Jaunystė – tai svajonės, tikėjimas, siekimas žygdarbių. Tai romantika ir lyrika. Tai dideli ateities planai, visų perspektyvų pradžia. N. Hikmetas
Kiekvienas žmogus turi tris jaunystes: kūno, širdies ir proto. Nelaimei, jos niekada nesutampa. F. Fenelonas
Jaunystė – tai tarsi apsvaigimas, kažkas panašaus į karščiuojantį protą. F. de Larošfuko
Jaunystė – tai žmogaus pavasaris, sėjos metas, kai beriamos būsimųjų gyvenimo metų sėklos. J. Kniažninas
Jaunystė – tai ne amžiaus rodiklis, bet sielos būsena. Dz. Enesku
Jaunystėje įgyk tai, kas ateityje tau kompensuos senatvės nuostolius. Supratęs, kad senatvės penas yra išmintis, jaunas būdamas, elkis taip, kad tavo senatvė neliktu be peno. L. da Vinčis
Blogiausia, ko gali išmokti jaunimas, – lengvabūdiškumas. Jo padariniai yra tie malonumai, iš kurių išsivysto ydos. Demokritas
Nesijuok iš senatvės, nes tu irgi eini link jos. Menandras
Tegul senųjų išmintis duoda jaunimo žvalumui ir jėgai kryptį, o jaunimo žvalumas ir jėga te palaiko senųjų išmintį. K. Stanislavskis
Jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų. A. Etjenas
Nesaikingumas jaunystėje – vekselis senatvei, pagal kurį reiks mokėti su procentais už trisdešimt metų. Č. Koltonas
Į gyvenimą reikia eiti ne padaužiškai, kaip į malonią giraitę, o su pagarbia baime, kaip į šventąją girią, pilną gyvybės ir paslapties. V. Veresajevas
Nebijokite daryti klaidų. Didžiausia klaida – nesukaupti patirties. K. Vovenargas
Jaunystė žmogui duodama tik kartą gyvenime. Jaunystėje visi lengviau nei vėlesniame amžiuje pasiduoda viskam, kas kilnu ir gražu. Laimingas tas, kuris ligi senatvės išlieka jaunas, neleisdamas savo sielai atvėsti, sužiedėti, suakmenėti. V. Belinskis
Visa gyvenimo prasmė – nesibaigianti kova su nežinomybe, amžinos pastangos sužinoti ir pažinti vis daugiau. B. Zola
Tiksliausias jaunystės apibūdinimas – kol kas tragedijos nepaliestas gyvenimas. Alfred North Whitehead
Gerbk senus, kai esi jaunas.
Padėk silpniesiems, kai esi stiprus.
Pripažink kaltę, kai esi neteisus.
Nes kada nors tu būsi senas, silpnas ir neteisus.
Senas jau buvo jaunas, o jaunas nežinia ar sulauks senatvės.
Demokritas
Jaunystė skirta gyventi, o senatvė – suprasti.
Lietuvių patarlė
Jaunystė draugystėje ieško panašumų, o senatvė -skirtybių.
Lietuvių patarlė
Jaunystė – kvailystė.
Lietuvių patarlė
Jaunystė dažnai būna lengvabūdiška ir neišmintinga.
Nežinomas autorius
Žmogus, kuris jaunystėje apleidžia mokslą, praranda praeitį ir neturi ateities.
Euripidas
Jauni žmonės mano, kad seni žmonės kvaili, tačiau seni žmonės
žino, kad jauni žmonės kvaili.
Džordžas Čapmenas (1559-1634)
Geriau iššvaistyti jaunystę, negu jos negyventi.
Georges Courteline (1860-1929)
Menas prailginti gyvenimą -tai menas jo nesutrumpinti.
Seneka
Į ką jaunas įprasi, tą senas teberasi.
Lietuvių patarlė
Kol jaunas, o broli, sėk pasėlio grūdus
Ir dirvos neapleisk! Tuomet, kada jausi,
Kaip kūns ima stingti, dvasia jau susnūdus,
Vėlu juk prie darbo: nesėsi – nepjausi.
