Vieni turi proto, o kiti neturi, ir viskas.
Viskas, mano manymu, atsitiko todėl, kad aš per daug mėgstu medų.
Tas dūzgimas kažką reiškia. Toks dūzgiantis dūzgimas be niekur nieko nedūzgia. Jeigu girdžiu dūzgimą, vadinasi, kas nors dūzgia, o kiek žinau, dūgzti gali tiktai bitės. O bitės ir yra medui nešti.
Man atėjo mintis… tik nežinau, ar gera.
Gerai apsvarstęs, aš priėjau svarbią išvadą. Šios bitės yra visiškai prastos. Be to, manyčiau, kad jos turėtų nešti visiškai prastą medų.
Buvau žioplas apsigavėlis, ir esu Labai Mažo Protelio Meškiukas.
Usnims, mano mielieji, ne į Naudą, kai ant jų sėdima. Jos praranda visokeriopą Šviežumą.
Poezija ir Murmelė yra tokie dalykai, kuriuos ne jūs pagaunate, o kurie jus pagauna. O jūs galit tik nueiti ten, kur jiems lengviau būtų jus rasti.
– Viskas nuo to,- tarė Pūkuotukas,- kad paradinės durys yra nepakankamai plačios.
– Viskas nuo to, – atšovė Triušis,- kad per daug valgoma.
– Manai, bitės gali nepastebėti tavęs po balionėliu?
– Ir gali, ir negali. Bičių nesupaisysi.
Kartais tai Laivas, bet kartais tai Katastrofa. Viską nulemia… ar esi ant jo, ar po juo.
Tokie jau tie nelaimingi atsitikimai. Jie niekad neatsitinka, kol atsitinka.
Valgyti medų labai smagu, bet yra tokia akimirka, prieš pat valgant, kai būna dar smagiau, tik Pūkuotukas nežino, kaip ji vadinasi.
Kai eini, eini, eini ir eini ilgų ilgiausiai prieš vėją ir pas ką nors užeini, ir kas nors tau sako:
„Labas, Pūkuotuk, kaip tik laiku, mes čia užkandžiaujam“,- ir jie IŠ TIKRŲJŲ užkandžiauja, tada aš sakau, kad buvo Gera Diena.
Jeigu eini kopinėti medaus su balionėliu, SVARBIAUSIA, kad bitės tavęs nepastebėtų.
– Įsivaizduok, kad medis nuvirsta, kai mudu šalia stovim.
– Įsivaizduok, kad nenuvirsta.
Geriausia sužinoti, ko reikia ieškoti, o tada jau pradėti ieškoti.
Ten kas nors yra, nes kas gi pasakė „Nėra“.
Triušis smegeningas. Aš manau, kad todėl jis nieko ir nesupranta.
Pūkuotukui mįsles spėti niekad nesisekdavo, nes jis buvo Labai Mažo Protelio Meškiukas.
Atsistojęs ant apatinio skersinio, persivėręs per viršutinį ir pažiūrėjęs, kaip lėtai plaukia upė, iš karto sužinai VISKĄ, ką reikia žinoti.
Iš tikrųjų kokia nauda iš visokių potvynių ar kitokių įdomių dalykų, jei neturi su kuo apie juos pasišnekėti…
Dviese būtų daug jaukiau.
Negalima negerbti to, kuris moka parašyti TREČIADIENIS, kad ir su klaidom.
Kai neturi ką veikti, veikti vis tiek ką nors reikia.
Kaip liūdna būti gyvuliu, kuriam niekad niekas nėra rinkęs žibuoklių.
Drąsiausias žygdarbis, kurį gali padaryti Labai Mažas Gyvuliukas – nedrebėti iš paviršiaus.
Be manęs niekas neįmanoma. Toks jau aš Meškiukas.
Visų labiausiai man patinka, kai mudu su Paršeliu ateinam pas tave ir tu klausi: „Gal užkąstume?“- o aš sakau: „Neatsisakysiu, o kaip tu, Paršeli?“- tokią dieną ir murmelės lengviau kuriasi, ir paukščiai gražiau čiulba.
– Įdomu, – tarė Pūkuotukas. – Ji man nukrito iš anos pusės, o išlindo iš šitos. Ar kitą sykį irgi taip bus?
Kitą sykį irgi buvo taip. Ir visus kitus sykius.
Kristoferis Robinas man pasakė, kas ten parašyta. Ir tada aš perskaičiau.
– Pūkuotuk! Mandagiai tarė Triušis. – Proto neturi nė krislelio.
– Žinau, – kukliai atsakė Pūkuotukas.
Vadinasi, jei pasėsiu šalia namo korį, tai išaugs avilys.
Kas nepralinksmės, gavęs balionėlį?
Mėgstu pašnekėt su Triušiu. Jis kalba trumpais žodžiais, pavyzdžiui: „Gal nori valgyt?” – arba: „Vaišinkis, Pūkuotuk!”
