…gimsta
Kiekviena nauja būtybė panaši į tas kometas, kurios tik kartą per amžius perkerta Žemės orbitą ir tik trumpam nubrėžia ties ja savo šviesų kelią. (M. Andersenas Neksė)
Neniekink silpno vaikiūkščio – gal tai liūto vaikas. (Arabų patarlė)
Už motinos nugaros ir kiškis gali būti drąsus. (J. Baltušis)
Žmonių dauginimasis yra tiktai žemutinė funkcija, o aukštutinė funkcija – tarnavimas jau esamai gyvybei. (O. Balzakas)
Norint suprasti vaikus, reikia būti vaiku. (K. Čepakas)
Vaikų kaltės arba nuopelnai didžia dalimi gula ant tėvų pečių ir sąžinės. (F. Dzeržinskis)
Vaikas gali mylėti ta, kuris jį myli, – ir jį galima auklėti tik meile. (F. Dzeržinskis)
Visa, kas yra didinga pasaulyje, nublanksta prieš kūdikių didingumą. (V. Hugo)
Vaikų čiauškėjimas – tai daugiau, negu žodžiai; tai ne muzikos garsai, bet vis dėlto tai giesmė; tai ne skiemenys, bet vi dėlto sudaro kalbą. (V. Hugo)
Kiekvienas gimsta, kad būtu laimingas. (J. Ivaškevičius)
Vaikas, kuris teikia laimės savo tėvui ir savo motinai, yra geriausia, ką mūsų akys gali regėti. (S. Lagerlef)
Teisingas vaikų auklėjimas – tai laiminga senatvė, blogas auklėjimas – tai mūsų vargas, mūsų ašaros. (A. Makarenka)
Viena gyvybė yra vertingesnė už tūkstantį mirčių, nes ji jaučia, kuria, ieško tiesos. (A. Margeris)
Verčiau gimti netobulam ir pamažu tobulėti, negu gimti tobulam ir paskui prarasti tą trumpaamžę tobulybę, ją paaukojus už gyvenimo patirtį. (A. Moravija)
Neturintis vaikų vargu ar supras, kas yra visa aprėpianti meilė. (K. Paustovskis)
…gyvena
Gero žmogaus gyvenimas – visas kaip ant delno. (A. Abubakaras)
Gyvenimas jau pats savaime turi prasmę. (S. Ali)
Gyvenimas – tai sunkus darbas, sudėtingas amatas, kurio norint išmokti reikia pavargti. (O. Balzakas)
Gyvenimas ne kas kita, kaip žmonių sąveika. (A. Belas)
Gyvenimas – kaip daina. Žodžius kuria pats žmogus. Melodiją – laikas. (R. Budrys)
Gyvenimo kaina tokia didelė, jog kartais reikia mokėti pačiu gyvenimu. (K. Čapekas)
Visą mūsų gyvenimą galima išreikšt trim žodžiais: buvo, yra, bus. (A. Diuma)
Koks gražus būna gyvenimas, kai padarai ką nors gero ar teisingo. (F. Dostojevskis)
Gyvenimas ne tik bausti, bet ir atleisti moka. (J. Dovydaitis)
Gyvenimas kartais atrodo žiaurus, bet jo grožis neblėstantis. (T. Dreizeris)
Gyventi pasaulyje – tai gyventi šviesoje. (M. Frišas)
Būsi amžinas, jei būsi buvęs gyvas. (M. Frišas)
Jeigu į gyvenimą nežiūrima pro juodus akiniu, jis kupinas ryškių įspūdžių. (J. Gagarinas)
Viešpatavimas valandėlei yra viešpatavimas gyvenimui. (J. V. Gėtė)
Vieta gyvenime – tai ne profesija. Tai kur kas daugiau. Profesiją paprastai turi visi žmonės, o vietą gyvenime randa ne visi. (I. Gof)
Gyvenimas – menas visur surasti grožį ir džiaugsmą. (M. Gorkis)
Gyvenimas būna prasmingiausias ir įdomiausias tada, kai žmogus kovoja su tuo, kas jam kliudo gyventi. (M. Gorkis)
Kiekvienas žmogus nori gyventi, bet ne kiekvienas moka. (J. Chlivikas)
Gyvenimas – daugybė mylimų žmonių, kurių netekome. (V. Hugo)
Gyvenkime taip, kad kiekviena diena atrodytų nauja. (S. Konenkovas)
Mes gyvi tik tol, kol einame kartu. (D. Konradas)
