad dalykas, galintis mus išlaisvinti – leidimas pakvailioti, yra būtent tai, ko mes nedarome. Kai bijome būti kvailiais mes bijome būti bet kuo. Tampa paprasčiau dingti, tapti mediniais. Pradedame galvoti, kad teisumas reiškia klaidų maskavimą. Bet juk yra visiškai atvirkščiai! I6didumas nori atrodyti gražiai, tačiau nusižeminimas nebijo kvailos išvaizdos. Juk žmonės vis tiek pamatys mūsų klaidas.
Tau patinka apsimetinėti esant mažesniu nei gyvenimas. Būti didesniu nei gyvenimas yra baugu, nes tai tiesa. Tau nėra ko bijoti, dėl ko skųstis ar dėl ko jaustis apgailėtinam. Nelsono Mandelos ištarti žodžiai ištrūkus iš kalėjimo, inauguracinėje kalboje: „Didžiausia mūsų baimė ne tai, kad esame nepakankami. Didžiausia mūsų baimė yra tai, kad esame didesni, nei įmanoma pamatuoti. Mus gąsdina ne mūsų tamsa, veikiau mūsų šviesa. Mes klausiame savęs, kas aš toks, kad būčiau gabus, gražus, talentingas ir žavus. O kas gi tau trukdo tokiu būti? Juk esi Dievo vaikas.“
Mes buvome sukurti, kad apreikštume Dievo šlovę mumyse.
Žmogaus širdis labiausiai trokšta būti švari ir tyra. Švari širdis mėgaujasi Dievu ir žmonėmis. Iš kur ateina meilė? (1 Tim 1, 5). Paulius sako, kad ji ateina „iš tyros širdies, geros sąžinės ir nuoširdaus tikėjimo“. Vien tik nuoširdus tikėjimas Jėzaus kraujo galia gali išlaisvinti širdį ir sąžinę laisvai mylėti.
Praktikavimas daro mus tobulus, bet pats praktikavimas yra netobulas reikalas.
Praktikuojant būtina palikti erdvės klaidoms. Bet kurioje praktikoje sėkmė yra daugelio klaidų vaisius. Perfekcionistai neteisingai mąsto, kad jeigu kažko atlikti puikiai iš pirmo karto nepavyks, geriau nebandyk. Perfekcionistui bet kuris žingsnis į šoną yra nemalonus ir gėdingas siurprizas, tačiau nuolankiam žmogui siurprizas bus kažką padaryti gerai.
Gyvenimas yra arba praktika arba vaidinimas. Jis negali būti abu iš karto. O gal esi ekspertas, kuris didžiuojasi būdamas teisus visame kame? Kas labiau patinka, – būti teisiam ar laimingam?
Leisk Dievui būti Dievu, ir Jis tau leis būti savimi. Jei nori būti laisvas, pradėk nuo to, kad tavo Dievas irgi yra laisvas. Jei Jam norisi veikti tavo gyvenime naudojant sunkumus, nedarbą, ligą, santuokines problemas ar bet kokį kitą kentėjimą, leisk Jam tai daryti. Vis tiek kentėsi, tai yra garantuota. Todėl geriau kentėk geruoju, taip, kaip tau šiuo metu lemta. Leisk Dievui laisvai būti Dievu tavo sunkumuose. Jei tavo Dievas nėra laisvas daryti tai, kas Jam patinka, su tavo gyvenimu, tuomet Jis negali išlaisvinti tavęs, kokia bebūtų tavo situacija.
Žmonės nenori būti mokomi gyvenimo, jie nori būti mylimi.
Leisk žmonėms būti savimi, būti žmogiškiems, netgi duoti laisvę nuisdėti taip, kaip Dievas mums davė laisvę nusidėti.
„Visa, ko norite, kad jums darytų žmonės, ir patys jiems darykite“ (Mt 7, 12).
