„Ar moterys – žmonės?“
SUSAN B. ANTHONY
Iš paskaitų turnė sakytos kalbos
„Ar Jungtinių Valstijų piliečiui balsuoti – nusikaltimas?“
1873 m. vasaris birželis.
SUSAN B. ANTHONY
Gimė 1820 m. vasario 15 d. Masačūsetse. Įgijusi gerą išsilavinimą pelnėsi duoną mokytojaudama, o 1851 m. grįžo į šeimos ūkį netoli Ročesterio,
Niujorko valstijoje.
Nuo tada atsidėjo kovai už blaivybę, vergų išlaisvinimą (nuo 1856 m. buvo Amerikos antivergovinės draugijos atstovė Niujorke) ir ypač už moterų teises. 1869-1870 m. buvo savaitraščio Revolulion savininkė. Su Elizabeth
Cady Stanton nuo 1869 m. vadovavo gana radikaliai Nacionalinei asociacijai už moterų teisę balsuoti. Per 1872 m. federalinius rinkimus užsiregistravo kaip rinkėja ir „neteisėtai“ balsavo: užtai iškelti kaltinimai, ginamoji kalba ir teismas tapo reikšmingais įvykiais moterų kovoje už teisę dalyvauti rinkimuose. Pavienėms valstijoms svarstant moterų teisės balsuoti klausimą, Anthony tęsė kampaniją visoje šalyje. 1892 m., susijungus kelioms grupėms, tapo Nacionalinės Amerikos asociacijos už moterų teisę balsuoti prezidente ir ėjo šias pareigas iki 1900 m.
Mirė Ročesteryje, Niujorko valstijoje, 1906 m. kovo 13 d.
XIX a. viduryje Jungtinių Valstijų vidaus nesantaika vedė prie pilietinio karo, o kova už idealus reiškėsi galingais ir populiariais sąjūdžiais. Tvyrant tokiai atmosferai keletas moterų atkreipė į save daug dėmesio, dažnai perdėto, palyginti su jų galimybėmis lemti įvykius. Viena iš jų buvo Masačūsetse gimusi Susan Brownell Anthony. 1872 m. jos surengta apgalvota „neteisėto” balsavimo provokacija tapo esminiu posūkiu moterų kovoje dėl teisės balsuoti.
Pagal kvakerių tradicijas auklėta rimtabūdė Anthony tapo mokytoja, paskui,
susipažinusi su abolicionizmo ir blaivybės šalininkais, įsitraukė į kovą su vergove ir girtavimu. Bet nusivylė, nes moterims buvo trukdoma veiksmingai bendradarbiauti, jos kantrybė trūko 1852 m., kai blaivininkų susirinkime jai nebuvo suteikta galimybė kalbėti. Ji reagavo taip, kaip jai buvo būdinga, ir netrukus kartu su panašių pažiūrų bendražyge Elizabeth Cady Stanton įkūrė Niujorko valstijos moterų blaivybės draugiją.
Anthony ir Stanton išliko bendražygės visą savo veiklos laiką. Jiedvi ir jų šalininkės suvokė, kad perteikiant savo požiūrį į nacionalines ar vietos problemas pirmiausia reikia kelti klausimą dėl moterų pilietinių, politinių ir ekonominių teisių. Tai jų gyvenime buvo svarbiausia.
1868 m. Kongresas priėmė daug diskusijų sukėlusią 14-ąją Konstitucijos pataisą. Tai buvo viena iš trijų „rekonstrukcijos pataisų”, jos tikslas – palaikyti ką tik išlaisvintų afroamerikiečių vyrų teisę balsuoti. Bet formuluotė buvo dviprasmiška. Vienas iš punktų, regis, neigė moterų, kaip JAV piliečių, teises, o kitas, atsižvelgiant į tai, kaip būdavo aiškinamas, galėjo būti laikomas moterų teisės balsuoti patvirtinimu. Po metų 15-oji Konstitucijos pataisa pripažino, kad „Jungtinės Valstijos, kaip ir bet kuri atskira valstija, negali neigti ar riboti Jungtinių Valstijų piliečių teisės balsuoti dėl rasės, odos spalvos ar ankstesnės vergystės”, tačiau lytis liko nepaminėta. Pataisos sukėlė nelemtų padarinių: jos įkalė nesantaikos pleištą tarp moterų kovotojų už teisę balsuoti ir jų kolegų vyrų abolicionistų.
