Gimtieji namai – tai šiluma, tai prieplauka, kurioje visada esi laukiamas, jautiesi saugus, sušildytas artimųjų meilės. Ir ne tik vaikystėje, bet visą gyvenimą.
Nereikia kariauti, namai – ne mūšio laukas. Nors juose kartėlio daugiausia, bet ir laimės daugiausia. Visur kitur esi svetimas, tik namuose – savas. Tebūnie namai mažas mūsų dangus!
Kaip bitės renka medų, taip ir žmogus kuria savo namus neskubėdamas, metų metais. Ir tai natūralu, nes namai – tai jo nueito kelio atspindys. Puoselėkite, saugokite savo šeimos židinį ir būkite laimingi!
Aukite kartu su savo vaikais, ne aukojant, o gyvenant savo gyvenimą ir tai sugrįš pačia didžiausia meile ir pagarba tėvams, kokios jie tik tegali norėti.
Tebūna Jūsų namuose ir vaikų krykštavimas, ir ramybės prie knygų valanda, tebūna Jūsų namai pilni gyvenimo sau. Vadinasi, ir meilės visiems, kurie aplink Jus.
Kurti namus – tai nebūtinai statyti namą. Kad namas virstų namais, kartais reikia visai nedaug: matyti ir girdėti, kuo ir kaip gyvena namiškiai. Laikyti savo sūnų – nors jam tik penkeri – sau lygiu. Paklausti, ko jis nori. Kartais iš mažo žmogaus mes galime išmokti daugiau nei iš išminčiaus. Galbūt iš pasakos išminties, pasakytos tyliu mamos balsu, jis būdamas suaugęs, vis dar semsis tvirtybės? Ar ne geriau maži, bet šilti ir jaukūs namai? Namai, kurių akys sklidinos meilės ir supratimo? Tokie namai nuolat kvies pareiti.
Tebūnie Jūsų namai jaukūs, tesklando juose kvapai, kurie ir po daugelio metų atgaivins upes prisiminimų, tegul namuose netrūksta dėmesio ir meilės gyvenantiems kartu.
Namai – tai ne konkreti vieta. Tai, ką pažįsti ir mėgsti, nebūtinai turi būti sukalta vinimis, nebūtinai privalo turėti stogą ir tvirtus pamatus. Mes galime priprasti ir pamėgti vinis ir stogą, bet kai kur nors išvyksime, be mūsų žinios bus pakeistas jų išdėstymas, grįžę pasipiktinę klausime, kokia čia lentų krūva. Namai – tai tam tikra visuma, kuri mums yra brangi, kurioje jaučiamės saugūs tokie, kokie esame. ….Beveik galėčiau lažintis, kad prieš mums pasirenkant gyvenimą šioje žemėje, kažkur buvo nustatyta mums žinoma ir mėgiama tvarka. Mes ateiname kaip tik iš ten, ir tai neturi nieko bendra su laiku ar nuotoliu, ar juolab su materialiomis molekulėmis!
–Richard Bach „Palikę užuovėję”
…Žmogus yra niekas be savo šaknų – tegu tai bus mažytė oazė dykumoje, raudonas riebus molžemis, kokio nors kalno šlaitas, uolėta jūros pakrantė ar lopinėlis didmiesčio gatvės. Kiekvienas suleidžiame šaknis į juodžemio sklypelį, į pelkę arba balto biraus smėlio juostą, į akmenį, asfaltą ar į kilimo skiautę tam, kad galėtume pavadinti šitą vietą vienu vieninteliu svarbiu žodžiu – namai. [K. Vonegutas]
…mes turime išklampoti tiek purvo ir absurdo, kad pareitume namo! Ir mes nieko neturime, kas mus vestų, vienintelis mūsų vedlys – namų ilgesys. [Herman Hesse]
Tavo namai yra ten, kur pats turi teisę užrakinti duris.
Kalėjimas – kur tave užrakina kiti.
Neteisk žmonių pagal tai, kur jie gyvena. Kartais mažuose namuose daugiau meilės, nei rūmuose.