Su plaktuku ir raižikliu rankose skulptorius energingai darbavosi ties didžiuliu marmuro luitu. Prie atvirų dirbtuvės durų stabtelėjo berniukas, vaikštinėjantis aplinkui ir valgantis ledus.
Vaikas gėrėdamasis įsmeigė akis į baltą dulkių debesį ir žyrančias it fejerverkas akmens skeveldras.
Berniukas nesuprato, kas ten vyksta; žmogus, energingai tašantis akmenį, jam atrodė keistokai.
Po savaitės vaikas vėl žingsniavo pro šalį. Net išsižiojo iš nuostabos, kai ten, kur anksčiau stovėjo marmuro luitas, dabar išvydo rymantį galingą liūtą.
Susijaudinęs berniukas nubėgo pas skulptorių ir paklausė:
– Pone, pasakykite, iš kur jūs sužinojote, kad akmens viduje yra liūtas?
Mokytojas teigė turįs knygą, kurioje surašyta viskas, kas tik įmanoma, apie Dievą.
Niekas niekuomet tos knygos nebuvo matęs, kol vienas mokslininkas, aplankęs mokytoją, vargais negalais išmaldavo jam tą knygą paskolinti.
Parsinešęs namo smalsiai atsivertė…
Tačiau visi knygos puslapiai buvo tuštutėliai.
– Toje knygoje nieko neparašyta! – metė priekaištą mokytojui.
– Žinau, – pritardamas linktelėjo galvą šis, – bet užtat kiek daug ji įkvepia minčių!
Kiekviena tavo gyvenimo akimirka – tai baltas popieriaus lapas.
Jį prirašyti skirta tau.
Ir net jei kažkam atrodai panašus į akmens luitą, žinok: tavyje tūno liūtas.
Leisti jam pasirodyti dienos šviesoje gali tik tu.
Autorius Bruno Ferrero