Reikia mokėti savo gyvenimą sujungti savo gyvenimą su visuomenės gyvenimu. Tai ne asketizmas. Priešingai, tokio susijungimo dėka praturtėja asmeninis gyvenimas, visų dirbančiųjų dėka bendras reikalas tampa asmeniniu reikalu. (N. Krupskaja)
Tik todėl gyvenimas ir nemirtingas, kad mirtinga visa, kas gyva. (V. Kubanevas)
Gyventi visuomenėje ir būti laisvam nuo visuomenės negalima. (V. Leninas)
Gyvenimas dar niekada nėra pralaimėjęs nė vieno ginčo. (Just. Marcinkevičius)
Gyvenimas gražus, kai savo vidaus spinduliais jį nušvieti, kai savo vidaus šiluma jį sušildai. (S. Nėris)
Jei reikalausi iš gyvenimo daugiau, negu jis gali duoti esamomis aplinkybėmis, neišvengimai pralaimėsi. (R. Oldingtonas)
Geriau jau sunkus, bet ne beprasmiškas gyvenimas. (R. Oldingtonas)
Brangiausia, ką turi žmogus – gyvenimas. (N. Ostrovskis)
Gyvenimas – tai šventė, į kurią mes visi pakviesti. (N. Pogodinas)
Kiekvienas iš mūsų turi kovoti už gyvenimą visur ir visada iki paskutinio atodūsio. (K.Paustovskis)
Mūsų gyvenimas – tai subtilios sąveikos tarp to, kas mes esame, ir to, kas mus ištinka, padarinys. (A. Periušo)
Žmogus visada esti tokio amžiaus, kokio yra jo dvasia; senatvė prasideda tada, kai nebesuvoki pirmyn einančio gyvenimo, kai nebeįstengi suprasti ir mylėti. (A. Periušo)
Žmogaus gyvenimas – kaip lazda: galima patrumpinti tik nuo galo, bet ne iš vidurio. (A. Pocius)
Gyvenimas visuomet tykoja iš pasalų su savo vargais ir vilionėmis, ir mes turime bėgti vis pirmyn, jei nenorime žūti. (V. Pratolinis)
Kol mes gyvi, viskas paguoda. (E. M. Remarkas)
Kai nėra laiko gyventi, žmogus gyvena dvigubu tempu. (R. Rolanas)
Visą gyvenimą tarnauk tiesai. (Ž. Ž. Ruso)
Gyvenimas ilgas, jeigu jis turtingas… Matuokime jį poelgiai, o ne laiku. (Seneka)
Nekęsti gyvenimo galima tik iš apatijos ar tingėjimo. (Seneka)
Gyventi – tai gimti kasdien. (A. De Sent Egziuperi)
Gyventi – vadinasi, būti naudingam, tarnauti kitiems. (S. Teri)
Reikia gyventi tarp žmonių, kvėpuoti drauge su kitais, jausti, kad aplink tave gyvi žmonės. (A. Venclova)
Lengvame gyvenime lengva būti geram. (F. Vigdorova)
Svarbiausia būti sąžiningam; pats gyvenimas tave įvertins, ir dar taip griežtai, kaip niekas. (D. Zigmontė)
Niekada nebūsi drąsus, jei nesusidursi su pavojais. niekada nepasimokysi, jei nedarysi klaidų. Niekada nebūsi sėkmingas, jei nesusidursi su nesėkmėmis.
Praeitis turi likti praeityje, nes kitaip ji gali atimti iš tavęs ateitį. Gyvenk galvodamas apie tai, ką gali duoti rytojus, o ne apie tai, ką atėmė vakarykščia diena. Kiekviena diena yra dovana.
Tam negatyviam komitetui, kuris susirenka tavo galvoje liepk atsisėsti ir užsičiaupti. Ann Bradford
Tiems žmonėms, kurie tave teisia pagal tavo praeitį nevieta būti tavo dabartyje. Mandy Hale
Rask laiko pasakyti „Aš tave myliu“, „Tu man patinki“, apsikabinimams, pasirąžymams ir gyvenk taip, kad būtų kuo daugiau gerų akimirkų. Tegul nelieka vietos apgailestavimui dėl nepasakytų malonių žodžių. Sakyk juos kasdien. Doe Zantamata
Kartais gyvenime situacijos kartosis tol, kol tu neišmoksi pamokos. Brigitte Nicole
Niekuomet negalvok, kad tas, kuris šaukia – stiprus, o tas, kuris tyli – silpnas.