Staiga pasinėrus, Svarbiausia Laikyti Galvą virš Vandens.
Pūkuotukas žinojo, ką turi galvoj, bet būdamas Labai Mažo Protelio Meškiukas negalėjo rasti žodžių.
Iš viršaus viskas gali atrodyti kitaip.
Norėčiau va taip šokuoti.
Ką gi, vieni moka, o kiti nemoka. Ir viskas.
Matai, uodega arba būna, arba nebūna. Čia apsirikti neįmanoma.
Neįmanoma sužinoti apie čiaudėjimą, jeigu niekas nečiaudo.
Mano rašyba Šleivoja. Visai nebloga rašyba, tik, deja, Šleiva, ir Raidės patenka ne ten, kur reikia.
Aš jau seniai nemačiau Tigro, o jei ir šiandien nepamatysiu, tai bus dar seniau.
Ką tik atsiminiau tai, ką užmiršau padaryti vakar ir ko jokiu būdu neišeina padaryti rytoj.
Pūkuotukas pažvelgė į savo letenas. Jis žinojo, kad kai nusprendi, kuri dešinioji, tai antra būna kairioji, bet niekad nežinojo, nuo kurios pradėti.
Matyt, prie vieno – kad ir kas jis būtų – pritapo kitas – kad ir kas jis būtų, – ir dabar jie keliauja dviese.
Čia ėjo dvi Žabankštys ir vienas, sakykime, Žibinkštas, arba, visai įmanoma, du Žibinkštai ir, sakykime, viena Žabankštis.
Paršelis pareiškė, kad, šiaip ar taip, iki penktadienio jis neturįs ko veikti, ir juodu nuėjo kartu.
Kai sninga daug,
Tra lia bum!
Tai būna daug,
Tra lia bum!
Tai būna daug,
Tra lia bum!
SNIEGO.
Pūkuotukas, gana malonus Lokys, tačiau stebinantis nuostabiu Smegenų Neturėjimu.
– Kokia šiandien diena?, – paklausė Mikė Pūkuotukas.
– Šiandiena, – atsakė Paršelis.
– Mano mėgstamiausia diena, – pasakė Mikė Pūkuotukas.
Nepasakyčiau, jog Pūkuotukas turėtų daug Proto, bet niekad jam nieko blogo nenutiks. Daro įvairias kvailystes ir visad išsikapanoja.
„Kaip rašyti žodį meilė?“ Mikė: „Tai nerašoma, tai – jaučiama“.
Tu drąsesnis, nei manai. Stipresnis, nei atrodai. Ir protingesnis, nei galvoji.
Tai, kas man padeda išsiskirti iš kitų, man padeda Būti.
Jeigu pokalbio metu atrodo, kad kitas tavęs visiškai neklauso, būk kantrus – gali būti, kad tuo momentu jam į ausį įkrito gabalėlis kailio.
Jeigu kada nors ateis tokia diena, kai mes nebegalėsime būti drauge, palik mane savo širdyje. Ten aš būsiu visada.
Kai tik tave pamačiau, iš karto supratau, kad mūsų laukia nuotykiai.
Kartais atsitinka, kad visai maži dalykai širdyje užima labai daug vietos.
Upės žino vieną išmintį: nėra reikalo skubėti, vieną dieną mes vis tiek atsidursime tenai.
Jeigu tu gyvensi šimtą metų, aš norėčiau gyventi šimtą minus vienas, kad netektų be tavęs praleisti nei vienos dienos.
Piktžolės – tai taip pat gėlės, kai su jomis artimiau susipažįsti.
Aš galvoju, kad mes sapnuojame tam, kad neišsiskirtumėm ilgam. Jeigu mes vienas kitą sapnuosime – galėsime leisti laiką drauge visada.
Tu negali visada sėdėti savo miško kampelyje ir laukti, kol kiti ateis pas tave. Kartais verta ir pačiam nueiti pas juos.
Pažadėk, kad niekada manęs nepamirši, nes jeigu aš galvosiu, kad pamirši, niekada negalėsiu išeiti.
Diena, praleista be draugo – kaip ąsotis, kuriame neliko nė lašelio medaus.
Meilė – tai sugebėjimas žengti keletą žingsnių atgal, o gal ir dar daugiau… Tai reiškia – duoti vietos laimei to, kurį tu myli.
Mano mylimiausia diena – praleista su tavimi. Tad šiandien – nauja mylimiausia diena!
Kaip man pasisekė, kad manyje yra kažkas, dėl ko atsisveikinimai būna tokie sunkūs!
– Kokie patys drąsiausi žodžiai, kuriuos esi ištaręs?, – paklausė Paršelis.
– Man reikia pagalbos, – atsakė Mikė Pūkuotukas.
Parengta pagal A. A. Milne knygą „Mikė Pūkuotukas“