1872 m. Anthony nusprendė pareikšti protestą ir patikrinti, kaip pataisos interpretuojamos Niujorko valstijoje. Kai kurios vakarinės valstijos buvo linkusios pritarti moterų teisei balsuoti, bet Rytų pakrantė liko nepalenkiama. Tad kartu su dar keliomis moterimis, įstengusi užsiregistruoti Ročesteryje, lapkričio 5 d. per federalinius rinkimus ji balsavo. Vos po trijų savaičių buvo suimta už neteisėtą balsavimą, o 1873 m. saus] jai buvo pareikšti kaltinimai dėl įstatymo pažeidimo. Nors ir prieš jos valią, advokatas sumokėjo užstatą, ir Anthony galėjo leistis į įtemptą paskaitų turnė, kurios metu sakė aistringą kalbą „Ar Jungtinių
Valstijų piliečiui balsuoti – nusikaltimas?” Ji įtikinėjo, kad nekonstituciška „iš pusės nacijos žmonių atimti teisę balsuoti” ir bjaurėjosi „nepakenčiama [vyriškos] lyties oligarchija”.
Kaip ir reikėjo tikėtis, 1873 m. birželį teismas pripažino ją kalta ir skyrė baudą (ji nebuvo sumokėta). Bet Anthony įgijo tribūną skleisti savo pažiūras, o pats teismas paskatino moterų teisės balsuoti klausimą svarstyti valstybės mastu. Anthony kovojo net įkopusi į aštuntą dešimtį. Ji nesulaukė dienos, kai 1920 m. visoms valstijoms ratifikavus 19-ąją Konstitucijos pataisą moterims buvo suteiktos lygios teisės balsuoti, tačiau jos iškilus vaidmuo šioje kovoje buvojau seniai pripažintas.
DRAUGAI IR BENDRAPILIEČIAI! Stoviu šį vakarą prieš jus apkaltinta tariamu
nusikaltimu, mat balsavau pastaruosiuose prezidento rinkimuose neturėdama
tam įstatymo numatytos teisės. Ir mano užduotis šįvakar bus įrodyti jums,
kad balsuodama niekuo nenusikaltau, tik pasinaudojau man ir visiems
Jungtinių Valstijų piliečiams šalies Konstitucijos užtikrinta pilietine teise, kurios paneigti neturi galios jokia valstija.
Mūsų demokratinė respublikinė valdymo forma pagrįsta idėja, kad kuriant
ir vykdant įstatymus kiekvienas asmuo turi prigimtinę teisę reikšti nuomonę
ir balsuoti. Mes pripažįstame valdžios kompetenciją prižiūrėti, kad žmonės
galėtų naudotis savo neatimamomis teisėmis. Atsisakome senos dogmos, kad
valdžia gali suteikti teises.
<…> Jokiame iš didžiųjų dokumentų, paliktų mums mūsų tėvų [įkūrėjų],
nerasite nė žodžio, suteikiančio valdžiai galią kurti arba suteikti teises.
Nepriklausomybės deklaracija, Jungtinių Valstijų Konstitucija, kelių valstijų konstitucijos ir pagrindiniai teritorijų įstatymai – visi liepia ginti žmonėms Dievo duotas teises. Ir nė vienas iš jų nepretenduoja teisių suteikti.
„Visi žmonės sukurti lygūs ir apdovanoti Kūrėjo tam tikromis neatimamomis
teisėmis. Tai teisė į gyvybę, laisvę ir teisė siekti laimės. Kad jos būtų
užtikrintos, žmonės renka valdžią, įgyjančią teisėtą galią tik žmonių sutikimu.“
Nėra nei užuominos apie valdžios viršenybę teisių atžvilgiu ar lygaus ir
visateisio naudojimosi jomis apribojimus. Čia kalbama apie visų žmonių,
vadinasi, pasak kvakerių pamokslininko, ir visų moterų, teisę turėti balsą
renkant valdžią. Ir jau čia, pačioje pirmoje Nepriklausomybės deklaracijos
pastraipoje, įtvirtinama visuotinė prigimtinė teisė balsuoti, nes kaip valdžia gali gauti „žmonių sutikimą“, jei neigiama balsavimo teisė? Toliau: „Jeigu kokia nors valdžios forma tampa šiems tikslams pragaištinga, žmonės turi teisę ją pakeisti ar panaikinti ir nustatyti naują, pagrįstą tokiais principais ir valdymo organizavimo formomis, kokios atrodys veiksmingiausios jų saugumui ir laimei užtikrinti.“
Šiandien pusė šios nacijos žmonių neturi jokių galių
Čia, be jokios abejonės, aiškiai turima galvoje visų žmonių teisė balsuoti. Nes kad ir kokia pragaištinga žmonių laimei taptų valdžia, teisės balsuoti neturinti grupė negalėtų jos nei pakeisti, nei panaikinti, nei sudaryti kitos, nebent žengtų senu brutalia jėga grįstu sukilimo ir maišto keliu. Šiandien pusė šios nacijos žmonių neturi jokių galių išbraukti iš įstatymų sąvado neteisingą arba įrašyti naują ir teisingą įstatymą. Moterys nepatenkintos tokia valdžia, kuri reikalauja mokėti mokesčius be teisės į atstovavimą, verčia paklusti įstatymams, priimtiems be jų sutikimo, įkalina ir karia be moterų dalyvavimo prisiekusiųjų teisme, apiplėšia per santuoką, imdamasi kontroliuoti jas pačias, jų darbo užmokestį ir vaikus, – šios moterys ir yra toji nacijos pusė, palikta visiškai kitos pusės malonei, o šių įstatymų kūrėjai atvirai pažeidinėja deklaracijų, paremtų nekintamu lygiateisiškumo principu, dvasią ir raidę.