Gyvenimas yra toks skubus, jog reikia gyventi lėtai. Ann Voskamp
Kai aš gimiau – verkiau
Žmonės juokės
Tad mokėki gyventi taip,
Kad mirdamas galėtum juoktis, o žmonės verkti.
Gyvenimo laiptai padėti kreivai,
tad ženki tu jais labai atsargiai.
Gyvenimas – dienoraštis
Verti, verti lapus
Kas buvo – buvo juodraštis,
O švarraštis dar bus.
Gyvenimas ne taurė vyno
Ir šukės laimės neatneš
Bet kartais šito mes nežinom
Ir laimę daužom į šukes.
Žmonės mėgsta zoologijos sodą – ten galima nuo žmonių pailsėti.
Žmonės amžinai ginčijasi dėl dviejų spalvų: juodos ir baltos. Kitas jie aiškiai skiria.
Žmogus yra ištyręs žemę
Bet jo širdis neištirta…
Nes kiekvienoj krūtinėj ji vis kita.
Žmogus – tai ne kas kita, kaip daugelis jo poelgių.
Žmogus – ne aukso puodas,
Kad visiems patiktų.
Čia, kur giedojo vyturys,
Čia buvo žemės vidurys.
Ir buvo – amžiaus vidurys,
Kai pasibeldžiau į duris
Namų, vadinamų namais,
Po melsvo vyturio sparnais.
Dabar – jau amžiaus pabaiga …
Ir – žemės vidurio nėra.
Kodėl gi viskas taip – staiga?…
Tik vyturio giesmė – tyra …
Įdomioji matematika: nulis lygus nuliui, vienetas – vienetui, o žmogus nelygus žmogui.
Vyrai nepasitiki net tomis moterimis, kurias myli.
Vyrai apie meilę kalba nedaug,
bet galvoja, sielojasi dėl jos ir yra
ne mažiau pažeidžiami už moteris.
Viskas, kas mums teikia skausmo, duoda ir vilties.
Tyraširdžiai – visi mažakalbiai.
Bet gyvenime laimi plepiai…
Kas liežuviais ir skelbia ir skalbia,
Tie gyvena kvapiai ir lepiai.
Taip ir susinešiojo gyvenimas,
Kad netgi neatsimeni.
Kur ir kada prapuolė
Geltonos kasos,
Besišypsantys dantys,
Linksmos vėjy ir šalty
Neašarojančios akys…
Skubėjo ta širdis,
Kaip ji skubėjo,
Kaip ji norėjo džiaugsmo, laimės
Ir kaip labai
Bijojo pavėluot…
O metai bėgo, skriejo, nesustojo,
Vis jausdami tą priminimą…
Nušvito daug kas keitės ir išnyko
Tame skubėjime
Tuose troškimų ir vilčių keliuos…
O metai bėgo ir atėjo laikas
Jaunystei išplukdyt laivus.
Sakau Jums: netikėkit šviesa,
Nes ji toli gražu ne visagalė
Ar ji pasiekia mūsų širdį? Ne
O kurgi, jei ne ten ir vyksta viskas
Jei apskritai šioj žemėj
Kas nors vyksta?
O visa kita – tai tiktai gražus
Šešėlių ir šviesos žaidimas. Taip
O kas ją mėgsta? Nors yra tokių
Kurie kaip tos nakties peteliškės
Į šviesą veržias ir dažniausiai žūva
Arba giliai apdega sparnus …
Prabėgs gyvenimas kaip sapnas
Suklups po kryžium vakarai
Nors laimė būtų vienas auksas
Bet kartą užges ji amžinai.
Tau laimės niekad nežadėjau
Neviliojau žvilgsnių kibirkštim
Nematydama kaip nuoširdžiai mylėjau
Ne žodžiais, ne aistra, o tik širdim.
Viskas žus meilės pasakai mirštant
Neplasnos meilės paukštis tolyn,
Viskas žus, tiktai žiedas ant piršto
Tiktai skausmas širdy pasiliks.
Veltui laiškus ilgiausius rašai
Viskas man jau seniai nusibodo
Melsvos akys patiko kadais
O dabar man patinka tik juodos.
Prabėgo pro šalį kaip marių vilnis
Jaunatvė ir jos viesulai,
Ir rodos šiandieną, kad buvo tai vis
Tik jaukūs ir gražūs sapnai.
