1861 metų gegužės 10 dieną smarkus gaisras nusiaubė Šveicarijos miestą Glaris – ugnis buvo apėmusi net 490 namų. Miesto žmonės nusprendė juos atstatyti.
Vienoje iš daugelio mieste atidarytų statybos aikštelių įsidarbino jaunas mūrininkas iš Šiaurės Italijos. Jis buvo vardu Džiovanis. Jaunuoliui buvo pavesta nustatyti vienos apgadintos sienos būklę. Jam tuksenant į ją plaktuku, atskilo tinko gabalas ir sienoje pasimatė knyga, įsprausta vietoj plytos – storas į sieną įmūrytas tomas. Susidomėjęs Džiovanis ištraukė knygą. Tai buvo Biblija. Kažkas tyčia ją čia įkišo, galbūt norėdamas pajuokaut…
Vakare, grįžęs namo, toliau ją skaitė, ir šitaip – daugybę vakarų iš eilės. Pamažu Džiovanis ėmė suvokti žmonėms skirtų Dievo žodžių prasmę. Jo gyvenimas ėmė keistis.
Po dviejų metų įmonė, kurioje dirbo Džiovanis persikėlė į Milaną. Naujasis statybų objektas buvo didžiulis, kad statybininkams teko įsikurti kambarėliuose po du. Vieną vakarą Džiovanio kambario draugas susidomėjęs ėmė stebėti jaunuolį, kuris susikaupęs ir ramus skaitė savo Bibliją.
— Ką skaitai? – paklausė?
— Bibliją.
— Oho! Kaip gali tikėti tomis nesąmonėmis? Žinai, sykį Šveicarijoje aš įmūrijau Bibliją į vieno namo sieną. Mane buvo suėmęs smalsumas, ar koks velnias ją iš ten ištrauks. Džiovanis staiga pakėlė galvą ir pažvelgė bičiuliui į akis.
— O jei Bibliją tau parodyčiau? – paklausė.
— Iškart atpažinčiau, nes paženklinau.
Džiovanis ištiesė draugui skaitytą knygą:
— Ar čia yra tas ženklas?
Šis, paėmęs knygą į rankas, atvertė puslapį ir netekęs žado sustingo. Tai buvo ta pati Biblija, kurią jis Šveicarijoje įmūrijo į sieną, kartu dirbusiems statybininkams sakydamas: „Norėčiau pamatyti, kaip ji iš ten išlys!“
Džiovanis nusišypsojo:
— kaip matai, ji grįžo pas tave.
Įmūryta Biblija (Bruno Ferrero)