Vincas Kudirka
Gerbk senus, kai esi jaunas. Padėk silpniems, kai esi stiprus. Pripažink kaltę, kai esi neteisus. Nes kažkada, tu būsi senas, silpnas ir neteisus.
Jaunystėje vyrauja stebėjimas, senatvėje – mąstymas, todėl jaunystė – poezijos metas, senatvė – daugiau filosofijos. Ir praktiniame gyvenime mūsų veiksmus jaunystės laikotarpiu lemia tai, ką matome ir kokį įspūdį sukelia reginys, o senatvėje – vien tai, ką sako protas. Arthur Schopenhauer
Apsnigtoj pily svajonių bokštai tviska,
Norų durys, sienos iš vilčių,
Į rytojų eiti laumės juosta riša-
Praeitin sugrįžti – nebeliks kelių!
Būk jauna ir žavi
Kaip pirma žaluma,
Kaip pavasaris būk
tu visų laukiama
Jei teks skausmą nuplaut
Tu pabūk lietumi
Jei nebus kuo tikėt
Tu tikėk savimi.
Vaikų laimė – tai tėvų laimė.
Vaikystė – pasaka senelio
Vaikystė – ašara tyra
Vaikystė – trumpas laimės kelias
Kuriuo negrįši niekada.
Vaikas nerašo pareiškimo, prašydamas ateiti į pasaulį.
Vaikas – veidrodis, kuriame atsispindi suaugusiųjų elgesys. Dažnai jis kaltinamas tuo, kad kreivai rodo.
Vaikas – gėlė, iš kurios galima išauginti piktžolę.
Vienatvės nėra ko bijoti, geriau vienatvė, negu purvina meilė!
Skubėjo ta širdis,
Kaip ji skubėjo,
Kaip ji norėjo džiaugsmo, laimės
Ir kaip labai
Bijojo pavėluot…
O metai bėgo, skriejo, nesustojo,
Vis jausdami tą priminimą…
Nušvito daug kas keitės ir išnyko
Tame skubėjime
Tuose troškimų ir vilčių keliuos…
O metai bėgo ir atėjo laikas
Jaunystei išplukdyt laivus.
Saugok jaunystės prisiminimus, nes jie brangiausi gyvenime.
Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis
Jaunatvė ir jos viesulai,
Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis
Tik jaukūs ir gražūs sapnai.
Bet man tų dabar nebegaila dienų,
Kai vien tik svajoti mokėjau,
Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,
Dėl ko nežinodamas kentėjau.
O mielas laike!
Neskubėki…
Nebėki šuoliais debesų.
Juk tu žinai, kad aš jaunystėj
Gražiausias dienas gyvenu.
Netikėki vėju – jis pažada ir negrįžta,
Netikėki obelų žydėjimu, – tai laikina,
Tikėki jaunyste ir tuo, kas amžina.
Negrįžta ašara, nukritusi nuo skruosto,
Negrįžta žodžiai kartą pasakyti,
Negrįžta laimės dienos brangios
Negrįš gyvenimas ir brangi jaunystė.
Negailėkit krintančių lapų,
Jie pavasarį vėl išsiskleis.
Tik gailėkit praėjusių metų,
Nes jie niekad jau neateis.
Metuose tik vienas pavasaris,
O gyvenime – viena jaunystė.
Jaunystė tai pienės pūkelis,
Jaunystė tai žiedas skaistus
Ji lekia kaip pievų drugelis,
Ji greitai apleidžia visus.
Jaunystė būna tik vieną kartą
Kuriai daug džiaugsmo ir vargų
Tad pagalvoki argi verta
Gyvent be meilės ir draugų.
Jaunystė – tai vasara, o vasara tokia trumpa!
Jaunystė – tai toks amžius, kada veikiai suartėja žmonės ir greitai užgyja jų žaizdos.
Jaunystė yra skirta tam, kad aprūpinti senatvę.