Bet man tų dabar nebegaila dienų,
Kai vien tik svajoti mokėjau,
Kai liūdnas, pabėgęs nuo savo draugų,
Dėl ko nežinodamas kentėjau.
Niekada nesmerk kito klaidų, nes klaidos leidžia suprasti gyvenimą!
Niekad nebus per daug gėlių gėlynuose, saulės spindulių, šiaurės vėjų glostomai žemei. Niekad nebus per daug gyvenime draugų .
Negailėkit krintančių lapų,
Jie pavasarį vėl išsiskleis.
Tik gailėkit praėjusių metų,
Nes jie niekad jau neateis.
Ne gražūs žodžiai laimę neša,
Ne juodos akys, ne plaukai
Gyvenime vien grožio maža
Svarbiau žmogus ir jo darbai.
Mes kiekvienas didelis, kaip lašas
Ir visi su saule artimi!
Niekuomet žmogus nebūna mažas,
Jeigu jis būna savimi (žmogumi).
(J. Marcinkevičius)
Mes keliame aukštyn akis į dangų
Mes einame tolyn vis į gyvenimą
Pasirenkame tai, kas gal būt nelengviausia
Ir kelią tą galbūt siauriausią
Tačiau mes esam žmonės
Juk mes tie žmonės,
Kurie pripranta, net kai dega laužo liepsnoje
Juk mes tik žmonės…
Laikas skuba
Neša metus
Laikas tartum stiklas suduš
Skuba laikas į slaptingas amžių gelmes.
Kodėl taip atsitinka?
Lauki laimės, girdi kaip ji šaukia,
O einame prie jos ne tuo keliu.
Kodėl gyvenime taip būna,
Kad skausmas netelpa širdy.
Ir viskas, kas svajota žūva
Laimingi lieka tik kiti.
Kieno gyvenimas, kaip burinis laivelis
Į tolumas, į tolumas nuplauks,
O kieno eis, kaip elgeta, parpuolęs keliais,
Ir išmaldos maldavęs nepaliaus.
Kieno gyvenimas, kaip aukštas ugnies stulpas,
Tautų tautoms nušvitęs švies,
Kieno gyvenimą, kaip viesulas nulaužtą tulpę,
Ant kelio purvino nusvies …
Kieno gyvenimas, kaip burinis laivelis
Į tolumas, į tolumas nuplauks,
O kieno eis, kaip elgeta, parpuolęs keliais,
Ir išmaldos maldavęs nepaliaus.
Kieno gyvenimas, kaip aukštas ugnies stulpas,
Tautų tautoms nušvitęs švies,
Kieno gyvenimą, kaip viesulas nulaužtą tulpę,
Ant kelio purvino nusvies …
Kiekvienas turim savo kelią,
Kelio pradžią,
Savo pasakų šviesų namelį.
Ir mus vilioja tolių toliai,
Aukščių aukščiai,
Bet mes
Ir vėl, ir vėl sugrįžtame namolei,
Į savo pradžią,
Kaip iš dausų sugrįžta paukščiai.
(P. Širvys)
Kiekviena minutė, kiekviena sekundė,
tai dar kažko pabaiga, su kuria
niekas nesibaigia.
Kiekviena akimirka – tai žingsnis
į mirtį. Mirtis – tai paprastas dalykas,
bet mes jos bijome. Bijome, nes
nežinome, kuo būsime po jos
ir kur. Tik žinome, kad gyvenimas
kaip sapnas pasibaigs. Ir todėl
džiaukimės kiekviena akimirka.
Keliasi žemė ryto skambėjime, –
Saulė sudraskė spengiančią tylumą,
Dar nepareiname, dar tik išeiname,
Dar nesileidžiame, dar tiktai kylame
Tolumos, tolumos, platumos, platumos!
Amžinos, amžino laiko srovenimu
Jūs neaprėpiamos. Jūs – neužmatomos
Sako, kad jus ir vadinam gyvenimu.
Jeigu gyvenimas mums neteikia džiaugsmo, tebūnie jis pareiga, kryžiumi, kurį privalome nešti iki galo.
Jei vizituot ruošies, tai atmink tvirtai:
Įėjus negana gražiai prisistatyti,
Kalbėt apie šokius ir paskaitą skaityti,
Kad lyja ten ir ten, kad Graikijoj maištai.
