Ar žmonės didelėmis atlėpusiomis ausimis geriau išlaiko pusiausvyrą?
Tai tiesa, ausys mums leidžia išlaikyti pusiausvyrą, bet manau, kad neteisingai suvoki, kaip tai iš tikrųjų vyksta. Pusiausvyra visiškai nesusijusi su išorinės ausies, arba ausies kaušelio, dydžiu. Tam tikra vidinės ausies dalis, vadinama vestibuliniu aparatu, padeda žmogui reaguoti į kūno padėties pokyčius. Jis sudarytas iš panašių į plaukelius ląstelių, kurios juda (banguoja) vidinės ausies skystyje ir susijungia su daugybe plonyčių nervų. Visa tai veikia kartu, kad praneštų smegenims, kokioje pozicijoje yra kūnas, ar jis juda, ar ne. Kai informacija iš šių plaukelių neatitinka žinutės turinio, perduodamo iš mūsų akių į smegenis, mes galime pajusti pykinimą, pavyzdžiui, važiuodami automobiliu ar plaukdami laivu. Vis dėlto šios žinutės kyla iš vidinės ausies, ne iš išorinės, taigi išorinės ausies dydis neturi jokio poveikio pusiausvyrai. Nebent jos tokios didelės ir sunkios, kad verčia iš kojų.
Ar garsas gali sužaloti ausis?
Tėvai ne veltui nuolat tildo savo vaikus sakydami „tyliau!” ir ne vien dėl to, kad triukšmas juos erzintų. Garsas neabejotinai gali sužaloti ausis. Šaulių ir arti reaktyvinių variklių dirbančių žmonių klausos testai rodo, kad jie nebegali išgirsti aukšto dažnio garsų ir sunkiai girdi įprastą šneką. Taigi dažnai ir garsiai klausomas ausinukas taip pat gali pakenkti klausai. Garsas keliauja bangomis oru. Priešingai negu vandenyje, kur bangas galime matyti ir, jeigu reikia, jų išvengti, oru į mus artėjančios kenksmingos garso bangos nepastebėsime. Garso stiprumą išmatuoti galima vieninteliu būdu – pasinaudojus mikrofonu konvertuoti garso bangas į elektrines bangas ir išmatuoti mikrofono skleidžiamą įtampą. Garsumas (garso slėgio lygis) pagal įprastą skalę matuojamas decibelais (dB), pagal specialią tam tikro tipo skalę 40 decibelų yra dešimt kartų garsiau negu 20 decibelų, o 60 decibelų yra šimtą kartų garsiau negu 20 decibelų. O dB laikoma girdos slenksčiu ir rodo tyliausią žmogaus girdimą garsą – tai garsas tylią naktį tuščiame kaimo pastate. Atlikdamas namų darbus tu tikriausiai klausaisi muzikos kaip fono maždaug 40 decibelų garsumu. Piko valandomis transporto sukeliamas triukšmas judrioje miesto gatvėje gali pasiekti 80 decibelų, o skausmo slenkstis būtų 120 dB – apytikriai toks garsumas, kurį girdėtum stovėdamas lėktuvų pakilimo tako gale virš tavęs kylant reaktyviniam lėktuvui. Klausa prarandama, kai smarkiai pažeidžiama labai jautri vidinės ausies sandara, ypač plaukelių ląstelės, kurios virpesiais perduoda informaciją smegenims. Pirmieji požymiai yra aukšto dažnio garsų negirdėjimas, jie yra labai svarbūs atskiriant panašius žodžius, tokius kaip tiltas-šiltas. Sunkesniais atvejais pokalbis pradeda skambėti kaip nepertraukiamas vapenimas. Atminkite, kad apie 80 dB garsas jau yra žalingas klausai, pvz., judraus transporto gaudesys. Roko muzikos koncerte garsas gali siekti 115 dB, greitosios pagalbos automobilio sirenos – 125 dB, o šratinio ginklo šūvio – 165 dB.
Kokią silpniausią šviesą gali fiksuoti žmogaus akis?
Tai vienas fotonas. Fotoną sunku apibūdinti, bet gali jį įsivaizduoti kaip elektromagnetinės energijos dalelę. Šviesą sudaro fotonų srautai, mažiausios egzistuojančios šviesos dalelės. Akies dugne esančios tinklainės ląstelės, vadinamos lazdelėmis ir kūgeliais, reaguoja į šviesą. Lazdelės yra jautresnės negu kūgeliai, dėl to pakanka vienintelio šviesos fotono, kad žmogaus akies lazdelė sureaguotų ir nusiųstų smegenims žinutę „fotonas priimtas!” Kokio ryškumo yra vieno fotono šviesa? Maždaug tokio, kaip vienos žvakutės skleidžiama šviesa 1,6 km atstumu – nelabai ryški.
Kodėl mums reikalingos dvi akys?
Akių pora lemia binokulinį, arba abiakį, regėjimą, o tai reiškia, kad mūsų smegenys iš kiekvienos akies gauna skirtingus vaizdus, bet mes matome tik vieną. Tiek žmonėms, tiek gyvūnams turėti dvi akis naudinga, nes dėl to aprėpiamas platesnis regėjimo laukas ir sumažėja pavojus likti aklam susižeidus vieną akį. Taip pat dėl dviejų akių mūsų regėjimas yra stereoskopinis, todėl mes galime matyti daiktus trimatėje erdvėje. Akių vieta labai svarbi: plėšrūs gyvūnai dažniausiai turi dvi akis galvos priekyje, kad galėtų maksimaliai sutapdinti tuos tinklainės vaizdus ir turėtų puikų stereoskopinį regėjimą, jiems leidžiantį tiksliai nustatyti atstumą iki grobio. Plėšrūnų aukos dažniausiai turi akis galvos šonuose, dėl to jų stereoskopinis regėjimas yra silpnesnis, bet užtat išlavintas įvairiapusis regėjimas, kuris leidžia jiems pastebėti aplink esančius grobuonis. Galimybė įvertinti santykinį atstumą tarp matomų objektų vadinama stereoskopiniu matymu. Jis paremtas tuo, kad objektai, esantys skirtingu atstumu nuo akies, projektuojami skirtinguose dviejų akių tinklainių taškuose.
Kodėl stovint ant aukšto pastato stogo svaigsta galva?
Todėl, kad tavo akys įpratusios žemę matyti čia pat po kojomis. Jeigu staiga pastebime, kad žemė yra kažkur kitur, mes sutrinkame. Tokia proto sumaištis sukelia svaigulio pojūtį. Vaizdo perspektyva suvokiama klaidingai, o susipainiojusios smegenys ima tą klaidą pernelyg intensyviai taisyti, dėl to gali ne tik svaigti galva, bet ir kilti stiprus nerimo ar baimės jausmas.
