Nuotrauka: Faisal Akram
Kartą, dar būdamas naujokas, pamačiau iš mokyklos grįžtantį bendraklasį, vardu Kailas. Atrodė, kad jis namo nešėsi visus vadovėlius. Pagalvojau: „Kam šautų į galvą neštis visus vadovėlius penktadienį? Jis turbūt visiškas nuoboda.”
Manęs laukė puikus savaitgalis (vakarėliai, futbolo rungtynės su draugais šeštadienio popietę), tad gūžtelėjęs pečiais keliavau toliau. Eidamas pamačiau grupelę vaikų, bėgančių nuobodos pusėn. Vaikai jį pargriovė ant žemės, vadovėliai pabiro iš glėbio, akiniai, nuskrieję apie dešimt pėdų, nukrito į žolę. Bendraklasis pažvelgė į mane, gilus o akių liūdesys sukrėtė, tad pribėgau prie jo, ropojančio po žolę ir ieškančio akinių. Jo akyse pamačiau ašaras. Padavęs akinius, pasakiau: „Tie vaikinai tikri bukagalviai, neturi jie daugiau ką veikti.” Pažvelgęs į mane, pasakė: „Ei, ačiū!” Jo veide pasirodė plati šypsena, viena iš tų „labai tau ačiū“ šypsenų.
Padėjau surinkti knygas, pasiteiravau, kur jis gyvena. Pasirodo, Kailas gyveno netoli manęs, tad paklausiau, kaip čia atsitiko, kad nesu jo matęs. Jis atsakė, jog anksčiau lankė privačią mokyklą. Iki šio įvykio niekad nebūčiau draugavęs su vaikinu iš privačios mokyklos.
Visą kelią iki namų kalbėjomės, nešiau jo knygas. Pasirodė, kad jis visai nieko vaikinas. Paklausiau, ar nenorėtų su manimi ir mano draugais pažaisti futbolą šeštadienį. Jis sutiko. Kartu praleidome visą savaitgalį ir kuo toliau, tuo labiau Kailas man ėmė patikti. Mano draugai taip pat jį pamėgo.
Per pastaruosius ketverius metus mokykloje tapome geriausiais draugais. Tapę abiturientais, ėmėme galvoti apie aukštąsias mokyklas. Kailas nusprendė stoti į Džordžtauno universitetą, o aš pasirinkau Djuko universitetą. Kailui buvo pavesta pasakyti abiturientų vardu atsisveikinimo kalbą. Visada iš jo šaipiausi, kad jis nuoboda. Mano draugas turėjo paruošti mokyklos baigimo kalbą, taip džiaugiausi, kad ne man reikės atsistoti ir ją rėžti.
Tą iškilmingą dieną Kailas atrodė puikiai. Mačiau, kad jis jaudinasi. Atsikrenkštęs jis pradėjo: „Ši mokyklos baigimo šventė yra puiki proga padėkoti tiems, kurie padėjo įveikti šį etapą – tėvams, mokytojams, broliams ir seserims, galbūt treneriui… bet labiausiai draugams. Norėčiau pasakyti, kad būti draugu yra didžiausia dovana, kurią gali dovanoti kitam. Norėčiau jums papasakoti vieną istoriją…”
Nustebęs žiūrėjau į draugą, kai šis ėmė pasakoti apie pirmąją mūsų pažinties dieną. Jis tą savaitgalį ketino nusižudyti. Pasakojo, kaip ištuštino spintelę, kad mamai po to nereikėtų vargti, kaip nešėsi daiktus namo. Jis įdėmiai į mane pasižiūrėjo ir šyptelėjo. „Laimei, buvau išgelbėtas. Mano draugas sulaikė mane nuo to baisaus žingsnio.” Išgirdau minios aiktelėjimą, atliepą į šio išvaizdaus ir populiaraus vaikino pasakojimą apie silpnumo akimirką. Kailo mama ir tėtis žvelgė į mane ir dėkingi šypsojosi. Iki tos akimirkos nesuvokiau, kaip labai jie man dėkingi.
Niekada nenuvertinkite savo žodžių ir veiksmų galios. Keliais žodžiais galite pakeisti žmogaus gyvenimą į gerąją arba blogąją pusę. Dievas įveda mus į kito gyvenimą tam, kad tam tikru būdu darytume vienas kitam įtaką.
Ištrauka iš knygos: Joyce Meyer „Žodžio galioje mirtis ir gyvenimas“