Pirmąją nakties pusę galvok apie savo trūkumus, antrąją – apie kitų.
Jeigu kiekvienam įtiktum, priešų neturėtum.
Jeigu abejoji žmogum – neduok jam darbo, o jei davei darbą – pasitikėk.
Per didelis nuolankumas slepia puikybę.
Per didelis džiaugsmas pagimdo liūdesį.
Oras pasikeičia po valandos, žmonės – po kartos.
Netalentingas žmogus kaip grybas – išauga didelis, o šaknys nestiprios.
Žirgą puošia ne balnas, žmogų – ne drabužiai.
Arklys su nutrinta nugara baikštus, žmogus su nešvaria sąžine – neramus.
Visi arkliai klumpa, visi žmonės klysta.
Pasibaidęs žirgas atneša nelaimę, supanikavęs žmogus pražudo darbą.
Vienam sunku suvaidinti visą pjesę.
Garbingas žmogus kalba darbais, niekingas pliauškia liežuviu.
Jeigu nieko netrokši, tai nepažinsi ir nerimo.
Stiprus tas, kuris moka nugalėti save.
Net minia bailių neatliks žygdarbio.
Žmogus dirba – ir žemė dirba, žmogus tingi – ir žemė tingi.
Tarp draugų ir vanduo – medus.
Akis nemato – širdies neskauda.
Geriausi drabužiai – nauji, geriausi draugai – seni.
Žmoną ima dėl nekaltybės, sugulovę dėl grožio.
Graži moteris pasidaro visų negražių priešė.
Net imperatorius turi neturtingų giminaičių.
Su blogu darbininku vargsi metus, su valdinga žmona – visą gyvenimą.
Daug žodžių – daug klaidų.
Liežuviu žudo kaip ir peiliu, tiktai be kraujo.
Paskala be sparnų, o skrenda.
Vienas žmogus pamelavo, o šimtai žmonių perša tą melą kaip tiesą.
Kai kalbi, kalbėk ramiai, kai eini, kelk kojas aukščiau.
Daug valgysi – dings apetitas, daug plepėsi – neteksi pasitikėjimo.
Žodis tariamas ne veltui.
Ilgas siūlas lengvai trūksta, ilga kalba lengvai klysta.
Ant išdžiuvusio medžio nėra lapų, iš tuščių žodžių nėra naudos.
Ilgi skvernai pinasi tarp kojų, ilgas liežuvis – burnoje.
Ilgas liežuvis – takas, kuriuo ateina į namus nelaimė.
Blogai, kai mokytas žmogus valgo, bet nieko neveikia.
Tris dienas nepaskaitysi knygos – ir tavo kalba taps nuobodi.
Jeigu per dieną nieko neišmokai, vadinasi, visą dieną ėjai atgal.
Neperskaityta iki galo knyga – nenueitas iki galo kelias.
Kai suklysta imperatorius, kenčia tauta.
Turtuoliui garbė nerūpi.
Kai žmogus daro gera, jo buvusios klaidos pamirštamos.
Ir įnoringą žirgą pabalnoja, ir gerą žmogų apgauna.
Įtarumas – didžiausia blogybė bet kuriame reikale.
Argi tikras žmogiškumas toli nuo mūsų? Užtenka tik jo užsigeisti, ir jis atsiras šalia tavęs!
Mano tikslas – tiesa, mano padėjėjas – dorovingumas, mano atrama – žmogiškumas, mano atokvėpis – menai.
Mokytojas tarė: „Išmintingas žmogus džiaugiasi vandenynais, žmogiškas žmogus džiaugiasi kalnais. Išmintingas – veiklus, žmogiškas – ramus. Išmintingi džiaugiasi gyvenimu, žmogiški ilgai gyvena”.
Jeigu žmogaus prigimtis užtemdys išauklėtumą, susidursime su laukiniu, o jeigu išauklėtumas užgoš prigimtį, gausime rašto žinovą. Tiktai tas, kuriame prigimtis ir išaukėtumas išlaiko pusiausvyrą, gali vadintis tikru žmogumi.
Mokykitės taip, tarsi jums nuolat trūktų žinių, ir taip, tarsi nuolat bijotumėte jas iššvaistyti.
Kilnus žmogus oriai laukia Dangaus lėmimų. Negarbingas žmogus blaškosi, laukdamas sėkmės.
Žmonės nori turto ir garbės; jeigu ir vieno, ir kito negalima garbingai įsigyti, jų reikia vengti. Žmonės bijo skurdo ir nežinomybės; jeigu ir vieno, ir kito negalima išvengti, reikia juos garbingai priimti.
Molinės lėlės būna vyrai ir moterys, brangios ir pigios. Jos padarytos iš žemės ir, kai suduš, vėl virs žeme. Toks ir žmogus.
Pyktis sėlina paskui gerumą kaip šešėlis paskui kūną. Todėl, užuot rūpinęsis savo geru vardu, pamiršk ir gerumą, ir pyktį. Neapykanta atsiranda ten, kur yra gailestingumas. Todėl, užuot stengęsis pagarsėti gailestingu, atmesk ir neapykantą, ir gailestingumą.