Jei sukeisčiau savo akis vietomis — kairę akį perdėčiau į dešinę akiduobę, ir atvirkščiai, – ar matyčiau pasaulį nesutampančius vaizdus?
Greičiausiai smegenys tai sutvarkytų tau net nepastebėjus. Šiaip ar taip, mes juk matome daiktus apverstus aukštyn kojom ir atvirkščiai. Vaizdai iš abiejų akių yra siunčiami į smegenis regos nervo skaidulomis, kurios yra pasidalijusios į du pluoštus. Vieną pluoštą sudaro ląstelių skaidulos smilkininėse akių dalyse – toje pusėje kaip ir ausys, kitą pluoštą sudaro ląstelių skaidulos nosinėse akių dalyse, arčiausiai nosies. Dabar patarčiau nusibraižyti galvos su dviem akimis ir smegenų su dviem pusrutuliais diagramą – man tai padėjo lengviau suvokti. Signalas smilkininės dalies skaidulomis keliauja į smegenų pusrutulį, esantį toje pačioje galvos pusėje kaip ir akis, kurioje tos skaidulos yra. Nosinės dalies skaidulos susikryžiuoja ir keliauja į priešingą pusrutulį. Paprastas lęšis fokusuoja vaizdą aukštyn kojomis, taip pat mato ir žmogaus akis. Tai reiškia, kad jeigu įsivaizduotum žmogaus kūną regimą žmogaus akimis, vaizdas būtų atvirkščias – aukštyn kojomis ir žemyn galva. Taip pat kairė pusė būtų dešinėje, o dešinė – kairėje. Iš tikrųjų atvirkščias vaizdas yra pasisukimas 180 laipsnių kampu. Tai reiškia, kad kairės objekto pusės vaizdas susiformuoja dešinėje tinklainės pusė. Dešinės akies atveju objekto atvaizdas dešinėje žvilgsnio pusėje formuojasi kairėje tinklainės pusėje, t. y. pro nosį. Šie nosiniai atvaizdai pavirs nerviniais signalais, kurie nukeliaus į kairįjį smegenų pusrutulį. Objekto atvaizdas kairėje žvilgsnio pusėje formuojasi dešinėje tinklainės pusėje ir nerviniais signalais perduodamas dešiniajam pusrutuliui. Taigi atvaizdai kairėje abiejų tinklainių pusėje formuoja impulsus, kurie siunčiami į kairįjį smegenų pusrutulį, o atvaizdai dešinėje abiejų tinklainių pusėje siunčiami į dešinįjį smegenų pusrutulį. Šių signalų susikryžiavimas su dviem pusrutuliais ir yra tai, kas mums suteikia binokuliarinį gylio suvokimą*. Apie 70 procentų visų skaidulų, esančių vienoje akyje, susikryžiuoja, o 30 procentų likusių skaidulų lieka nesusikryžiavusios ir eina į tą pačią pusę. Taigi jei tu dešinę akį perkeltum į kairę akiduobę, bet sujungtum ją su originaliomis kairės akiduobės skaidulomis, smegenys vis vien gautų lygiai tokius pačius atvaizdų impulsus kaip ir prieš tai, todėl jiems nieko nereikėtų taisyti. Vis dėlto, jeigu dešinę akį su visom jos jungiamosiomis skaidulomis perdėtum į kairę akiduobę, išeitų štai kas: tavo periferinis regėjimas būtų regėjimo lauko vidury, o centrinė regėjimo linija būtų išorėje. Tai, žinoma, smegenims reikėtų šiek tiek pataisyti, bet smegenys pripratusios prisitaikyti prie daugelio pokyčių, todėl labiausiai tikėtina, kad smegenys galiausiai adaptuotųsi prieš šio pasikeitimo tau to net nesupratus. Nebandykite to namuose. Regos nervas (lot. nervus opticus) – tai baltoji smegenų medžiaga, kuri jungia tinklainę su smegenimis. Tinklainės ganglijinių ląstelių skaidulos sudaro regos nervą. Regos nervas perduoda nervinius impulsus j smegenis. Regos organą sudaro akies obuolys su akies priediniais organais (akies obuolyje priimami tam tikro ilgio šviesos bangų dirgikliai), taip pat regimasis nervas, kuriuo nerviniai impulsai sklinda j nervinius regos centrus galvos smegenyse. Regos analizavimo centrai yra vidurinėse ir tarpinėse smegenyse bei galvos smegenų žievės pakaušinėje skiltyje.
Kiek laiko per visą gyvenimą mes praleidžiame būdami užsimerkę tik mirksėdami?
Akių mirksnis trunka apie 0,3-0,4 sekundės. Mes sumirksime maždaug 5 kartus per minutę, kiekvieną minutę, 18 valandų per parą. Tai trunka apie pusę valandos per dieną ir apie 5 metus per visą gyvenimą. Kam reikalingi antakiai ir kodėl jie neauga? Antakiai reikalingi, kad apsaugotų akis nuo tekančio per kaktą vandens, taip pat jais perteikiamos veido išraiškos. Antakiai neauga, nes jų plauko folikulai genetiškai užprogramuoti nustoti augti pasiekus vieno centimetro ilgį, ir dėl to, spėju, tau nereikia kiekvienąkart apsilankius pas kirpėją apsikirpti dar ir antakius.
Jeigu antakius nusiskusiu, kiek laiko reikės jiems ataugti?
Žmogaus plaukai per metus užauga apie 23 centimetrus, o antakiai turėtų būti vieno centimetro ilgio. Taigi, jei nusiskusi antakius, jie turėtų ataugti po 17 dienų.
Kas yra juodos dėmelės akyse?
Tai, ką tu matai, yra mažos atplaišų dalelės, plaukiojančios stiklo skaidrumo akių skystyje. Nesijaudink, daugeliu atvejų jos yra visiškai nepavojingos ir daugeliui žmonių jų atsiranda, jeigu jie ilgai ir intensyviai žiūri į giedrą dangų ar baltą sieną. Tos juodos dėmelės gali susidaryti iš itin mažo kiekio kraujo ar audinio, kuris atsiskiria iš tinklainės. Tačiau dažniausiai jos yra skaidraus akių skysčio senėjimo proceso dalis, būtent juodosios dėmelės yra daugumos senesnio amžiaus žmonių problema. Jos taip pat gali būti ruoželių, debesėlių ar tinklo pavidalo. Beje, žmogus mato ne juodą dėmelę, o tik jos šešėlį, praslenkantį pro tinklainę.
Kodėl žmonės čiaudi?
