Kartą mažylis mokyklon atėjo.
Jis buvo dar visiškai mažas.
O pastatas buvo toks didelis.
Bet kai mažylis suprato,
Jog gali tuojau pat sugrįžti namo
Išėjęs pro lauko duris,
Jis buvo laimingas.
Tada mokykla
Nebeatrodė didžiulė.
Vieną rytą,
Kai mažas berniukas vos buvo atėjęs mokyklon
Jo mokytoja tarė:
„Šiandien kai ką mes nupiešime”.
„O, kaip gerai!” – pamanė berniukas.
Jis labai mėgo piešti.
Daugybę dalykų mokėjo vaizduoti:
Tigrus ir liūtus,
Vištas ir avis,
Laivus ir traukinukus –
Taigi paėmęs įvairiaspalvius pieštukus
Emė piešti.
Tačiau mokytoja jį sustabdė:
„Palūkėk! Dar ne laikas pradėti!”
Ji palaukė, kol visi pasirengs.
„O dabar, – tarė ji,
-Nupiešim gėlytę”.
„O, kaip gerai!”- pamanė berniukas.
Jam patiko gėlelės,
Ir jis ėmė jas nuostabiai piešti
Rausvos, oranžinės ir mėlynos spalvos pieštuku.
Bet mokytoja vėl jį sustabdė:
„Palūkėk! Aš tau parodysiu, kaip reikia gėlę nupiešti”.
Ir pavaizdavo ją lentoje.
Ji buvo raudona, žaliu koteliu.
„Štai, – tarė ji.
– Dabar jau gali ir tu piešti”.
Mažylis spoksojo į mokytojos gėlę.
Tada apžiūrėjo ir savąją, –
Ji buvo gražesnė už mokytojos.
Jis niekam nesakė, ką manė,
Tik tyliai apvertęs popieriaus lapą
Nupiešė gėlytę, panašią į jos.
Raudoną, žaliu stiebeliu.
O kitą dieną,
Mažylis sunkiai, bet pats atvėrė mokyklos duris,
Ir mokytoja tarė:
„Šiandien lipdysim iš molio”.
„O, kaip gerai!” – pamanė berniukas.
Jis mėgo lipdyti be galo.
Jis daug ką mokėjo sukurti iš molio:
Gyvatę ir sniego senį,
Dramblį ir pelę,
Automobilį ir sunkvežimį –
Todėl ėmė minkyti gabalą molio,
Savojo molio dalelę.
Bet ir vėl jį sustabdė jo mokytoja:
„Palūkėk! Dar ne laikas pradėti!”
Ji palaukė, kol visi pasirengs.
„O dabar, – tarė ji,
– mes lipdysime indą”.
„O, kaip gerai!”- pamanė berniukas,
Nes patiko lipdyti jam indus,
Todėl lipdė juos
Įvairių dydžių ir formų.
Bet mokytoja tarė:
„Palūkėk! Aš parodysiu, kaip tai daryti”.
Ir visiems ji parodė, kaip lipdyti
Vienos formos ir dydžio labai gilų indą.
„Štai, -tarė ji.
– Dabar jau lipdykit ir jūs”.
Berniukas žiūrėjo į mokytojos indą,
Ir apžvelgė savąjį.
Labiau jam patiko jo lipdiniai,
Bet niekam netaręs nė žodžio,
Sulipdęs indus į vieną gabalą,
Nulipdė tokį indą kaip jos.
Gilų indą.
Netrukus
Berniukas išmoko palaukt
Ir stebėt,
Ir viską daryti kaip ji.
Netrukus
Jis nieko nedarė savaip.
Bet kartą,
Jo šeima,
Išvyko gyventi kitur,
Į kitą didelį miestą,
Ir mažyliui
Reikėjo nueiti į kitą mokyklą.
Ji buvo didesnė
Už pirmąją,
Ir nebuvo taip arti prie namų kaip anoji.
Reikėjo žengt keletą plačių žingsnių,
Praeiti pro didelę salę,
O tada – jau namai.
Pačią pirmąją dieną
Naujoje mokykloje mokytoja tarė:
„Šiandieną kai ką mes nupiešime”.
„O, kaip gerai!” – pamanė berniukas,
Ir laukė, kaip buvo išmokęs,
Kol mokytoja pasakys, ką daryti,
Bet ji nieko nerodė ir neaiškino.
Tik vaikštinėjo po klasę.
Priėjusi prie mažylio
Ji tarė: „O tu nenori piešti?”
„Noriu, – berniukas atsakė.
– Bet ką reikia piešti?”
„Nežinosiu, kol pats to nepieši”, – pasakė ji.
„O kaip reikia piešti?” – paklausė berniukas.
„Kaip tik tu nori”, – paragino mokytoja.
„Ir tokios spalvos, kaip pats noriu?” – nustebo mažylis.
„Taip, žinoma, – užtikrino ji.
-Jei visi pieštų tą patį.
Ir tomis pačiomis spalvomis,
Kaip aš atskirčiau, kas nupiešė tai
Ir kieno yra kuris piešinys?”
„Nežinau”, – suglumo berniukas.
Ir nupiešė jis rausvą, oranžinę
Ir mėlyną gėlę.
Nauja mokykla jam patiko,
Nors ir nebuvo ji
Taip arti prie namų!
Helen E. Buckley
Ištrauka iš knygos: „Atgaiva sielai”.