Kartais aš pamirštu klausytis. Aš pamirštu leisti draugui tiesiog būti. Papasakoti visą savo istoriją ir nutapyti visą savo širdį ore.
Aš per daug noriu reaguoti su pataisymu, sprendimu, planu. Aš pertraukiu meną. Laukiu pauzės įšokti ir siūlyti visas žinomas formuluotes, kai tai yra ne tai, ko jie nori. Jie tiesiog nori kalbėti, kol jie uždus, o tada sutikt tavas akis ir jaust, kad viskas gerai, kad jie yra suprasti, ir ne vieni. Tai gražus dalykas, ir aš noriu, leisti jam įvykt. Noriu jiems leist pabaigti tapybą savais žodžiais. Ir tada galbūt Aš suprasiu juos. – J. S.
Nežinomo kalinio malda, Revensbriuko koncentracijos stovykloje parašyta ant skiautelės popieriaus ir palikta prie mirusio vaikelio kūno: „O Viešpatie, atsimink ne tik geros valios žmones, bet ir piktos. Neatsimink, kiek skausmo jie mums sukėlė, tik atsimink vaisius, kuriuos tas skausmas nešė – mūsų draugystę, mūsų ištikimybę, mūsų nuolankumą, mūsų drąsą, mūsų dosnumą, širdies gerumą, iš to išaugusį, ir kai ateis laikas jiems stoti prieš teismą, tegu šie mumyse subrandinti vaisiai jiems dovanoja atleidimą.“
Mes turime gyventi su žmonėmis, kad sužinotume jų problemas ir gyventi su Dievu, kad „padėtume“ jas jiems išspręsti. Autorius Nežinomas
Kartą, grįžęs namo, Tomas Edisonas, padavė savo motinai lapelį, ir pasakė, jog: „Šį lapelį man padavė mokytoja ir liepė perduoti jį tau.“
Motinos akys, skaitant raštelį sūnui, buvo pilnos ašarų:„Jūsų sūnus yra genijus. Ši mokykla yra jam per maža, ir neturi pakankamai gerų mokytojų jo išsilavinimui. Prašome, mokykite jį pati.“
Po daugelio metų, po Edisono motinos mirties ir jam tapus puikiausiu šimtmečio išradėju, vieną dieną jis peržiūrinėjo senus šeimos daiktus. Staiga jis spintelės stalčiaus kampe pastebėjo, sulankstytą lapelį. Jis paėmė lapelį, išlankstė, ir perskaitė jame parašytus žodžius: „Jūsų sūnus yra protiškai atsilikęs. Daugiau mes jo nepriimsime į šią mokyklą.“
Edisonas verkė valandas, ir tuomet parašė savame dienoraštyje: „Tomas Alva Edisonas, buvo protiškai atsilikęs vaikas, kuris didvyrės mamos dėka, tapo šimtmečio genijumi.“
„Jėzus nemirė už gerąsias tavo puses. Jis nemirė už tavo potencialą. Jis mirė už bjauriausias, blogiausias tavo gyvenimo dalis, už žemiausią tašką tavo gyvenime. Jis mirė, kad tave išgelbėtų ir išlaisvintų nuo to.“ – Brodas Hollowėjus
„Tiek daug žmonių šlovina ir romantizuoja „užimtumą“. Aš ne. Aš vertinu tikslą. Tikiu pagrįstu poilsiu, ir entuziastingu judėjimu. Jei esate visada užimtas / nuolat judant praleisit svarbias detales. Man patinka kalnai. Ramūs ir vis dėlto, kai jie juda, žemės kilnojas ir dreba“. – Joseph Cook
„Mes visiškai suvokiame Evangeliją, kai suprantame, kaip tai darė Paulius, kad mes esame blogiausi mūsų pažįstami nusidėjėliai.“ – Timothy Keller
„Norėčiau, kad mes kartais galėtume mylėti veikėjus realiame gyvenime kaip mylime veikėjus romansuose. Yra labai daug puikių žmonių sielų kurias turėtume priimti daug maloniau, ir dar aiškiau vertinti, jei mes tiesiog galvotume apie juos kaip veikėjus istorijose.“ – G. K. Chestertonas
„Žmogiškas palūžimas, ydos gali būti slepiamos tik tol, kol jos pradeda ištekėti pačios. Gyvenimas kartu yra nepatogus, nes buvimas arti kito reiškia, kad galų gale pradėsi pralieti savo klaidas ir netobulumus vienas kito gyvenime. Bet yra sveika įsileisti žmones, kurie myli tave. Tad įsileisk juos. Neslėpk savęs dėl tų išsiliejimų baimės. Leisti atrasti netobulumus yra tikrų intymių santykių pradžia- tai pažeidžiamumas, kuris yra vienodai gražus ir sudėtingas.“ – Laura Britt
Moralizmas muša šį būgną: Jei aš patobulėsiu, tada būsiu priimtas – Dievo, kitų, net paties savęs. Tačiau Evangelija sako kažką radikaliai skirtingo. Evangelija skelbia, kad kiekvienas „Kristuje” jau yra priimtas Dievo, dėl Jėzaus aukos už juos. Todėl joks pagerėjimas, geras elgesys, ar pasirodymas nėra būtinas siekiant patirti gilų priėmimą, kurio ilgimės ir iš tikrųjų siekiame kasdien. – Tullian Tchividjian