<…> Federalinės konstitucijos preambulėje rašoma: „Mes, Jungtinių Valstijų žmonės, siekdami suformuoti tobulesnę sąjungą, kurti teisinę sistemą, užtikrinti santarvę šalies viduje, pasirūpinti bendra gynyba, skatinti visuotinę gerovę ir apsaugoti laisvės teikiamas gėrybes sau ir savo palikuonims, skelbiame ir įtvirtiname šią Jungtinių Amerikos Valstijų Konstituciją.“
Taigi, mes, žmonės, o ne mes, baltaodžiai vyrai piliečiai, ir ne mes, vyrai
piliečiai; bet mes, visi žmonės, sudarę šią Sąjungą. Ir mes sudarėme ją ne tam, kad suteiktume gėrybes ar laisvę, o kad jas apsaugotume; ne pusės mūsų ir ne pusės mūsų palikuonių, o visų žmonių – ir moterų taip pat kaip ir vyrų.
Visiškas pasityčiojimas kalbėti moterims apie laisvės joms teikiamas gėrybes, jei joms draudžiama naudotis vienintele demokratinės respublikos suteikiama priemone jas apsaugoti – teise balsuoti.
<…> Bet kurioje valstijoje taikyti ribojimą dėl lyties, kuris neišvengiamai atima iš pusės žmonių teisę balsuoti, reikštų priimti įstatymo projektą, atimantį pilietines teises, arba [patvirtinti] įstatymą atgaline tvarka, o tai pažeistų aukščiausią mūsų šalies įstatymą. Dėl tokio ribojimo laisvės teikiamos gėrybės moterims ir jų moteriškos lyties palikuonėms nuo seno neprieinamos. Jų požiūriu ši valdžia neturi pavaldinių sutikimu gautų teisinių įgaliojimų. Joms ši santvarka nėra demokratija. Ir ne respublika. Tai šlykšti aristokratija; nepakenčiama lyties oligarchija. Tai bjauriausia aristokratija, kokia tik gali būti pasaulyje, <…> lyties oligarchija, kiekvienos šeimos tėvą, brolius, vyrą, sūnus verčianti oligarchais motinos, sesers, žmonos ir dukterų atžvilgiu, verčianti visus vyrus valdovais, o moteris – valdinėmis, kelianti nesantaiką, vaidus ir maištą visuose šalies namuose.
Dabar beliko atsakyti į vieną klausimą: ar moterys – žmonės?
<…> Nors žodžiai „asmenys“, „žmonės“ „gyventojai“, „rinkėjai“, „piliečiai“ nacionalinėje ir valstijų konstitucijose vartojami be jokių išlygų, visada išlieka priešpriešą kurstanti pažiūra, kelianti klausimą, ar šios sąvokos yra sinonimai.
<…> Bet, kad ir kiek abejotų senojo režimo šalininkai, keturioliktoji
Konstitucijos pataisa išsprendė šį klausimą visiems laikams jau pirmu sakiniu: „Visi asmenys, gimę Jungtinėse Valstijose arba priėmę šalies pilietybę ir pavaldūs jos jurisdikcijai, yra Jungtinių Valstijų ir valstijos, kurioje gyvena, piliečiai.“
O antras sakinys visiems žmonėms – visiems piliečiams – užtikrina lygybę:
„Nė viena valstija negali priimti ar primesti įstatymų, kurie riboja piliečių privilegijas ar neliečiamybę; jokia valstija negali iš jokio žmogaus atimti gyvybės, laisvės ar nuosavybės be deramo teismo proceso arba atsisakyti jam suteikti jos jurisdikcijai priklausančio vienodai taikomo teisingumo.“
Dabar beliko atsakyti į vieną klausimą: ar moterys – žmonės? Ir man sunku
patikėti, kad mūsų oponentai išdrįsų pasakyti „ne“. O jei moterys yra žmonės, vadinasi, yra ir pilietės, ir jokia valstija neturi teisės priimti naują arba primesti seną įstatymą, kuris ribotų jų privilegijas ar neliečiamybę. Taigi, bet kokie kelių valstijų konstitucijose ar įstatymuose moterims taikomi diskriminaciniai apribojimai yra niekiniai, lygiai kaip ir tie, kurie taikomi negrams.
Ištrauka iš knygos „Kalbos, pakeitusios pasaulį“
Sud. Simon Sebag Montefiore