A, tai tas Mekų Jonas ir vėl nukliedėjo… Ką tu jau čia padarysi, kartais nukliedėti yra sveika. Aš galiu jums visiems tai patarti. Nukliedėti kartais yra sveika. Aš nesu buvęs pas daktarą jau dvidešimt metų. Tai geras įrodymas, ne? J. Mekas „Laiškai iš niekur“
Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, – ne tas pasaulis, kuriame gyvame šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto karveliais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio gal.
A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“
Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo herojų. Poetai ir filosofai, skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija… Kraupiausias knygas apie karą, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. Rašytojai, su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus patys paprastai nenusikalta dorovei. A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę”
Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu. A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“
Mirties žodžiai herojui Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš – gamtos dėsnis. A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“
Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo pilną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis kapas? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje – ar tau ne vis tiek, kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos, ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsiesi ne tarp svetimų, o tarp brolių. … Kur bemiegotumėt amžinu miegu, visur laukia tas pats likimas – visi jūs būsite užmiršti ir visi pavirsite dulkėmis. Toks jau gyvenimo dėsnis. A. Miuntė „Knyga apie San Mikelę“
Savo jausmus, savo poelgių „svarbą“ ir pasekmes aiškiai suvokia tik geri, aprūpinti žmonės, tikintys gyvenimu ir nežengiantys žingsnio, kuriam ir rytoj, ir poryt negalėtų pritarti. Aš neturiu laimės būti vienas iš tokių, aš jaučiu ir elgiuosi kaip žmogus, kuris netiki rytdiena ir kiekvieną dieną laiko paskutine. Herman Hesse
Pražūtis – tai kažkas, kas jau neegzistuoja. Kad galėtum nugrimzti į pražūtį ir pakilti į viršų, turėtų būti apačia ir viršus. Bet nėra nei apačios, nei viršaus, tai egzistuoja vien žmogaus smegenyse – iliuzijų tėvynėje. Visi kontrastai yra iliuzija : balta ir juoda – iliuzija, mirtis ir gyvenimas – iliuzija, gėris ir blogis – iliuzija. Tereikia vienos valandos, vieną liepsningą valandą sukąsti dantis, ir iliuzijų karalija bus įveikta. Herman Hesse
Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresniais palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša. Jis užmuša pačius geriausius, ir pačius švelniausius, ir pačius drąsiausius, kurie tik pasitaikys. O jei tu nesi nei šioks, nei toks, gali būti ramus – jis tave irgi užmuš, tik per daug neskubėdamas. Ernest Hemingway
– O kas tai yra nuojauta?
– Matyt, iš pažiūros niekuo nepagrįstas įsitikinimas, kad kas nors atsitiks.
– Aš pasakyčiau, kad tai pasąmonėje vykstančių apmąstymų rezultatas, panaudojant ten pat, pasąmonėje, esančius duomenis, nors apie juos nieko nežinai ir nė neįtari tokius esant.
– Juoda katė tamsiame anglių rūsyje vidurnaktį. Tu apskritai neturėjai jokių duomenų. Ir nemėgink manęs įtikinti, esą tavo pasąmonė analizuoja informaciją, kurią gausi tik kitą savaitę. R. A. Heinlein
Diena ir naktis. Vasara ir žiema. Sėja ir pjūtis. Gyvenimas ir mirtis. Štai kas iš esmės yra Vėlinės. Viskas viename. Vidurdienis ir vidurnaktis. Gimimas. Tarsi išsitiesi paslikas, apsimesdamas negyvu kaip šuo. O paskui vėl pašoki ir skalydamas bėgi per mirties tūkstantmečius. Kiekviena diena yra Vėlinės, kiekviena naktis. Kiekviena tamsi naktis baugina, kol pagaliau apsipranti su ja, pasislepi nuo jos kokiame nors miestelyje ar nedideliame mieste, kur gali pailsėti, atgauti kvapą.
Ir pradedi gyventi ilgiau, turi daugiau laisvo laiko, ir tada išstumi mirusiuosius, įveiki baimę ir galiausiai pasilieki tik vieną dieną metuose pagalvoti apie naktį ir apie aušrą, pavasarį ir rudenį, gimimą ir mirtį.
Ir visa tai veda į vieną. Prieš keturis tūkstančius metų, prieš šimtą metų, šįmet, visuose pasaulio kraštuose švenčiama ta pati šventė… Ray Bradbury
Jei dar toliau ištiestume pirštus – ar pasiektume save iš kitos pusės? Jei dar stipriau suspaustume kumštį – ar delnas suaugtų su pirštais? Jei dar labiau mylėtume – ar imtume nekęsti? Jei dar labiau nekęstume – ar pasiektume save iš kitos pusės pirštais, įaugusiais į delną, širdžiai rėkte rėkiant, jog meilė yra begalinė?…
Išklausęs mokinio pasakojimą apie tai, kad viskas šiame pasaulyje yra tik pasąmonės sukurtas miražas budistų vienuolyno mokytojas pasakė:
– Ką gi, tu gerai išmanai šią sritį, bet pasakyk man ar šis medinis rožinys taip pat miražas?
– Taip,- atsakė mokinys.
Mokytojas trinktelėjo rožiniu į mokinio galvą ir juokdamasis paklausė įpykusio mokinio:
– Jei tai miražas, iš kur tuomet tavo pyktis?