Jei rasi vienu du bekalbant šiltai,
Žiūrėk, ar nori jie šalia ką nors matyti,
Ar foteliai arti viens kito sustatyti,
Gal tau įėjus, jie nuraudo nekaltai.
Ir jeigu tu matai, kad mergina žavinga
Vis juokias, nors tatai, o dieve, nejuokinga!
Vyriškis kuo toliau, tuo šypsosi plačiau
Tai paklausyk manęs ir atsikelk tvirtai,
Merginai pasakyk, – Mieloji būk laiminga,
Ir aplankyk juos vėl po metų ne anksčiau.
Ir žolės lapelis vertas didelio pasaulio, kuriame jis gyvena.
Gyventi tik sau – beprasmiška.
Gyvenimo kelias skausmingas
Nupintas iš vargo, kančių,
Bet kartu gražus ir laimingas,
Pripildytas laimės, jausmų.
Gyvenime žmogus nieko negauna veltui,
Už viską anksčiau ar vėliau ateina sąskaita.
Atmink nors tai, ką sakė vėjai, klevams palaidotiems rudens, kad
mūsų dienos nuskambėję ilgai širdy gyvens.
Gyvenimas, tarsi kelionė,
Kur kiekvienas žmogus
Išlipa savo stotelėje …
Gyvenimas, kaip filmo juosta
Vis bėga, plaukia pro akis.
Šiandien jis verkia, rytoj juokias
Kas tas gyvenimas? Kas jis?
Gyvenimas perlų nesėja,
Ir rožėm nebarsto takų.
Tai eik prieš gyvenimo vėją
Tik taip, kad užtektų jėgų.
Gyvenimas nevertas ašarų!
Gal tik todėl, kad jis toks trumpas.
Trumpas, kaip vasara gėlėta,
Kuri prabėga lyg krentanti žvaigždė.
Gal tik todėl, kad juoktis geriau, nei liūdėti.
Gal tik todėl, kad gyvenimas nevertas ašarų.
Gyvenimas – tai tylus gulbių šauksmas.
Įsiklausyk į jį ir Tu išgirsi tylią muziką
Kuri kviečia eiti pirmyn ir pirmyn.
Tad eiki pirmyn ieškodama laimės.
Esu žmogus ir galiu būti gražus kaip ryto tekėjimas. Tvirtas, kaip medis, apglėbęs laiko tėkmę. Tyras, kaip šaltinio vanduo. Ir prasmingas, kaip žemė. Esu žmogus ir kasdien auginu savo gyvenimą.
Būkim dideli
Ir savo kasdiena, ir viltimi,
Ir sielvartu ir laime –
Būkim dideli
Ne tam taip sunkiai mokėmės gyventi,
Kad uždustume nuo smulkmenų
Gyvenimo kely,
Būkim dideli
Ir abejonėmis, ir siekiais,
Ir neapykanta, ir meile.
Būkim dideli
Kad mums sparnų nerištų niekas
Į didžiulį tikslą pakely.
Būkim dideli
Ieškojimais ir atradimais,
Vilty ir nevilty,
Vieni ir tarp visų.
Būkim dideli
Kaip mūsų vėliava ir žygiai,
Ir saulės spinduly
Būkim svarūs,
Būkim dideli.
Bėga metai, savaitės, dienos
Viskas dingsta toli atminty.
Nebegrįš tos saulėtos dienos
Nebegrįš ir jaunystė šviesi!
Jūra melsvoji banguoja
Ir klykia žuvėdra balta
Jaunystė su vėjais kvatoja …
Jaunystė – žuvėdra balta.
Be kančių, nepažinsi meilės
Be tamsos, nepažinsi šviesos
Be žmonių, nepažinsi pasaulio
Be klaidų, nematysi tiesos.
Aš atėjau į tavo žemę kaip svetimšalis; Aš gyvenu tavo namuose, kaip svečias; aš palieku tave kaip draugas, o, manoji žeme!
Ar žinai, kad …
… Skaldyti antausius lengviau negu malkas.
… kūnas įremtas į sieną, nesipriešina.
… geriausias laidininkas – žmogaus liežuvis.
… sinonimas – tai žodis, kurį vartoja mokinys, kai nežino atsakymo.
… antausis pavaduoja sunkų masažisto triūsą.
… iš girtuoklio nebūtų jokios naudos, jei jis neartų nosimi žemės.