Gerumas išblaško depresiją, nes kerta į pačią depresijos škanį, kuri yra savęs pasmerkimas. Jonas mokina būtent taip: „Vaikeliai, nemylėkite žodžiu ar liežuviu, bet darbu ir tiesa. Tuo mes pažinsime, kad esame iš tiesos ir Joi akivaizdoje nuraminsime savo širdį, jei mūsų širdis imtų mus smerkti“ (1 Jn 3, 18 – 20). Jei jūsų širdis imtų jus smerkti, apsidairykite, kam galėtumėte parodyti savo meilę. Gerumas padeda labiau nei kas kitas apvalyti sąžinę. Atraskite, kaip gera daryti mažus, atsitiktinius gerumo darbus. Tai tokie paslaptingi darbai, kuriuos darote spontaniškai, „kai tavo kairė nežino, ką daro dešinė“ (Mt 6, 3). Gerumas turi būti nuoširdus, kilti iš akivaizdaus tyrumo, nesusimaišęs su jokiu kitu motyvu. Spaudimas, nerimas ir skubėjimas rodo, kad tu tik darai, o nesi geras.
Nepasitenkinkite mylėti žmones mintyse. Mylėkite juos taip, kad jie tai pajaustų.
Užtarimo maldose dažniau vyksta ne užtarimas, bet teismai. Žmonės teisia vieni kitus ir pasitelkia maldą, bandydami Dievą priversti patvirtinti šiuos teismus. Mes vertiname savo pačių standartais, spręsdami, kokie turėtų būti kiti žmonės ir kaip jie turėtų pasikeisti. Ir tuomet meldžiamės: „Viešpatie, prašau, pakeisk tuos žmones, kad jie būtų tokie, kaip aš. Kai tie žmonės atitiks mano standartus, juos mylėsiu.“ Ne, viskas vyksta atvirkščiai. Pirmiausia mums reikia mylėti žmones besąlygiškai, tik tuomet žinosime, kaip už juos melstis. Tikri užtarėjai žino, kad ne jų valioje yra pakeisti žmones. Tik Dievas keičia žmones. Tai žinodami užtarėjai nesistengia įtakoti kitų žmonių, ir taip gimsta tikra malda. Tai nereiškia, kad užtarėjai nežino apie jų klaidas, tačiau jie susitelkia ties žmogumi, kuris yra ne tik klystantis, bet ir Dievo vaikas. Jie meldžiasi ne tam, kad pasikeistų žmonių išorinis kiuatas, bet už dvasią jų viduje, kad ši būtų padrąsinta ir sustiprinta. Jei kažkas keisis, pirmiausia tai nutiks viduje, ir tik paskui pasirodys išorėje.
Žmonės nesikeičia, kai juos kritikuojame, jie keičiasi, kai jų vidus užliejamas šviesa. Kai meldžiamės už žmogų iš tiesų jo nemylėdami, mes patenkame į fizinės manipuliacijos žaidimus. Sąvoka „charizmatinis raganavimas“ yra naudojamas apibūdinti tokio pobūdžio maldai. Ne visai neišmanėliškas užtarimas yra „charizmatinis raganavimas“, tai panašiau į vaikščiojimą apgraibomis ieškant meilės. Šis „meldimasis apgraibomis“ irgi yra malda, bet tai nėra užtarimas. Tikras užtarimas prasideda nuo meilės. Savo širdyse pakeliame žmones prieš Viešpatį, pastatydami juos aukščiau už save, virš savo asmeninių nuomonių ir prietarų. Mes keliame juos prieš Dievo akis, kad matytumėm juos Jo, o ne savo pačių akimis. Be šio dieviško suvokimo nesugebėsime tinkamai melstis. Negalime laiminti kitų, kol nematome, kaip juos sukūrė Dievas, tyrus, be dėmelės. Ir nieko gero, jei maldose mes juos „kelsime link Dievo“, o gyvenime žeminsime. Jei nemylime žmonių, kai esame šalia jų, mes nemylėsime jų ir savo maldose. Jei mūsų buvimas jų nelaimina, mūsų maldos juos prakeiks. Jei pakankamai mylime žmones, mums nebereikia, kad jie būtų kitokie, nei yra.