Jaunystė – tai pirmas gyvenimo puslapis ir ką į jį įrašysi, skaityti visą gyvenimą!
Jaunystė
Saule nudegusi basa –
Tu – piemenaitė murzina!
Tau akyse dangaus šviesa. –
Tu man viena, viena, viena!
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturi,
Plaukuos tau – gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.
Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man – kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai –
Tik ateini ir nueini…
(S. Nėris)
Jaunystė – juoko ašara,
Jaunystė – tai daina,
Jaunystė – meilės pasaka,
Bet nuostabiai trumpa.
Jaunystė – dažnai nesuvokia savo poelgių prasmės.
Jaunyste, paukšti mano,
Jaunyste išdidi.
Keliesi tu į erdvę
Krenti ir vėl skrendi.
Plasnok drąsiau, jaunyste,
Virš lūšnų, akmenų,
Žinok – tik tas nekrinta,
Kas gimė be sparnų!
(J. Marcinkevičius)
Vaikystė – tai margas pasaulis
Vaikystė – tai žiedas gražus
Vaikystė – ji lekia kaip vėjas
Ir greitai palieka visus…
Būk pavasario vėjas
Būk tamsaus miško auksinė gėlė
Būk tu gyvenimo gėris
Būk mėlynos jūros baltąja puta.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Dar apgaubtas stebuklų skraiste,
Ir veidukas dar švyti kaip saulė,
Kai miegodamas šypsais sapne.
Tu tyra ir trapi asmenybė,
Dar nė melo, klastos nežinai.
Tavo vaikiškas mažas pasaulis
Tegul būna ilgai, dar ilgai.
Anksti pavargt, dar liko ilgas kelias,
Dar tik pusiaukelė ir eiti dar toli, toli.
Tie jubiliejai – tik maža stotelė
Sunkiame darbų ir rūpesčių kely.
Sūnau, leidau tau mylėt medžius,
kad galėtum pamiršti kitų padarytas skriaudas.
Sūnau, leidau tau mylėti paukščius,
kad pasigautum savo laimę, pasiskolinus iš jų sparnus.
Sūnau, leidau tau mylėt upes,
kad turėtum kur savo ašaras skandinti.
Leidau tau, sūnau, kalnus mylėti,
kad jie sugertų tavo pykčio skausmą.
Sūnau, aš mokiau tave mylėti žmones,
kad neimtum manyti,
jog viskas priklauso tik tau.
Ar tu mane supratai?
Mes tave mylime
Miražas
Ko neramu?
Ko visą laiką kažko laukiu?
Klausiu tylos ir galvoju,
Negi mūsų daugiau nepaklaus kur nuėjo saulė?
Negi taip skaudu bus pamiršt tuos prabėgusius metus?
Taip, tai tiesa, bet aš bijojau tik vieno…
kad man kada nors pasakys –
TU JAU DIDELĖ…
Gražus gyvenimas, kai jaunas
eini jaunystės šokio šokti…
Pavasariai širdy, kai kraunas,
ir vasaros, kai ima nokti.
Gražus gyvenimas, kai spalis,
kai lapkritis, kai gruodis,
jau ne aušrų pažariais kelia-
saulėlydžių gaisrais teguodžia.
Tada – kas neprarymojo
nakties prie atidaryto lango,
jausmu virpėdamas pirmuoju,
kurs žada žemėje tau dangų!
Gražus gyvenimas – ir verta
bent vieną kartą jį mylėti –
ir saulę, atidarius klėty
apsvaigti juo – bent vieną kartą!
Gražus gyvenimas, kai vygę
dainuodama motutė supa.
Kai būdavo visi sumigę,
tik ji viena maldoj beklūpo.
Gražus gyvenimas, vaikystė-
pakluonėm su drugiais ir vėjais..
Tai dienos! Kas jų nepažįsta
ir nesigaili palydėjęs
Tu neklausk kada baigsis vaikystė
Kalendoriuj nėra tos datos
Ji su gervėmis skrenda ir krykščia,
Bet negrįžta, kaip jos – niekados!