…vieta gyvenime, tai ne profesija
Tai kur kas daugiau
Profesiją paprastai turi visi žmonės
O vietą randa ne visi.
Žmogus… tik tada ką nors pasiekia, kai jis pats savimi pasitiki.
Pirmoji klaida
Atsigręžę į nueitą kelią,
Kuriuo grįžt nebeteks niekada,
Kartais ieškom – surasti negalim, –
Kur ta mūsų pirmoji klaida.
Gal tada, kai mes buvom laimingi,
Nedalydami laimės kitiems ?
Gal tada, kai mes buvom teisingi,
O reikėjo tik būti geriems?
Gal tada, kai be galo skubėjom,
O reikėjo truputį palaukt?
Gal kada abejingai tylėjom,
O reikėjo kalbėti ar šaukt?
Kaip atspėt, kur tas mažas grumstelis
Ant kurio suklupau kažkada?
Galbūt – visą gyvenimo kelią
Lydi žmogų pirmoji klaida…
Jaunystė
Saule nudegusi basa –
Tu – piemenaitė murzina !
Tau akyse dangaus šviesa. –
Tu man viena, viena, viena !
Žiedų, nei auskarų brangių,
Nei šilko rūbų neturi,
Plaukuos tau – gėlės iš rugių,
O veide šypsena skaidri.
Kur tie nameliai, kur takai?
Sakyk man – kur tu gyveni?
Bet tu šypsais ir nesakai –
Tik ateini ir nueini …
(S. Nėris)
Gyvenimas – tai didelis stebuklas,
Kurį suvokt ne visada gali
Kas kartą tenka sau mažiau palikti
Save kitiems kaip skolą dalini.
Gyvenimas mums vieną kartą duotas
Vieniems žiedais, kitiems spygliais nuklotas.
Laimingas tas, kuris kartą įsidūręs
Su viltimi i rožių žiedus žiūri.
Mylėk žmones tokius, kokie jie yra, nes jie myli Tave.
Tikėk žmonėmis, nes jie tiki Tavimi.
Klysk taip, kaip klysta visi, nes tai taip žmogiška.
O tu juk žmogus!
Ir tu sieki tos pačios Laimės, Meilės ir Sėkmės!
…įsiklausyk, koksai brangus nubėgančių dienų skambėjimas, lyg tūkstančio žirgų kanopų bildesys.
Tikėk gyvenimu…
Gyvenimas gal ir yra tiktai tikėjimas, nežinomas ir nesuprantamas, kartu vos girdimas ir amžinam užgesęs džiaugsmo skambesys…
Gyvenimas…
tikriausiai toks ir liks jis,
kol jo gyvąja dalele esi-
tai miglią dieną
keičia saulės blyksnis
tai vėl sutrikęs neria debesin…
o tos giedros
o tos ramybės būklės
jau vis dažniau mes dairomės kely.
gyvenimas – tai didelis stebuklas,
kurį suvokt ne visada gali.
kas kartą tenka
sau mažiau palikti
save kitam – lyg skolą – atiduot
ir spręsti šią būties nelengvą lygtį,
nors dar toli, labai toli ruduo.
toksai gyvenimas.
toksai, ir nieko tragiško
tiesa, galbūt visa žmogaus gama:
ieškodamas
erdvės aukščiausio taško
kažkam esi šviesa ir šiluma.
Tu eini per gyvenimą platų
Ieškai meilės, saulėtų dienų
Tau mylėt baltos obelys sako
Nes tik mylint gyventi smagu
Apkabink savo laimę ir gyvenimo skubantį kelią,
Prisiglausk prie gyvybės, kada metai bėgios į šalis
Ir visiems, ką sutiksi, išdalink po laimės liepsnelę,
Kad tave vėl ir vėlei gaivintų tas gyvybės veržlus troškulys.
Geriu už griūvančius kapus,
Už karčią skausmo tiesą,
Už piktą lemtį ir už mus,
Už tą vienatvę dviese.
Už tai, kad išdavei mane,
Už meilę, iki kaklo.
Už tai, kad Dievas toks žiaurus,
Už tai, kad Dievas aklas.
Tegu kiekviena tavo diena būna lyg saulės patekėjimas,
kad kaskart vis labiau suprastum save,
kad kaskart vis labiau tikėtum draugais,
kad kaskart vis labiau norėtum gyvent ir mylėti.
Būk pavasario vėjas
Būk tamsaus miško auksinė gėlė
Būk tu gyvenimo gėris
Būk mėlynos jūros baltąja puta.
