Galimybė įgyvendinti svajonę – štai kas gyvenimą daro įdomų.
Nesvarbu, kas tu esi ir ką veiki, jei ko nors tikrai nori, šis tavo troškimas yra gimęs Pasaulio Sieloje. Jį įvykdyti ir yra tavo misija žemėje.
Ir kai tu tikrai ko nors trokšti, visas pasaulis slapta padeda tau įgyvendinti šį troškimą.
Kartais ateinu kaip gera idėja, kaip gera išeitis iš sunkios padėties. Kitais kartais lemiamą akimirką viską pakreipiu taip, kad žmogui pasidarytų kiek lengviau. Ir panašiai… Bet dauguma žmonių to nepastebi.
Jei tu pradėsi dalinti tai, ko dar neturi, prarasi norą siekti.
Pasaulyje yra kalba, viršesnė už žodžius.
Sprendimai tėra tik ko nors pradžia. Darydamas sprendimą, žmogus iš tikrųjų pasineria veržlion srovėn, kuri jį nuneša ten, kur sprendimo akimirką jis net nenujautė atsidursiąs.
Nes dykuma – aikštinga moteris, neretai išvaranti žmones iš proto.
Žmogus neturi bijoti nežinomybės, nes kiekvienas yra pajėgus pasiekti visko, ko jis nori ir ko jam reikia.
Aš esu gyvas. Ir kai aš valgau, aš nedarau nieko kito, tik valgau. Kai einu – einu, ir tai viskas. O jei vieną dieną reikės kautis, tai ar ne vis tiek, kada mirti? Aš negyvenu nei praeitimi, nei ateitimi. Aš esu dabartyje, ir tik ji mane domina. Ir tu, jei sugebėsi visuomet gyventi dabartimi, būsi laimingas žmogus. Tu suprasi, kad yra gyvybė dykumoje, kad dangus žvaigždėtas ir kad vyrai kariauja, nes tai būdinga žmogaus prigimčiai. Tavo gyvenimas taps švente, vienu didžiuliu festivaliu, nes jis – tik šiuo metu išgyvenama akimirka, tik tiek.
Ir staiga tarsi sustoja laikas, tarsi visa savo galybe prieš jaunuolį iškyla Pasaulio Siela.
Kai jis žiūri į jos juodas akis, į jos lūpas, negalinčias apsispręsti – šypsotis ar tylėti, jis supranta svarbiausią ir išmintingiausią kalbos, kuria šneka pasaulis ir kurią sugeba savo širdyse girdėti visi žmonės, dalį. Tai – Meilė: senesnė už pačius žmones, už dykumą, ir vis dėlto kaskart taip pat galingai prasiveržianti ten, kur susikerta du žvilgsniai, kaip ką tik susikirto šiedu prie šulinio. Lūpos pagaliau apsisprendžia nusišypsoti. Ir tai ženklas! Ženklas, kurio jis, pats to nesuprasdamas, jau taip seniai laukė, kurio ieškojo knygose ir avyse, krištole ir dykumos tyloje.
Visuomet yra du vienas kito laukiantys žmonės. Ir kai šie du žmonės susitinka, kai susikerta jų žvilgsniai, visa praeities ir ateitis nebeturi jokios reikšmės, lieka tik esamoji akimirka ir neįtikėtinas tikrumas, kad viskas po dangaus skliautu parašyta ta pačia Ranka. Ranka, kuri pagimdė meilę, kuri sukūrė po dvynę sielą kiekvienai šioje žemėje dirbančiai, besiilsinčiai ar savo lobių ieškančiai būtybei. Nes jei taip nebūtų, visos žmonių giminės svajonės būtų beprasmės.
Meilė reikalauja būti šalia mylimojo.
Kai myli, viskas įgyja dar daugiau prasmės.
Kiekviena diena skirta gyventi arba palikti šį pasaulį.
Mylima, nes mylima. Mylėti nereikia jokios priežasties.
Ir vien dėl to bus vertėję gyventi.
O žmonių širdys tokios. Jos bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų vertos arba kad nesugebės jų realizuoti. Mes, širdys, stingstame vien nuo minties apie amžinai prarandamą meilę, apie galėjusias būti nuostabias, tačiau niekada nebūsiančias akimirkas, apie galėjusius būti surastus, tačiau amžinai liksiančius palaidotus smėlyje lobius. Nes, galų gale, jeigu tai įvyksta, mes siaubingai kenčiame.
Tamsiausia valanda yra prieš aušrą.
Mes nematome didelių lobių, esančių prieš akis. O žinai kodėl? Todėl, kad žmonės netiki lobiais.
Tik vienas dalykas gali svajonę padaryti neįgyvendinamą: tai baimė, kad nepasiseks.
Nes mylėdami visuomet stengiamės būti geresni negu esame.
Jaunuolis nežino, kas yra Asmeninė Legenda.