Jeigu yra grožis, tai prieš jį neišvengiamai pasirodys ir bjaurumas. Jeigu aš garbinu grožį kas galės man prikergti bjaurumą? Jeigu yra tyrumas, tai, atkeršijant jam, būtinai pasirodys purvas. Jeigu aš siekiu tyrumo, argi kas nors gali mane supurvinti?
Viena gera mintis pasėja santaiką visame pasaulyje. Viena širdies tyrumo kruopelė kvepės šimtus amžių.
Kai sąmonė tuščia, akivaizdžiai išryškėja žmogaus prigimtis. Bandyti įžvelgti prigimtį, nenuraminus sąmonės, – tas pat kaip gaudyti mėnulio atspindį bangose. Kai mintys ramios, širdis tampa tyra. Bandyti atskleisti širdies šviesą, nesuvaldžius savo minčių, – tas pat kaip valyti veidrodį padengiant jį dulkėmis.
Lūpos – proto vartai. Jeigu jas laikysi praviras, protas išslys laukan. Vaizduotė – proto kojos. Jos nesuvaldžius, ji išves protą iš teisingo kelio.
Neduok pažadų paskubomis. Nesupyk būdamas išgėręs. Nekurk planų susijaudinęs iš džiaugsmo. Negalvok apie būsimus darbus pavargęs.
Praregėjęs žmogus „apie nieką negalvoja ir dėl nieko nesijaudina”. Tamsus žmogus apie nieką nežino ir nieko neišmano. Šie du gali susitarti ir veikti kartu. Vidutinybės daug kalba ir daug rūpinasi, daug kuo domisi ir kuria daug planų. Dėl to jie įtartinai žiūri vienas į kitą, priversti juos veikti drauge nelengva.
Pažvelk į vienišą debesį, kylantį iš už kalno: ką bedarytum, iš kelio jo nepakreipsi. Pažvelk į šviesų veidrodį, kabantį danguje: kaip besistengtum, iš vietos jo nepajudinsi.
Ilgalaikis skonis slypi ne kvapniuose vynuose, o žirniuose ir vandenyje. Liūdnos mintys gimsta ne mirtinoje tyloje, o tarp dūdelių ir stygų garsų. Reikia žinoti: stiprus aromatas ilgai neišsilaiko. Vienintelis tikras kvepėjimas yra tas, kuris neturi aromato.
Tie, kurie trokšta vienatviškos ramybės, stebi „baltus debesis virš tolimų viršunių” ir prasiskverbia į paslaptingumą. Tie, kuriuos žavi gyvenimo blizgesys, mėgsta kerinčias dainas, gundančius šokius ir užmiršta nuovargį. Tačiau tiktai pažinę save žmonės netrokšta vienatviškos ramybės ir nesižavi gyvenimo blizgesiu. Jie nedaro nieko, kas sukeltų nedarną sų sieloje.
Ne tau skirta laimė, nepagrįstas prasigyvenimas, visos būties kūrėjo neparuošta sėkmė – visa tai spąstai, kuriuos žmonėms stato pasaulis. Jeigu, atsitrenkęs į juos, neužriesi į viršų nosies, būtinai juos apeisi.
Kalnų gėlių niekas specialiai nelaisto, laukinių paukščių niekas specialiai nelesina. Bet jų skonis ir kvapas švelnus. Kai mes išmoksime nesaistyti savęs su aukštuomenės gyvenimo papročiais, argi mes neatsikratysime ir jo dvokimo?
Prieš pradėdamas auginti gėles ir bambuką, grožėtis gervėmis ir stebėti žuvis, susirask sau ramybę. O jeigu paprastai persikelsi į gražią vietovę, apsupsi save žavingais daiktais ir iš nuogirdų spręsi apie Konfucijaus išmintį bei Budos žodžiais tvirtinsi apie būties tuštybę, tai kas gi čia subtilaus?
Mūsų gyvenimas iš esmės lėlių spektaklis. Reikia tik laikyti siūlus savo rankose, nesunarplioti, tampyti juos savo valia ir pačiam spręsti, kada eiti, o kada stovėti, neleisti jų tampyti kitiems – tada tu pakilsi virš scenos.
Gašli moteris iš meilės vyrams tampa vienuole. Ūmus žmogus dėl savo karštumo išeina į vienuolyną. Padoriuose namuose dažnai veisiasi paleistuvavimas ir ištvirkavimas. Taip jau surėdytas pasaulis.
Kai stebi kalnų miškus ir per akmenis bėgančius upelius, drumzlina nuo pasaulio purvo širdis pamažu apsivalo. Kai įsiskaitai į senovės kanonus ir žiūri senovės meistrų paveikslus, pasaulio nešvankybės dvasia po truputėlį išsisklaido. Todėl kilnus žmogus, nors ir pasiduoda lengvabūdiškam grožėjimuisi daiktais, žiūri į pasaulį kaip į veidrodį ir taip taiso savo širdį.