Mes čiaudime, kai organizmui reikia pašalinti svetimkūnius iš viršutinių kvėpavimo takų. Tai gali būti bet kas – dulkės, žiedadulkės, kitos įkvėptos medžiagos arba gleivių perteklius, kuris užgula nosį mums peršalus ar karščiuojant. Ląstelėse, kurios dengia viršutinį kvėpavimo traktą, esantys skausmo receptoriai, sudirginti dulkių arba gleivių pertekliaus, duoda komandą pailgosioms smegenims (centrinės nervų sistemos dalis) jus priversti nusičiaudėti. Čiaudulys pats savaime yra tik labai stiprus iškvėpimas, per kurį oras gali išsiveržti maždaug 160 km/h greičiu ir paskleisti per 5 000 vandens lašelių, kurių kiekvienas „užtaisytas” bakterija. Dar prieš pat nusičiaudint, staiga ima dirbti daugybė raumenų, įskaitant skrandžio, diafragmos, gerklės ir, žinoma, akių vokų raumenis, nes tiesiog neįmanoma nusičiaudėti atmerktomis akimis. Čiaudulys prasideda užsidarant balso stygoms, kol krūtinės ląstoje pakyla spaudimas ir oras staigiai stipria srove išsiveržia į viršų link nosiaryklės minkštuoju gomuriu. Tačiau čiaudulio 160 km/h greitis yra niekis palyginus su kosulio, kai gali būti pasiekiamas 966 km/h greitis.
Kodėl čiaudėdami akyse matome ryškią šviesą?
Ar prisimeni, kaip arti tavo akys yra prie nosies? Kai stiprus oro šuoras staigiai iškvepiant išsiveržia 160 km/h greičiu (žr. aukščiau), akių vokai, kurie čiaudant visada užsimerkia, stipriai spaudžia akių obuolius. Akių obuoliai yra užpildyti panašia į želė substancija, taigi bet koks akių obuolio spaudimas iš priekio persiduoda ir užpakalinei jo daliai ir spaudžia tinklainę. Tinklainės ląstelės yra jautrios ne tik šviesai (tai yra tai, kas leidžia tau matyti), bet jautrios ir spaudimui, dėl to stimuliuoja nervus panašiai, lyg juos veiktų šviesa. Taigi čiaudint tinklainė yra spaudžiama, dėl toji nervais siunčia signalą smegenims, kurie interpretuoja gautą žinutę kaip šviesos poveikio rezultatą. Tai gana logiška, nes dauguma akių nervų siunčiamų signalų yra į tinklainę krintančios šviesos rezultatas. Beje, tu irgi gali išvysti šviesą, kurios iš tikrųjų nėra – užmerkęs akis ir švelniai paspaudęs akių obuolius. Žmonės, kenčiantys nuo migrenos, dažnai skundžiasi, kad kai jiems skauda galvą, akyse mato ryškią šviesą. Taip atsitinka dėl to, kad jų galvos kraujagyslės aplik akis susiaurėja, tada kraujo spaudimas padidėja kur kas labiau nei įprastai ir dėl to spaudžia akių obuolius.
Juoko kauliukai ir juoko dujos Kas yra juoko kauliukas?
Nesijuok, bet pasakysiu, kad juoko kauliukas nėra joks kauliukas. Tai nervas, kuris eina per griovelį, esantį kaule, vadinamame alkūnkauliu. Tai vienas iš kaulų, esančių žemiau alkūnės. Alkūnėje šis kaulas ir jo nervas yra labai arti paviršiaus ir išsikiša, todėl sudavus arba trinktelėjus lengva jį užgauti. Jeigu tau pavyks trinktelėti tiksliai į tam tikrą alkūnės vietą, tai sukels dilgčiojimo arba diegimo pojūtį. Šį jausmą mes ir vadiname juoko kauliuko sutrenkimu, nors tai labai retai sukelia juoką. Iš tikrųjų nutiko taip, kad tu susitrenkei alkūnės nervą, kuris kontroliuoja ketvirto ir penkto pirštų pojūčius ir turi reikšmės riešo judinimui. Kadangi paliestas pats nervas, tau labai skauda, daug labiau nei galėjai tikėtis. O kai taip skauda, tampi labai jausmingas – tai reiškia, kad arba juokiesi, arba verki. Gana dažnai gali ir juoktis, ir verkti tuo pačiu metu. Todėl žmonės pradėjo vadinti jį juoko kauliuku, nes jis priverčia tave juoktis (arba verkti), kai užsigauni. Tik nepainiok juoko kauliuko su žastikauliu* (nė su humoru), kuris yra aukščiau alkūnės. Kiek mums žinoma, humoro jausmo jis visiškai neturi. *Lot. humerus – anat. žastikaulis.
Kiek kaulų žmogaus kūne?
Suaugusio žmogaus griaučiuose yra 206 skirtingi kaulai, kurie sudaro dvi atskiras sistemas: ašinj skeletą, kurį gali įsivaizduoti kaip pagrindinį savo kūno kamieną, ir pridėtinį skeletą, kuriam priklauso rankos ir kojos. 26 kaulai sudaro stuburą, 8 yra kaukolėje, 14 veide, 7 – kiti kaukolės kaulai, 25 priklauso krūtinkauliui ir šonkauliams, 64 viršutinėms galūnėms ir 62 apatinėms galūnėms.
Koks žmogaus kaulas pats mažiausias?
Mažiausias kaulas randamas tavo ausyje ir vadinamas ausies kilpa, nes jo forma yra panaši į žirgo raitelio balnakilpę. Tai vienas iš trijų mažų kauliukų, esančių vidurinėje ausyje, jis yra nuo 2,6 iki 3,4 mm ilgio, o sveria nuo 2 iki 4,3 mg, panašaus dydžio kaip ryžio grūdas. Kiti du vidurinės ausies kauliukai dėl savo formos vadinami plaktuku ir priekalu. Visi trys kaulai yra toje pačioje ertmėje. Kai garso bangos susiduria su ausies būgneliu, šie trys maži, bet gyvybiškai svarbūs kauliukai perduoda vibracijas į vidinę ausį. Tada jautrūs nervai ausies kriauklėje paverčia vibracijas nerviniais impulsais, kurie siunčiami į smegenis.
Iš ko aš sudarytas?