Ištraukos iš knygos Mike Mason „Žmonių akivaizdoje. Kaip mylėti savo artimą ir save patį?“
Kalbant apie tikėjimą, pirmiausia kalbama apie tarpasmeninius santykius. Tam, kad gyvenčiau tiesoje ir kad man tam tikra prasme būtų viskas aišku, pasirodo, kad aš privalau ne enciklopediją perskaityti, o gerai sugyventi su savo šeimynykščiais. Tai į ne mūsų atradimas. Esant geriems santykiams su žmona su savo vaikais ar uošve ir t. t., aš iš esmės nieko naujo nesužinau. Nieko naujo nesužinau apie, tarkim, arklių auginimą, valgio gaminimą ar dar kitus išmanymo reikalingus dalykus, bet pati mano situacija, mano būsena yra tokia, kad, galbūt, daug ko ir nežinant, viskas aišku. Aišku ne ta prasme, kad galiu viską paaiškinti ar kitus pamokyti, bet tiesiog gyvenu, jaučiu aiškumą, pasitikėjimą ir turiu tikėjimo jausmą. Gali būti ir kitaip. Aš perskaitau labai daug knygų, išstudijuoju daug mokslų ir esu garsus profesorius. Dėstau, aiškinu – kažkas kažkam gal paaiškėjo, o man… apskritai gyvenime niekas neaišku, jaučiuosi visiškai netikras. Ir galbūt todėl, kad mano šeimyniniai santykiai yra prasti, žmona, sakykim, mane paliko, vaikų mes taip ir neturėjome, gyvenu vienas, be tikrų draugų, kurių kol kas taip ir nesutikau. Buvo gal vienas, tas, kuris vakar numirė. O antras, pasirodė, kad nebuvo tikras draugas. Ir dabar atrodo – niekas neaišku, nors išmanau tiek daug dalykų, esu perskaitęs tiek daug knygų. Nerijus Čepulis
Mes ugdome meilę atskleisdami kitiems savo pažeidžiamiausias ir stipriausias savybes, tausodami iš šios dovanos kylantį dvasinį ryšį pasitikėjimu, pagarba, gerumu ir švelnumu. Meilė nėra tai, ką mes duodame ar gauname. Tai dalykas, kurį mes puoselėjame ir auginame; ryšys, kuris gali būti stiprinamas tarp dviejų žmonių tik tada, kaip jis egzistuoja kiekvieno iš jų širdyje – mes sugebame mylėti kitus tik taip, kaip mylime save pačius.
Gėda, priekaištai, nepagarba, išdavystė ir šaltumas pažeidžia šaknis, iš kurių auga meilė. Meilė gali pakelti šias traumas tik tada, kai jos ištinka retai ir būna pripažįstamos bei gydomos.
Brene Brown „Netobulumo dovanos“
Yra žmonės – Vėjai. Šiandien čia, rytoj ten: nieko pastovaus, tik besikeičiančios pramogos. Jie niekur ilgai neužtrunka.
Yra žmonės – Žali Slėniai. Su jais lengva ir ramu, su jais pamirštame savo sunkumus ir nurimstame. O ramybėje ir atsakymus kartais pamatome.
Yra žmonės – Bibliotekos. Iš jų visada yra ko pasimokyti, atverti sau naujus žinių horizontus.
Yra žmonės – Labirintai. Jie nenuspėjami: niekada nežinai, kas laukia už posūkio ir kur nuves bendravimas su jais. Ir kuo sunkesnė mįslė, tuo įdomesnis jos įminimo procesas.
Yra žmonės – Granitai. Su jais saugu – gali būti tikras, kad nieko nenutiks. Patikimi: į juos gali atsiremti sunkią akimirką.
O yra žmonės – Briliantai. Tu žiūri į jį. Ir kaskart atsiveria ir sužvilga vis nauja savybė. O tu tiesiog žiūri ir žaviesi…
Yra žmonės – Kava. Jie tiesiog reikalingi mums kiekvieną dieną…(Petras Gedvilas)