Surask kelią, kuris Tau mielas,
Surask sėkmę, kuri tuo keliu palydėtų
Uždek savąją žvakutę
Kuri šviestų ir dieną ir naktį.
Šviestų ir niekados neužgestų.
Jei nori gyventi-atsigerk šilo žemuogių kvapo, sapnuoki švelnius saulėlydžius… klausykis žemės tylos ir ieškok žmogaus savyje.
Jei nori mylėti – nevartyk pageltusių tomų puslapių, neskaičiuok ramunės žiedlapių,- jos meilės vis tiek neatneš, jei nori gyventi ir mylėti –
BŪK SAVIMI!
Pagirdyki medžius, kai šauks iš karščio,
Mokėki jūrą atpažint laše;
Tik liūdesio nereikia šaukti garsiai,
Nereikia saulės budinti nakčia.
Mokėki gimt kas dieną, kas sekundę
Ir savyje išsaugoti kitus.
Tegul pro šalį dienos nepradunda,
Te jos ilgesnės būna už metus.
Gyvenk, gyvenimu naudokis,
Kol dar širdis pilna jausmų.
Mylėk pasaulį ir šypsokis,
Kol akys spindi dar džiaugsmu…
Jei linksma – juokiamės,
Jei liūdna verkiame,
Tokia jau žmogiška dalia,
Jei laimė šypsosi, akis užmerkiame
Ir nematome, kad ji šalia…
Jie niekur – tie praėję metai
Nenueina,
Įsiterpia į širdį,
Kaip dirvožemin
Susigeria lietus,
Įsismelkia į sąžinę,
Įsipina į dainą,
Plaikstydami
Ne vien prisiminimų
Ir atodūsių skutus…
Neskaičiuokime metų, neskaičiuokim dienų,
Jie prabėga, praūžia lyg audra nerami,
Jie ne vieną raukšlelę ant veido užrašo,
Jie ir galvą tauriu sidabru gal nudažo,
Bet nekeičia širdies ir nekeičia jausmų.
Neskaičiuokime metų…
Neskaičiuokim dienų…
Tik pačiam į save atsirėmus
Nuolatos tenka eiti ir eiti,
Nuolatos turim būti įdėmūs,
Nes gyvenimas didina greitį,
Nes gyvenimas lekia ir siaučia,
Sudaužydamas įprastus rėmus –
Tenka eiti, kol gyvastį jaučiame,
Tik pačiam į save atsirėmus…
/Danutė Tamašauskaitė-Balsienė/
Cigaretės – tai nuodai,
jei rūkai – save žudai,
greit pasensi bus blogai,
nelaimingas būsi,
būsi piktas negražus,
sirgsi negaluosi,
bus pamėlę paakiai,
kosėsi dejuosi.
Reikia saulės, kai lyja lietus,
Reikia meilės, kuri užtrenkusi duris išėjo,
Reikia laimės, kurios netekai
Reikia nedaug, tačiau visą gyvenimą reikia…
Ir žinai ir jauti – metai bėga ir bėga
Negali nei sustot, nei palaukt pakely.
Bet gerai, kad žmogus eina veržias, svajoja,
Kartais juokias linksmai, kartais liūdi tylus.
Ir gerai, kad žmogus širdimi išmatuoja,
Skausmo, džiaugsmo ir laimės kelius.
Šypsokimės, tad būsime geri,
Juokimės! Pavydės, kad laimingi
Nesvarbu, kad medžiai pliki.
Nesvarbu, kad rauda pasislėpus širdy.
Šypsokimės! Negalima verkti!
Juk mes jau dideli!
Gražus gyvenimas, kai vygę
dainuodama motutė supa.
Kai būdavo visi sumigę,
tik ji viena maldoj beklūpo.
Gražus gyvenimas, vaikystė –
pakluonėm su drugiais ir vėjais..
Tai dienos! Kas jų nepažįsta
ir nesigaili palydėjęs
Gražus gyvenimas, kai jaunas
eini jaunystės šokio šokti…
Pavasariai širdy, kai kraunas,
ir vasaros, kai ima nokti.
Gražus gyvenimas, kai spalis,
kai lapkritis, kai gruodis,
jau ne aušrų pažariais kelia-
saulėlydžių gaisrais teguodžia.
Tada – kas neprarymojo
nakties prie atidaryto lango,
jausmu virpėdamas pirmuoju,
kurs žada žemėje tau dangų!