Didžiąja dalimi tu esi vanduo. Septyniasdešimt procentų kūno sudaro vanduo. Kadangi vanduo sudarytas iš vandenilio ir deguonies atomų, gali sakyti, kad tai yra du elementai, iš kurių esi sudarytas. Žinoma, yra ir kitų elementų, pvz., anglis, azotas, fosforas ir 1.1. Iš viso kūne yra 60 skirtingų elementų. Daugiausia yra deguonies, pvz., 70 kg sveriančio žmogaus kūne yra 43 kg deguonies, 16 kg anglies, 7 kg vandenilio, 1,8 kg azoto ir 1,0 kg kalcio. Tai yra pagrindinis penketukas. Kuo arčiau sąrašo pabaigos, tuo elementų kiekiai mažesni. Mažiausiai randama volframo (20 mikrogramų), o vanadžio, torio, urano, samario ir berilio yra tik šiek tiek daugiau. Visų šių elementų atomai yra sudaryti tik iš trijų dalelių: protonų, neutronų ir elektronų, taigi sakyti, kad tu sudarytas tik iš jų trijų, taip pat būtų teisingas atsakymas. Bet jei nori j tai pažvelgti tikrai rimtai, turėk galvoje, kad naujausi eksperimentai atskleidė, jog protonai ir neutronai sudaryti iš dar smulkesnių dalelių, vadinamų kvarkais. Viskas panašiai kaip sename eilėraštyje: Didelės blusos turi mažesnių blusų, Kurios ant jų tupi ir kandžiojasi, O mažos blusos turi mažesnių blusų, Ir taip be galo. Galbūt vieną dieną atrasime, kad kvarkai ir elektronai yra sudaryti iš mažesnių dalelių, ir tada į šį klausimą bus kitas atsakymas. Šiuo metu eksperimentai rodo, kad kvarkai yra pačios mažiausios dalelės. Taigi, jei nenori apie save galvoti kaip apie maišą vandens, gali save laikyti kupeta kvarkų.
Kas buvo pirmasis žmogus pasaulyje?
Žmonės, kokius matome šiandien, evoliucionavo per daugybę tūkstančių metų. Mokslininkai mano, kad žmogus išsivystė iš į beždžionę panašaus gyvūno. Apytikriai prieš du milijonus metų jie pradėjo vaikščioti atsitiesę, tada padidėjo jų smegenys, ir galų gale jie tapo panašūs j mus. Bet visa tai vyko labai tolygiai ir nėra tikslaus momento, kada pasaulyje atsirado žmogus. Bendras vardas, kurį davėme pirmajai žmogaus tipo gyvūnų grupei – jie buvo šiek tiek panašūs į mus ir vaikščiojo ant dviejų, o ne keturių kojų, – yra Homo habilis.
Kodėl azoto suboksidas verčia tave juoktis?
Azoto suboksidą puikiai naudodavo dantistai, kol nebuvo atrasti geresni anestetikai*. Jis garsėja tuo, kad kai kuriuos žmones priverčia kikenti. Tiesą sakant, devynioliktame amžiuje jis buvo naudojamas atrakcionų parkuose – žmonės mokėdavo pinigus, kad galėtų įkvėpti dujų. Tai darydavo norėdami atsipalaiduoti, kad galėtų elgtis nerimtai ir laisvai. Taigi svaiginimasis buvo toks, kad poetas Robertas Sotėjus (flobert Southey) rašė: „Esu įsitikinęs, kad oras rojuje turėtų būti šitos stebuklus darančios džiaugsmo dujos.“ Šias dujas 1793 metais atrado Robertas Pristlis (Robert Priestley), didysis dujų atradėjas, kuris pirmasis išskyrė deguonį, anglies dioksidą ir amoniaką. Bet po Pristlio atradimo prabėgo penkiasdešimt metų, kol šios dujos buvo panaudotos per operaciją – kad numalšintų skausmą ir nuslopintų regos, klausos ir lietimo pojūčius. Tikslus mechanizmas, dėl kurio kyla juokas, nėra žinomas, bet įkvėpus azoto suboksido gali kilti begalė emocijų, tarp jų ir isterija. Įkvėpti azoto suboksido gali būti pavojinga, nebent jis tinkamomis proporcijomis sumaišytas su deguonimi. Juoko dujos naudojamos raketų kurui ir lenktyninėms mašinoms, nes geriau nei oras sustiprina degimą, taigi per trumpesnį laiko tarpą sudeginama daugiau kuro, o tai suteikia daugiau varomosios jėgos.
* Anestetikai dgs. [gr. anaisthėtos – nejautrus] – med. vaistai, paralyžiuojantys juntamųjų nervų galūnes ir nervinių impulsų sklidimą, vartojami per operacijas skausmui malšinti; stipriai slopina centrinę nervų sistemą, nuo jų poveikio jutimai laikinai išnyksta kartu z S su sąmone.
Nuo bambų iki apžėlusių eskimų
Kodėl vyrai turi daugiau plaukų prie bambos nei moterys?
Vyrai prie bambos turi daugiau plaukų nei moterys, nes yra linkę į plaukuotumą. Vyro kūno plaukų „raštas” linkęs nukreipti bet kokias atliekas link bambos. Šios šiukšlės daugiausia sudarytos iš negyvos odos ir pluošto, kurį palieka vidinė drabužių pusė. Bet jose gali būti ir kenksmingų bakterijų, kurios turi būti perkraustytos į saugią vietą, o bamba kaip tik ir suteikia tokį naudingą plotą atliekoms išmesti. Papildomas vyrų plaukuotumas reiškia ir tai, kad nuo drabužių vidinės pusės yra nutrinama daugiau pluošto, taigi dar daugiau šlamšto suranda kelią į bambos šiukšliadėžę.
Kodėl vyrai turi plaukų ant krūtinės ir pilvo?
Viskas priklauso nuo lyties. Kūno plaukai auga seksualiai subrendusiems vyrams ir veikia kaip signalas, kad jie jau pasiruošę poruotis. Moterys išsivystė taip, kad mano, jog potencialaus partnerio kūno plaukai yra seksualiai patrauklūs. Kūno plaukai vadinami „antriniu lyties požymiu”, kuris būdingas tiek žmonėms, tiek gyvūnų pasaulyje. Tai gali būti šviesios paukščio plunksnos arba liūto karčiai. Kalbant apie žmones, vyrams ant veido ir kūno pradeda augti plaukai, o moterims formuojasi krūtys. Taigi, kūno plaukai siunčia signalą, kad vyras yra seksualiai subrendęs ir gali daugintis. Be to, tampa visiškai aišku, kas yra vyriškos lyties, o kas moteriškos, todėl nereikia švaistyti laiko bevaisiams poravimosi ritualams. Plaukų augimo raštas priklauso nuo genetinių ypatybių, kai kurie rasiniai tipai yra pernelyg plaukuoti, o kai kuriems, pavyzdžiui, Amerikos indėnams, nei ant kūno, nei ant veido plaukai neauga. Vis dėlto, apskritai kalbant, plaukai ant krūtinės auga linija, kuri veda nuo pažastų iki kirkšnių.
Ar eskimai labiau apžėlę nei kiti žmonės todėl, kad nesušaltų?
