– Ar patogiai įsitaisei, Pūkuotuk? paklausė Jonukas.
– Tada aš tau priminsiu, kaip Tigras bandė tave pralinksminti.
Vieną dienų Pūkuotukas sėdėjo ant kelmo svajodamas apie medų. Jis buvo įpusėjęs savo svajones, kai iš už nugaros atšuoliavo Tigras.
– Atrodo, tu nuobodžiauji?! – šūktelėjo Tigras.
– Nejaugi? – atsiliepė Pūkuotukas, tikrai taip nemanydamas.
– Tau reikia pažadinti savyje tigrą! Tigrams niekada neliūdna, – išsišiepė Tigras. Jis čiupo Pūkuotuką už letenos ir nutempė jį nuo kelmo.
– Pradėkim nuo šokinėjimo, tai labai tigriška, – pasiūlė Tigras ir pradėjo stryksėti į kalvelę. Pūkuotukas nenorėjo būti nedraugiškas, tad irgi ėmė šuoliuoti į kalvelę. Bet jo letenos sunkiai bumbsėjo į žemę. Bum bum bum.
– Oi oi oi, – sudejavo Pūkuotukas, -matyt, tigras mano viduje nenori pabusti.
– Mmm, aš manau tavo uodega per trumpa, -pasakė Tigras, -nenusimink, o ką manai apie stovėjimų žemyn galva? Tai labai šaunus užsiėmimas! Tigras atsistojo ant priekinių letenų ir pradėjo vartytis. Bet kai Pūkuotukas pabandė pakartoti tai, jis nugriuvo ir nusirito nuo kalvos.
– Ei, Pūkuotuk, kur tu bėgi?! – sušuko Tigras. – Aš nežinau… – suaimanavo Pūkuotukas. Tigras pasileido paskui Pūkuotuką, kuris vis ritosi žemyn. Žemyn ir žemyn… O Tigras šuoliavo paskui Pūkuotuką šaukdamas.
– Palauk manęs! – uždusęs šaukė Tigras bandydamas pasivyti meškiuką. Galiausiai po begalės „oi” ir „ai” Pūkuotukas pasiekė pakalnę ir atsitrenkė į kelmą.
– Kaip šaunu sugrįžti, – nusišypsojo Pūkuotukas užsiropštęs ant kelmo. Tigras pažiūrėjo į savo draugą ir liūdnai pasikrapštė pakaušį.
– Aš atsiprašau, Pūkuotuk, bet nieko geriau nesugalvojau tau pralinksminti, – pasakė Tigras. Pūkuotukas nusišypsojo ir pažiūrėjo į dangų.
– Viskas gerai, Tigre, – pasakė jis, -Pūkuotukas mėgsta nieko neveikti. Ir jis atsisėdęs nugrimzdo į laimingas svajas apie medų.
– Klausydamasis šios istorijos labai išalkau, – pasakė Pūkuotukas.
– Turėsi palaukti iki pusryčių, -sukikeno Jonukas.
– Labanakt, – pasakė Pūkuotukas.
– Labanakt, Pūkuotuk, – pasakė Jonukas.