Didysis skirtumas tarp žmogaus ir aukščiausios būtybės yra būtent toks: Be Dievo, aš negaliu egzistuoti. Be manęs, Dievas egzistuoja. Dievui nereikia manęs, kad Jis galėtų būti; man reikia Dievo, kad galėčiau. Tai yra skirtumas tarp to, ką mes vadiname savaime egzistuojanti būtybė ir priklausoma būtybė. Mes esame priklausomi. Esame trapūs. Mes negalime gyventi be oro, be vandens, be maisto. Joks žmogus neturi savyje galios būti iš savęs. Gyvenimas išgyvenamas tarp dviejų ligoninių. Mums nuo gimimo iki mirties reikia paramos sistemos palaikyti gyvybę. Mes kaip gėlės, kurios pražysta ir nuvysta ir tada išnyksta. Tuo mes skiriamės nuo Dievo. Dievas nesilpsta, Dievas nenyksta, Dievas nėra trapus. – R. C. Sproul
Labai dažnai žmonės bijo atleisti, nes jie mano, kad jei jie atleis, neteisybė triumfuos. Tačiau Kristaus išmintis atskleidžia, kad yra priešingai. Tik vienintelis atleidimas yra pajėgus sulaužyti neteisybės grandines ir suteikia mums naujos ateities galimybę – ateities išlaisvintos iš praeities ir be kartėlio. – Brian Zahnd
„Rom 12, 15 sako:„Džiaukitės su tais, kurie džiaugiasi, gedėkit su tais, kurie gedi „. Taigi, jei jūsų draugas gauna darbą, nereik pasakot jiems, kaip bus nelengva ir kaip jie turi išsaugoti savo pinigus. Tiesiog būkite laimingas už juos. Ir jei kas nors jums skambina ir sako, kad jų tėtis susirgo vėžiu, nebandykite piršti jiems teologijos pamokas apie skausmą. Nebandykit atitraukt dėmesio pasakodamas jiems apie automobilį, kurį jūs ką tik nusipirkote. Verčiau pasiimkite juos savo naujuoju automobiliu ir leiskite jiems rėkti ir verkti ir išsilieti. “ – J. S.
Neatleidimo melas yra toks, kad žmonės galvoja, jog tai veikia. Tai netiesa. Tai tik leidžia jus sužeidusiui asmeniui, ir toliau jus žeisti. Tai leidžia peiliui likt žaizdoje, pūliuoti, ir pradėti infekciją. Peilio šalinimas nereiškia, kad tai, kas atsitiko su jumis nėra blogai. Žinoma, kas atsitiko yra negerai, ir Dievas tai žino. Tačiau atleidimas yra reikalingas, kad padarytų jus laisvą nuo žaizdų.
Žingsnis į priekį reiškia galėti kvėpuoti vėl, šypsotis vėl, juoktis vėl, tarnauti vėl džiaugsis vėl. Su šiais vaizdais galvoje, tie, kurie yra traumuoti gali pamatyti už savo skausmo, geresnę ateitį savo pasaulyje. Nėščia paauglė, ir vyras, kurio žmona paliko jį, jaunas vaikis gaunantis trisdešimt metų kalėjimo, vaikinas, kuris beveik pervartojo, motina, kuri prarado savo vaiką – visiem jiems reikia naujo skyriaus, o ne senojo vaizdinių. Atversk kitą puslapį. – J.S.
Tamsa ateina. Jos viduryje, ateitis atrodo tuščia. Pagunda viską mesti yra didžiulė. Nemesk. – John Piper
Jei jie tave gerbia – gerbk juos.
Jei jie tavęs negerbia – vis tiek gerbk juos.
Niekada nepradėk elgtis blogai dėl kitų poelgio. Juk tu atsakingas už save, o ne kitus.
Labiausiai slegia tai, kas lieka nepasakyta. Mitch Albom
Žmonių emocijos ir poelgiai priklauso nuo to, kaip jie suvokia įvykius. Judith S. Beck
Jei mūsų elgesio pagrindas yra baimė, vadinasi, mes nemylime. Henry Cloud, John Townsend
Kai sunegaluoja kūnas, jaučiame skausmą ir silpnumą. Nualintos psichikos požymiai – nuolatinė baimė ir nesiliaujančios įkyrios mintys. Michael A. Singer
Nenuoširdžiu bendravimu grįsti tarpusavio santykiai keistis negali, jie visada bus nevykę. Tik tada, kai abiems šalims pavyks įsileisti jausmus, juos patirti ir be baimės išsakyti, taps įmanomi tikri santykiai. Alice Miller
Tas, kuris nuskęsta 3 metrų gylyje yra toks pat negyvas kaip ir tas, kuris nuskendo 30 metrų gylyje. Nustok lyginti savo sunkumus su kitais ir sakyti, kad tau dar nėra taip blogai. Čia ne varžybos. Mums visiems reikia pagalbos ir palaikymo. Casey Rose
Kaip rūpintis intravertais: gerbk jų privatumą, niekada jų viešai negėdink, leisk jiems apsiprasti su naujomis situacijomis, duok jiems laiko pagalvoti ir nereikalauk greitų atsakymų, nepertrauk jų, iš anksto juos perspėk apie pokyčius, leisk jiems ramiai pabaigti ką jie darė, kritiką jiems išsakyk privačiai, mokyk juos individualiai, neversk jų bendrauti ar eiti į vakarėlius, gerbk jų intraversiją, nesistenk jų paversti ekstravertais.
Mintis surinko Monika.