Mintis puiki, tačiau, regis, beveik nėra įrodymų, jog eskimai yra plaukuotesni. Tikriausiai stori kailiniai, kuriuos jie dėvi, reiškia, kad jiems nebūtini stori gaurai. Jų aprangos, gyvenimo būdo ir elgesio derinys palaiko oro temperatūrą, esančią prie odos, panašią į žmonių, kurie gyvena šiltesniame klimate. Galima išskirti tik rankas ir kojas, kur netgi storos eskimų pirštinės ir batai negali išlaikyti šilumos. Dėl šios priežasties eskimų kraujo cirkuliacija yra geresnė, nei kitų rasių žmonių, ji varinėja šilumą po visą kūną. Eskimų figūra yra žema ir nedidelė, su gan trumpomis rankomis ir kojomis, o tai leidžia sumažinti šilumos praradimą. Žmonės iš karštų kraštų, tokių kaip Afrika, linkę būti daug aukštesni ir plonesni, jų rankos ir kojos ilgesnės.
Kai išrauni žilą plauką, kodėl į jo vietą išauga kitas žilas plaukas?
Plaukai sudaryti iš ilgų baltymo, vadinamo keratinu, plaušelių, kuriuos išskiria plaukų folikulai, esantys odoje. Plaukų spalvą nulemia pigmento melanino, esančio plauko stiebe, koncentracija ir sodrumas. Kai ląstelės, kurios gamina melaniną, melanocitai*, tampa neaktyvios arba miršta, plaukai pasidaro pilki arba balti. Jeigu jau melanocitai mirė, jie daugiau niekada nebegamins spalvoto plauko. Taigi nesvarbu, kiek kartų tu išrausi tą žilą plauką, jis visada ataugs žilas. Bet pažiūrėkim į šviesiąją pusę – jeigu išrausi žilą plauką, į jo vietą neataugs daugiau žilų plaukų, tik vienas.
Ar po mirties plaukai auga?
Tai gali būti vienas iš tų „šiuolaikinių mitų” – gandų, kurie priimami kaip faktas. Dar yra mitas, kad po mirties auga ir pirštų nagai. Nei viena, nei kita nėra tiesa. Tam, kad galėtų gaminti plaukus, folikulai turi būti aprūpinami krauju. Kai tik jo nebėra, augimas irgi sustoja. Tas pats ir su nagais. Tiesa yra tokia: po mirties lavonas pradeda netekti vandens ir dehidruoti**, o kai tai vyksta, oda džiūsta ir traukiasi. Iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti jspūdis, kad plaukai ir nagai auga, bet iš tiesų traukiasi oda.
* Melanocitai [melaninas + gr. kytos – ląstelė] – žmogaus ir stuburinių gyvūnų pigmentinės ląstelės, kuriose susidaro melaninas. ** Dehidratacija [de… + gr. hydor- vanduo] – skysčių trūkumas.
Linksmi ir liūdni
Kodėl mes juokiamės ir kas sukelia juoką?
Tikslus mechanizmas, lemiantis tai, kad prapliumpame juokais, nėra žinomas. Tiesą sakant, tai viena iš mažiausiai suprantamų smegenų veiklų. Dar neatrasta specifinė smegenų vieta, apie kurią galėtume tvirtai pasakyti – štai čia yra juoko šaltinis. Tačiau mes žinome, kad juokas sukelia didžiulį perversmą organizmo sistemoje, įskaitant ir veido raumenų pokyčius, pilvo kilnojimąsi, galūnių judėjimą, pečių pakėlimą, taip pat smarkų vokalinį kikenimą ar net kvatojimą, kurį mes suvokiame kaip juokimąsi. Vyksta ir emocinis pakilimas, kuris per vieną sekundę gali pakeisti elgseną. Neužmirškime, kad būna ir nervinis juokas, kuris praverčia, kai nepasitikime savimi. Kai kurie psichologai sako, kad juokas yra dar viena mūsų žodyno dalis – tai būdas išreikšti malonumą be apibūdinančių žodžių. Tai tiesa, nes kai juokiesi iš kieno nors pokšto, tai daug efektyvesnis būdas išreikšti džiaugsmą, nei galėtų perteikti šimtas žodžių. Juokas būdingas tik žmogui. Jeigu kutensi beždžiones, jos nesugebės juoktis, tik dūsuos ir šnopš. Antropologai mano, kad dūsavimas ir šnopštimas kažkurioje evoliucijos stadijoje virto juoku. Amžiaus tarpsnyje nuo penkerių ir šešerių metų tu juokiesi daugiau nei bet kada savo gyvenime. Tai ir visai nebloga mankšta: apytikriai skaičiuojant, juokas yra 100 kartų geriau nei 10 minučių darbo treniruokliu.
Kodėl verkiame?
Jei esi kūdikis, verkimas yra bendravimas – tu praneši savo tėvams, kad esi nusiminęs, alkanas, tau skauda. Vis dėlto nesitikėk pamatyti kūdikio, kuris pirmąsias savaites verkia su ašaromis, nes ašarų aparatui išsivystyti reikia šiek tiek laiko. Bus tik verkimas be ašarų. Žinoma, suaugusieji verkia rečiau nei kūdikiai, nes informacijai perduoti jie turi kitokių būdų. Moterys verkia vidutiniškai 67 kartus per metus, vyrai tik 17. Verkimas yra labai svarbus fizinis veiksmas. Tu ne tik išskiri ašarų lašus, sūrų vandenį, kuriame gausu baltymų, bet gali leisti ir aikčiojimo garsus, jie dažnai lydi ašaras, taip pat kaip ir raumenų spazmai. Jie gali suspausti krūtinę, ir tuomet plaučiai giliai įkvepia ir iškvepia. Yra trys verkimo rūšys. Pirmoji vyksta visą laiką, beveik nepastebimai ir be emocijų. Iš tikrųjų tai yra akių drėkinimo veiksmas, kurio metu mirksint ašarų skystis paskirstomas ant akies paviršiaus. Ašaros užmuša bakterijas bei nuvalo nešvarumus ir taip apsaugo akies obuolį, kad neišdžiūtų. Tai vadinama akių drėkinimu. Refleksinis* verksmas pasireiškia tada, kai į akis patenka dulkių arba kitokių dirgiklių. Akys prisipildo ašarų, kad nuplautų įsibrovėlius. Daug sunkiau paaiškinti emocinį verksmą, kuris, žinia, kyla ne vien iš liūdesio – pravirkstama ir laimėjus aukso puodą. Viena teorija teigia, kad kai verkiame iš sielvarto, siunčiame signalą kitiems, jog mums reikia pagalbos, arba verkiame. Beje, emocinės ašaros yra kitokios nei kitos ašaros: jose yra hormonų mišinio ir 25 procentais daugiau baltymų. Tiesą sakant, niekas tiksliai nežino, kodėl verkiame. Antikos filosofai manė, kad verkimas yra jausmų apvalymo mechanizmas, ir siųsti ženklams kito būdo neturime.
* Refleksinis – susijęs su refleksu, nevalingas, nesąmoningas. tam, kad atskleistume tikruosius jausmus.
