Išmanymas, kokie daiktai turi būti, rodo, kad žmogus protingas; išmanymas, kokie daiktai iš tikro yra, rodo, kad žmogus patyręs; išmanymas, kaip juos pagerinti, rodo, kad žmogus genialus. D. Didro
Tas, kuris pirma laiko manosi esąs genijus, yra žuvęs žmogus. G. K. Lichtenbergas
Didieji žmonės retai kada būna izoliuotomis kalnų viršūnėmis, paprastai jie esti kalvynų viršūnės. T. V. Higinsonas
Skonio trūkumas — viena iš tų ydų, kurios neatsiejamos nuo veidmainystės. H. De Balzakas
Dažnai tas, kuris nori padaryti gera, daro bloga; patys nežinome, ką sėjame. N. Gogolis
Garbės troškimas verčia mus elgtis prieš savo polinkius daug dažniau, negu reikalauja protas. Fransua de Larošfuko
Garbėtroška panaši į alkaną skrandį — jis nepaklūsta jokiems įstatymams, išskyrus savo apetitą. Dž. B. Šo
Garbės troškimas — nenugalimas siekimas sulaukti priešų puldinėjimo gyvam esant ir draugų patyčių po mirties. Ambrozas Birsas
Viskas priklauso nuo aplinkos. Skaisčiame danguje Saulė gerokai mažiau save vertina nei riebalinė žvakė rūsyje. M. Ebner-Ešenbach
Ambicija – ydų šaltinis, veidmainystės motina, pavydo giminaitė, apgaulės gimdytoja. Daugelio žmonių privalumai mažėja didėjant jų pasisekimui. E. Hemingvėjus
Visi kalba apie kvailį ir pagyrūną, kad jis kvailys ir pagyrūnas, bet niekas nesako šito jam, o jis taip ir miršta nesužinojęs apie save to, ką žino visi. Ž. De La Briujeras
Melas ir beprotybė velkasi tiesos drabužius, o apgaulė užgožia teisumą ir nuoširdumą. Vangčungas
Vagis be aukštojo išsimokslinimo gali nudžiauti ką nors iš prekinio traukinio, o jeigu baigė universitetą, sugeba pavogti visą geležinkelį. T. Ruzveltas
Neapykanta — pati sunkiausia ir pati šlykščiausią grandinė, kuria vienas žmogus gali susirakinti su kitu, nes jos grandys prisodrintos pykčio ir baimės. Ugas Foskolas
Iš neapykantos galima akmenis tvirtovei suritinti, tačiau namą galima tik iš šypsenos pastatyti. V. Lūdenis
Garbėtroška mielai puikuojasi savo maloningumu, o nuobodulys plėšrus kaip žmogėdra. Dž. Benkfortas
Gražių lūpų meilikavimas — tai meškerė, ant kurios užkimba net paties išmintingiausiojo širdis. E. Klingeris
Šmeižte esti du nusikaltėliai ir vienas nuskriaustasis: šmeižikas kaltas dėl to, kad neteisingai kaltina už akių; kaltas ir tas, kuris patiki šmeižiku, dar tiksliai nežinodamas. Apšmeižtasis nukenčia dvigubai: nuo vieno dėl to, kad jo apšmeižtas, nuo kito dėl to, kad laikomas blogu žmogumi. Herodotas
Šmeižtas yra siaubingas dalykas < …> Šmeižikai vagia didžiausią mūsų turtą — artimųjų palankumą. Įžeidimas, nors blogas poelgis, vis dėlto geriau už šmeižtą, nes veikiama atvirai. Hipijas Elidietis
Klastūnas, jei nori ką nors apšmeižti, giria, o jei rengia prieš ką nors sąmokslą, stengiasi užmigdyti budrumą. Vangčungas
Šmeižto ir piktų kalbų reikia saugotis kaip nuodingo kirmino ant fožės — jie slypi už subtilių ir pagražintų posakių. Plutarchas
Šmeižtu jau daug genčių išnaikinta, miestai su žeme sulyginti, tėvas, beprotybės apimtas, sukyla prieš sūnų, brolis — prieš brolį, vaikai — prieš tėvus, o meilužiai — vienas prieš kitą. Daug draugystės ryšių nutraukta, daug namų paversta griuvėsiais patikėjus šmeižtu. Lukianas
Šmeižimas — nemirtinga savimeilės it dykinėjimo dukra < …> kreiva šypsena ši perkarusi furija pila nuodus ant visų luomų, bet pagrindinis jos strėlių taikinys yra tie, kurie turi proto, grožio ir aukštą padėtį. Volteras
Nebūkite nei per daug užsispyrę, bandydami sulaikyti tai, kas griūva, nei per daug skubėkite įtvirtinti tai, kas lyg ir atsiranda. R. B. De Konstanas
Nuleidęs rankas ir ašarodamas vis pasiduosi įvairioms likimo užgaidoms. M. K. Čiurlionis
Jeigu medis gali nieko nepaisydamas toliau augti, tai juo labiau žmonės negali nusivilti net visokių bjaurių baidyklių gąsdinami. N. Rerichas
Pesimistas — tai tas, kuris apie kiekvieną savo persikraustymą praneša laidotuvių biurui. M. Ašaras
Dieve, duok man jėgų savo gyvenime pakeisti tai, ką galiu pakeisti, duok man stiprybės priimti tai, kas ne mano valioje pakeisti, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito. Malda
Apsimetėliai žmonės rūpinasi savo įvaizdžiu. Tikriems žmonėms paprasčiausiai nerūpi.
Savo gyvenime pasiekiau tokį tašką, kai man jau nebereikia įsiteigti žmonėms. Jei jiems patinku koks esu – gerai. Jei nepatinku – tai jų problemos.
Aš negalvojantis žmogus. Su galva toli nenueisi. Aš tik sėdžiu ir klausaus, kas ateina iš erdvių gilumos, bandydamas atspėti, kas yra tikrai svarbu. Ir lyg girdžiu, kad tikrumoje niekas nėra svarbu, kad viskas praeina, kad viskas yra lygiai svarbu, ir kad mes visi esam tik lašeliai pasaulio ir gyvenimo vandenyne. Ir kad visos mūsų galvos ir idėjos ir sistemos yra tik niekas, tik niekas. Niekas, palyginant su širdimi, švelniu geru žodžiu, švelniu palietimu, pabučiavimu, žmogaus su žmogumi susitikimu, atviru žodžių pasikeitimu, padrąsinimu, draugyste. Jonas Mekas