– Ji yra tai, ką tu visuomet norėjai daryti. Kiekvienas iš mūsų ankstyvoje jaunystėje žino savąją Asmeninę Legendą. Tuo gyvenimo laikotarpiu viskas aišku, viskas atrodo įmanoma, nebijome svajoti ir kalbėti apie tai, ką norėtume veikti gyvenime. Tačiau laikui bėgant atsiranda paslaptinga jėga, kuri stengiasi mums įteigti, kad jos, tos Asmeninės Legendos, įvykdyti neįmanoma…
Vienas turtuolis pasiuntė savo sūnų pas išmintingiausią pasaulyje žmogų sužinoti Laimės Paslapties. Po keturiasdešimties dienų kelionės per dykumą jaunuolis pagaliau priėjo Išminčiaus pilį, stovinčią kalno viršūnėje. Išminčius, atidžiai išklausęs vaikino ir sužinojęs, ko jam reikia, pasakė šiuo metu neturįs laiko atskleisti Laimės Paslaptį, tačiau pasiūlė jam apžiūrėti rūmus ir sugrįžti po poros valandų.
– Tik norėčiau tave paprašyti vienos paslaugos, – pridūrė Išminčius ir padavė jaunuoliui šaukštelį, o į jį įlašino du lašus aliejaus. – Vaikščiodamas nešk tą šaukštelį taip, kad neišpiltum aliejaus.
Jaunuolis pradėjo lipti rūmų laiptais – aukštyn ir žemyn, vis nenuleisdamas akių nuo šaukštelio. Po dviejų valandų jis vėl prisistatė Išminčiui.
– Taigi, – klausia šis, – ar matei persų kilimus valgomajame? Ar matei parką, kurį Vyriausiasis Sodininkas kūrė dešimtį metų? Ar atkreipei dėmesį į puikiuosius pergamentus mano bibliotekoje?
Sumišęs jaunuolis prisipažino nematęs nieko. Jo vienintelis rūpestis buvęs neišlieti Išminčiaus įlašintojo aliejaus.
– Gerai. Grįžk ir apžiūrėk mano pasaulio stebuklus,- tarė jam Išminčius. – Negalima pasitikėti žmogumi, nemačius jo namų.
Kiek nuramintas, jaunuolis vėl paėmė šaukštelį ir pradėjo vaikštinėti po rūmus, šįkart apžiūrinėdamas visus ant sienų ir palubėse iškabinėtus meno kūrinius. Dabar jis pamatė sodus, aplink juos dunksančius kalnus, subtilių gėlių grožį, pastebėjo, kaip skoningai parinkta vieta kiekvienam meno kūriniui. Grįžęs pas Išminčių, jis smulkiai apsakė, ką regėjęs.
– Bet kurgi tie du aliejaus lašai, kuriuos buvau tau įdavęs? – tuomet paklausė jo Išminčius.
Jaunuolis pažvelgė į šaukštelį ir suprato juos išpylęs.
– Tai va, – pasakė Išminčius, – galiu tau duoti vienintelį patarimą: Laimės Paslaptis yra matyti visus pasaulio stebuklus, sykiu nepamirštant dviejų aliejaus lašų šaukštelyje.
– Čia yra visokių žmonių, ir kiekvieno širdyje vis kitas dievas. Mano vienintelis dievas yra Alachas, ir aš prisiekiu Alachu, jog darysiu viską, ką galėsiu ir kaip tik galėsiu, kad dar sykį įveikčiau dykumą. Tačiau aš noriu, kad kiekvienas iš jūsų taip pat nuoširdžiai prisiektų savo tikimu Dievu, kad manęs klausys bet kuriomis aplinkybėmis. Dykumoje nepaklusnumas tolygus mirčiai.
Kariai kelias akimirkas tyli, o paskui leidžia tęsti kelionę.
Jaunuolis stebi šią sceną sužavėtas.
– Jūs juos įveikėte žvilgsniu, – pareiškia jis.
– Akys parodo sielos stiprybę, – atsako Alchemikas.
– O kas tai yra meilė? – klausia dykuma.
– Meilė – tai kada virš tavo smėlynų skrenda sakalas. Nes jam tu – žaliuojantis laukas, jis niekad iš tavęs negrįžta be grobio. Jis pažįsta tavo uolas, kopas, tavo kalnus, ir tu jam esi dosni.
Kiekvienas žemės žmogus turi jo laukiantį lobį, – sako jam širdis. – Mes, širdys, apie tai kalbame retai, nes žmonės nebenori ieškoti lobių. Mes apie juos pasakojame tik mažiems vaikams. Paskui leidžiame gyvenimui kiekvieną vesti link jo likimo. Deja, maža žmonių teina jiems nubrėžtu Asmeninės Legendos ir laimės taku. Dauguma pasaulį mato kaip kažką grėsminga, ir dėl to jis iš tikrųjų tampa grėsmingas. Tuomet mes, širdys, kalbame vis tyliau ir tyliau, tačiau visiškai nenutylame niekad. Tik linkime, kad mūsų žodžiai nebūtų išgirsti: mes nenorime, kad žmonės kentėtų todėl, kad nėjo mūsų nurodytu keliu.
Tu gali rinktis: arba būti laimingu, arba ne.
Pasaulyje yra kalba viršesnė už žodžius.
Atmink, visada turi žinoti ko nori.
Gal Dievas sukūrė dykumą tam, kad žmogus galėtų džiaugtis išvydęs palmes?
Negalvok apie tai, kas pasiliko už nugaros.
Širdis bijosi įgyvendinti didžiausias savo svajones, nes mano, kad nėra jų verta arba, kad nesugebės jų realizuoti.
Pati tamsiausia valanda yra prieš aušrą.
Mes nematome didelių lobių esančių prieš akis, ir tik todėl, kad jais netikime.
Akys parodo sielos stiprybę.