Kokį poveikį nuotaikai turi spalva?
Spalva žmones veikia įvairiais būdais. Kai kurie naujausi eksperimentai parodė, kad žmonės jausdavosi labiau pavargę, kai pildydavo formą, atspausdintą ant raudono popieriaus negu ant žalio. Darbuotojai raudoname biure akivaizdžiai darė mažiau klaidų, nei jų kolegos žaliame biure, bet „raudonieji” jautėsi daugiau įsitempę. Maži vaikai atrodė laimingesni rožiniame kambaryje nei mėlyname. Kai kurie sunkumų kilnotojai teigė, kad mėlynai išdažytoje sporto salėje pasirodo geriau. Neįmanoma pasakyti kodėl, bet dėl reikšmės, kurią priskiriame spalvoms, yra bendras sutarimas. Pavyzdžiui, juoda simbolizuoja valdžią ir galią, turbūt todėl juodas kostiumas yra efektyvi apranga aiškinantis nesutarimus biure. (Bet atsimink – velnias paprastai dėvi juodai.) Balta reiškia nekaltybę ir yra nuotakos spalva, o štai žalia yra raminanti, galbūt dėl šios priežasties aktoriai prieš eidami į sceną pasitraukia į „žaliąjį kambarį”. Ruda yra liūdna, o purpurinė reiškia gerovę.
Ar nuo streso galima susirgti?
Mokslininkai pradeda suprasti, kad tarp mūsų emocijų ir imuninės sistemos yra glaudus ryšys. Gana įprasta, kad žmonės, patyrę stresą dėl egzaminų ar kokio nors liūdno įvykio, pvz., praradę draugą ar artimą giminaitį, suserga peršalimu, o kartais ir rimtesnėmis ligomis. Kita vertus, žmonės, kurie yra laimingi ir gyvena palaikančioje, mylinčioje aplinkoje, dažnai greičiau atsigauna. Taigi laimingi žmonės pasveiksta greičiau. Todėl atrodo, kad mūsų dvasinė savijauta turi įtakos sveikatai. Smegenys su imunine sistema susiję daugeliu būdų. Stresas aktyvuoja pagumburį1, kuris yra smegenų dalis, kontroliuojanti hormonų išskyrimą iš antinksčių ir hipofizės2, o šie hormonai padeda mums įveikti kritiškas situacijas. Stresas suaktyvina ir autonominę nervų sistemą. Ši sistema, nepaisydama mūsų valios, kontroliuoja pagrindinius kūno organus ir raumenis. įkvėpimas ir iškvėpimas, kuriuos dabar darai, iš dalies yra sukeliami autonominės nervų sistemos. Ji duoda ir klasikinį „kovoti ar bėgti” impulsą, kai susiduriame su kritiškomis situacijomis. Ši sistema nėra tai, ką galime kontroliuoti – negalime liautis bijoję. Smegenys taip pat mobilizuoja imuninės sistemos organus – limfmazgius3, blužnį4, užkrūčio liauką5 ir kaulų čiulpus6. Tokiu būdu galima reguliuoti B ląstelių7, kurios gamina antikūnus, kiekį, T ląsteles8, kurios irgi kovoja mūsų pusėje, ir makrofagus9, kurie pašalina įvairias atliekas. Taigi dėl streso vyksta visokiausi vidiniai procesai. Žmogaus organizme juos gali sukelti kasdienė įtampa darbe ir kelionėse arba miego stoka bei prislėgta nuotaika. Jeigu tai tęsiasi, žmonės gali tapti chroniškai įsitempę. Tuomet kūno ištekliai bus naudojami esamai kritiškai padėčiai pataisyti, o ne tam, kad ilgalaikę imuninę organizmo sistemą išlaikytų deramai veikiančią. Taip stresas sumažina mūsų imunitetą ir leidžia susirgti.
1 Pagumburis (lot. hypothalamus) yra tarpinių smegenų dalis, esanti po gumburu (pagal tai ir pavadinimas).
2 Hipofizė, arba posmegininė liauka (lot. hypophysis), yra svarbi endokrininė liauka, esanti galvos smegenyse. Hipofizė – svarbiausia organizmo hormoninės reguliacijos grandis.
3 Limfmazgis – limfagyslių sutekėjimo vieta. Limfmazgiai išsidėstę įvairiose kūno vietose. Žmogaus organizme yra apie 1 000 limfmazgių.
4 Blužnis (lot. lien) – limfinės ir kraujotakos sistemų organas, kuris yra pailgos, suapvalintos ir įgaubtos plokštelės formos. Blužnis gamina imunines ląsteles (limfocitus, makrofagus), valo iš kraujo kenksmingas medžiagas ir ardo nevisaverčius eritrocitus.
5 Užkrūčio liauka priklauso kraujo gamybos ir imuninės apsaugos organams. Liauką sudaro gausybė skiltelių, tarp kurių eina kraujagyslės ir limfagyslės, kiekvienos skiltelės periferinė dalis užpildyta limfocitais.
6 Kaulų čiulpai – kaulų sudedamoji dalis. Jie skirstomi į raudonuosius (lot. medula ossium rubra) ir geltonuosius (lot. medulla osium flava). Raudonieji kaulų čiulpai gamina kraujo ląsteles. Geltonieji kaulų čiulpai užpildo vamzdinių kaulų ertmes.
7 B limfocitai, arba B ląstelės, – kraujo ląstelės, baltieji kraujo kūneliai, lemiantys organizmo humoralinį atsaką.
8 T limfocitai, arba T ląstelės, – kraujo ląstelės. T limfocitai organizme lemia ląstelinį imunitetą t. y. naikina užkrėstas ir vėžines ląsteles, taip pat svarbūs imuniteto reguliacijai.
9 Makrofagai – ląstelės, kilusios iš kraujo monocitų. Infekcijos atveju jos gali praryti šimtus bakterijų ir virusų. Jie sunaikina žuvusias ląsteles, negyvo audinio daleles ir kitas atliekas.
Kai esi susinervinęs arba susijaudinęs, skrandyje „skraido drugeliai”. Kodėl?