Gražus gyvenimas – ir verta
bent vieną kartą ji mylėti –
ir saulę, atidarius klėty
apsvaigti juo – bent vieną kartą!
Nenustok laukti to, ko niekada nelaukei,
Saulės kritimo į tavo delnus
Ieškok prasmės ten, kur jos ko gero nėra
Juk pražįsdamos gėlės neklausia: „ar verta?”
Su metais pajuntam gyvenimo kainą,
Su metais širdis užsigrūdina.
Juk būna – pavasarį šalnos ateina,
Ir būna pavasaris – rudenį!
Gyvenimas – tai didelis stebuklas,
Kurį suvokt ne visada gali,
Kas kartą tenka sau mažam palikti
Save kitiems – lyg skolą atiduot!
Prabėgs ir tavo dienos pro svajonių langą
prabėgs jaunystė žydinčiais žiedais.
Tie patys vėjai šoks svajonių tango.
Tie patys būsim mes tik pasikeitusiais veidais!
Mes kiekvienas didelis kaip lašas
ir visi kaip saulė – artimi.
Niekada žmogus nebuvo mažas,
Jeigu jis tik buvo savimi!
Tokie nedideli mes prieš žalią beržą,
O ėmėm vienas kitą ir praaugom.
Tokie mes negreiti mes prieš eiklų vėją,
o imam vienas kitą ir pralenkiam,
Tokie protingi dedamės prieš žmogų
o imam vienas kito… nesuprantam!
Laimingas tas, kas gali šypsotis
kai ašaros temdo akis.
Laimingas tas kas gali pašėlusiai juoktis
Kai plyšta iš skausmo širdis…
Tegul pražys dar daug pavasarių
Melsva miškų gėlė…
tegul nebebus skausmo ašarų
te paukščiai suoks šile!
Tikėk gražiu gyvenimu, laime ir džiaugsmu
te tavo šventė vaikščioja žaliuojančiu taku!
Nors gaila, bet visi suprantam,
Kad dukros gimsta ne tėvams.
Jos gimsta pelnui muzikantų
Kažkur, kažkam kitiems namams
bet jos ir gimines sujungia
Anūkų šypsena švelnia
Lai dėl tų šypsenų ir rungias
Viena močiutė su kita!
Gyvenimas – negandų nešėjas,
Ir rožės nebarsto takų.
tu eik prieš gyvenimo vėją
o aš linkiu, kad užtektų jėgų!
Tik žinau, kad kiekvienas paliekam
Pėdas, kai einam laukais.
Jei gilios – išlieka ilgam,
Jei teisingos – jos tampa takais.
Liepsnoja klevas išdidus – nebuvo niekad toks gražus
gyvenimą, kaip klevo lapą, ruduo ryškiom spalvom nutapo.
Prabėga metai, bet žmogus – kaip klevas rudenį – gražus!
Gyvenimas iš 100 žodžių
Pirmasis riksmas. Vystyklai. Lopšys.
Pirmasis žingsnis. Žodis. Kosulys.
Vaistai. Ligoninė. Žaisliukai.
Darželis. Brolis. Dviratukas.
Pirma raidė. Mokyklos suolas. Penketukas.
Draugai. Peštynės. Dvejetukas.
Gipsuota koja. Kraujas. Kamuolys.
Mergaitės. Šokiai. Bučinys.
Bendrabutis. Stipendija. Kava.
Kalėdos. Sesija. Skola.
Pavasaris. Alus. Degtinė.
Diplomas. Darbas. Piniginė.
Romantika. Žvaigždė. Naktis.
Glamonės. Meilė. Žavesys.
Vestuvės. Uošviai. Butas. Mašina.
Kolegos. Brendis. Barniai. Nemiga.
Sūnus. Duktė. Verksmai. Lopšys.
Meilužė. Lova. Liūdesys.
Darbovietė. Alga. Planai.
Kelionės. Biznis. Pinigai.
Namai. Šeima. Lietus. Žiema.
Kavinė. Baras. Nerimas. Pikta žmona.
Vasarnamis. Upelis. Augalai.
Migrena. Plikė. Žilė. Akiniai.
Anūkas. Vystyklai. Verksmai. Lopšys.
Spaudimas. Sąnariai. Skausmai. Širdis.
Kraujagyslės. Insultas. Slaugės. Daktarai.
Mirtis. Pamokslas. Žvakės. Angelai.