Pačius „drugelius” lengva paaiškinti: tai nedideli raumenų susitraukimai virškinimo trakte. Žarnų raumenys paprastai puikiai koordinuojami, tačiau esant stresui jie susitraukinėja neįprastu būdu, kurį pradedame jausti. Tai ir vadiname „drugeliais”. Kodėl tai įvyksta, suvokti šiek tiek sudėtingiau. Visa mūsų virškinimo sistema, nuo burnos iki išeinamosios angos, turi savo nervinę sistemą – vidurių nervinę sistemą, kuri išsidėsčiusi virškinimo sistemos sienelėse ir tiesiogiai jungiasi su smegenimis. Dabar įsivaizduok, kad vyksta kažkas tikrai pavojingo – tave vejasi tigras. Būtent tuo momentu maisto virškinimas nėra svarbiausias dalykas, todėl nėra prasmės jam eikvoti kraujo ir deguonies, ypač kai širdžiai, plaučiams ir raumenims reikia tokio paskatinimo, kokį tik įmanoma gauti. Taigi smegenys nusprendžia išjungti virškinimo traktą ir taip sujaukia normalias virškinimo funkcijas. Tai gali sukelti įvairių simptomų. Kai kuriems žmonėms gali prasidėti viduriavimas, vėmimas ir pilvo diegliai. Kai kurie patirs keistą jausmą, kai pilvo raumenys trumpam puls į paniką, nes jiems buvo liepta išsijungti. O tai ir yra „drugelių” jausmas pilvelyje.
Kodėl baisius filmo momentus prisimename geriau negu laimingus?
Kalifornijoje tyrinėtojai iškėlė prielaidą, kad darinys, esantis smegenų viduryje ir vadinamas migdolu, gali būti tokių siaubingų vaizdinių saugykla. Tai smegenų dalis, kuri iššifruoja emocijas ir aptinka grėsmes. Tyrėjai atliko eksperimentą, kurio metu grupei žmonių pirmiausia rodė trikdančius vaizdus (paveikslėlius su smurto scenomis), o vėliau emociškai neutralius. Tuo pačiu metu jie stebėjo, kurios savanorių smegenų sritys suaktyvėjo jiems žiūrint į tuos vaizdus. Tai atliko naudodami pozitroninę 59 emisinę tomografiją (PET)*, kuri leido sekti į kraują suleistą radioaktyvią medžiagą, kai šis tekėjo per smegenis. Po trijų savaičių savanoriai buvo apklausti, ir išaiškėjo, kad jie visada aiškiau įsiminė smurto vaizdus. Tyrimas parodė, kad atkūrimas atmintyje buvo ryškiausias, kai smegenų veikla migdole buvo intensyviausia. Taip pat manoma, kad migdolas gali būti svarbi emocinių atsiminimų saugojimo sritis. Vienas pacientas su pažeistu migdolu nebegalėjo atpažinti baimės jausmo žmogaus veide. Kitas pacientas, kurio migdolas irgi buvo pažeistas, lygiai taip pat atsiminė ir šiurpius įvykius, ir tuos, kurie nebuvo slegiantys. Taigi, regis, migdolas yra vieta, kurioje saugomi ryškiausi ir baisiausi prisiminimai. Migdolas yra smegenų viduje, taigi idealioje pozicijoje užfiksuoti dideliam sensorinės** informacijos kiekiui, kurį gauna žmogus. Taigi migdolas yra idealus tarpininkas tarp išorinio pasaulio ir mūsų reakcijos į jį. Esant potencialiai pavojingoms situacijoms migdolas palaiko mūsų budrumo būseną, kad galėtume greitai iš jų išsigelbėti – tai liečia ir šiurpias filmo scenas.
* Pozitroninė emisinė tomografija (PET) – tai metodas, kurio esmė yra sistemiškai suleistų radioaktyvių žymenų koncentracijos smegenyse matavimas. Pacientas paveikiamas radioaktyviais izotopais, kurie pritraukia pozitronus. Labiausiai pažeistos vietos pritraukia daugiausia pozitronų, todėl švyti ryškiausiai.
** Sensorinis [lot. sensorius] – juntamasis, susijęs su pojūčiais; jutiminis.
Saldžių sapnų…
Kodėl kai kuriems žmonėms reikia mažiau miego nei kitiems?
Milijonai evoliucijos metų mums davė įgimtą biologinį 24 valandų laikrodį, kuris susijęs su kasdieniu Žemės sukimusi. Šis vidinis laikrodis atsakingas už mūsų medžiagų apykaitos procesus, jis sprendžia, kada atėjo laikas miegoti ir kada mes pasirengę atsibusti. Tavo vidinis laikrodis už tave nusprendžia, kiek miego reikia tavo kūnui. Žmonių miego poreikis skirtingas. Kiekvienas iš mūsų turi specifinį kasdienio miego poreikį, o jei jis nėra patenkinamas, susidaro kažkas panašaus į miego skolą. Anksčiau ar vėliau ši skola turi būti grąžinta. Tu negali jos atidėti, ir ji niekur nedings. Jeigu tau trūksta miego, anksčiau ar vėliau turėsi atsigriebti. Galingas smegenų mechanizmas, kuris reguliuoja kasdienę miego trukmę, vadinamas miego homeostaze*. Ji užtikrina, kad dauguma žmonių gautų tokį miego kiekį, kokio jiems reikia, arba bent panašų. Tai daro siųsdama gerai atpažįstamus signalus – tokius kaip apsnūdimas ar apsunkę akių vokai. Tam tikrą laiką su šiais signalais gali kovoti, bet anksčiau ar vėliau miego homeostazė laimės. Kiek žinoma, niekas negali pakeisti žmogaus kasdienio miego poreikio, bet tu gali būti užprogramuotas taip, kad miego tau reikės mažiau arba daugiau nei kam kitam. Todėl vieni žmonės miega ilgiau nei kiti. Čia nėra jokių taisyklių.
* Homeostazė [homeo… + gr. stasis – stovėjimas] – fiziol. organizmo vidaus terpės sudėties ir savybių dinaminis pastovumas (visuma prisitaikomųjų reakcijų, kad nekistų kūno temperatūra, kraujospūdis, cukraus kiekis kraujyje ir pan.). Biologinių sistemų savireguliavimo mechanizmas.
Dėl ko jaučiamės mieguisti?
Kaip ką tik perskaitėme, tavo miego skolos dydis nulemia, ar lengvai tu užmigsi. Jeigu tavo miego skola lygi nuliui, miegoti dar ne laikas. Jeigu miego skola maža, reikia visai nedidelio stimulo, kad išliktum žvalus. Bet jei tavo miego trūkumas didžiulis, nepadės joks stimuliavimas ir tu pasiduosi. Galvok apie savo miego skolą kaip apie labai sunkią naštą, kurią nešti tau padeda du pagalbininkai. Kartu, trise, jūs galite ją išlaikyti. Vienas iš padėjėjų yra gan stiprus – tai tavo biologinis laikrodis. Kitas padėjėjas ne toks stiprus ir atstovauja išorinei stimuliacijai, tai yra triukšmas, šviesa, jaudulys, pyktis, skausmas ir panašūs dalykai. Jeigu vienas kuris tavo pagalbininkas nedalyvauja, tu ir antrasis padėjėjas dar galite susitvarkyti. Bet jei nepadeda abu draugai ir tu lieki vienas, tada jau visiškai neįstengi atlaikyti sunkios miego skolos ir ji tave prispaudžia. Kitaip tariant, tu negali atsispirti miegui – kad ir kaip stengtumeisi. Paprastai lengva neužmigti ir išlikti žvaliam, jei tau padeda stipresnis draugas – biologinis laikrodis. Jeigu manai, kad nuobodulys, šiltas kambarys arba pernelyg sotus valgis sukelia miegą, tu labai klysti. Jeigu atrodo, kad nuobodulys, šiltas kambarys ar dar kažkas sukelia mieguistumą, iš tikrųjų tau trūksta miego ir reikia pastangų, kad išliktum budrus. Jeigu pastaruoju metu jautiesi apsnūdęs ar mieguistas bet kokioje nuobodžioje situacijoje arba vos atsisėdęs, tikriausiai turi milžinišką miego skolą.
Mąstant chemiškai, kas įvyksta, kai užmiegame?
Vidutiniškai per visą gyvenimą lovoje mes praleidžiame 24 metus, tačiau mokslas dar menkai suvokia, kas mus ten nusiunčia ir dėl kokios priežasties mūsų akys užsimerkia, o kūnas panyra į miegą. Žinome, kad kankorėžinė liauka, esanti galvos smegenų pagrinde, regis, yra svarbi. Ten gaminama medžiaga vadinama melatoninu, jis patenka į kraujotaką ir reguliuoja ciklinę miego struktūrą. Dvidešimto amžiaus pradžioje mokslininkai ėmė manyti, kad miegą sukelia natūralios cheminės medžiagos – miego medžiagos, kurios kaupiasi smegenyse, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad šios medžiagos gali tik modifikuoti ir reguliuoti miegą, o ne jį sukelti. Miegas turi penkias skirtingas stadijas, ketvirtoji yra pati giliausia. Penktoji stadija, kurioje atsiranda greitas akių judėjimas, vadinama REM* miegu ir yra daug lengvesnė. Per REM miegą neknarkiama, tad galime sakyti, jog knarkimas yra gilaus miego ženklas. Miegant mūsų kūnas gamina svarbias medžiagas: ir suaugusiųjų, ir vaikų organizmuose per pirmas tris miego valandas padidėja augimo hormono gamyba. Niekas nežino, kodėl taip yra, bet tai nereiškia, kad žmonės auga tada, kai miega. Neuromediatorius* vadinamas serotoninu, veikia, kai mes sapnuojame, o taip būna tik REM miego fazėje. Tačiau serotoninas mūsų kūnuose gaminamas nuolat, ne tik tada, kai miegame. Taigi tikslaus atsakymo į tavo klausimą nėra. Miegas išlieka be galo paslaptingas, bet visada laukiamas.
* REM [angl. rapid eye movement] – greitas akių judėjimas.
Kas yra traiškanos, ta keista geltona masė tavo akyse iš ryto?
Nors visi žino, kas yra traiškanos, tinkamo medicininio apibrėžimo joms nėra. Tačiau mes žinome, iš kojos susidaro. Tai yra susikristalizavusios lizocimo, druskos ir baltymo, nuosėdos, kurios susirenka mūsų akių kampučiuose. Paprastai pats pirmas dienos darbas – trinant akis pašalinti traiškanas. Lizocimas – svarbus fermentas, suardantis bakterijos ląstelės sieneles, jo yra nosies gleivinėje ir ašarų latakuose. Tai akių apsauginio mechanizmo dalis, kitaip mūsų akys taptų bakterijų veisykla. Tiesą sakant, akys yra pati idealiausia vieta bakterijoms tarpti – jos šiltos, drėgnos, o kai akys užmerktos, ten dar ir tamsu.
*Mediatoriai [lot. mediator – tarpininkas] – biol. aktyvios medžiagos, perduodančios nervinius impulsus iš neurono į neuroną (sinapsėse) arba vykdantįjį organą, pvz., raumenį, liauką; svarbiausieji – acetilcholinas, noradrenalinas.
Tavo akies paviršius nuolat plaunamas druskos tirpalu, kad būtų pašalinti bet kokie nešvarumai ar mikroorganizmai, ir visa tai susirenka į akių kampučius – taip atsiranda traiškanos. Šis procesas vyksta visą laiką, bet kai tu nemiegi, šios sąnašos reguliariai pašalinamos. O kai miegi, jos susikaupia tavo akių kampučiuose. Nerekomenduojama miegoti kambaryje, kuriame yra augalų. Ar tai reiškia, kad nesveika miegoti miške? Šviesiu paros metu augalai surenka saulės šviesą ir paverčia ją į cheminę energiją. Tai atsitinka proceso, kuris vadinamas fotosinteze, metu. Naktį vyksta atvirkštinis procesas – augalai naudoja deguonį ir išskiria anglies dioksidą. Tai paaiškina, kodėl naktį gėlės ir augalai išnešami iš ligoninės palatų, nes suprantama, kad žmonės, kurie serga, neturėtų konkuruoti su augalais dėl deguonies. Kita vertus, abejotina, ar kas nors yra įrodęs, kad gėlės gali padaryti kokią nors žalą. Tačiau bet kokie vabalai, pasislėpę gėlėse, galėtų pakenkti, todėl tai gali būti geresnė priežastis, kodėl gėlės išnešamos. Jei ketini miegoti miške ir esi susirūpinęs dėl deguonies trūkumo – nusiramink. Ten oras tiek prisodrintas deguonies, kad jo yra daugiau negu reikia ir augalams, ir žmonėms. Taigi miegok į sveikatą.
Ar akli žmonės sapnuoja?
Akli žmonės tikrai sapnuoja, o vaizdai, kuriuos jie mato, priklauso nuo to, kiek tie žmonės yra matę. Daugelis neregių nėra visiškai akli – jie gali matyti šiek tiek šviesos ir spalvų; ir tai atsispindės jų sapnuose. Vienas, kuris visiškai aklas nuo pat gimimo, sapnuos sapnus, kuriuose bus tik garsai, o kitas, kuris apako vaikystėje, sapnuose regės vaizdinius, kuriuos atsimins iš to laiko. Kai sapnuojame, stimuliuojama smegenų žievės regos sritis, o daugelio neregių smegenų žievė yra nepažeista. Taigi nėra fiziologinės priežasties, kodėl jie negalėtų sapnuoti. Tais aklumo atvejais, kai yra pažeista regos sritis, kitos žievės sritys gali būti nepaliestos irtai leidžia sapnuoti. Akliems žmonėms kartais sunku apibūdinti sapnus ir jų sapnų aiškinimas, priklauso nuo to, ką jie atsimena iš praeities, kai buvo regintys.
Ką sapnuoją naujagimiai?
Mes visi kas naktį sapnuojame, nesvarbu, kokio būtume amžiaus. Daugelis sapnų remiasi pažįstama aplinka ir yra apie įvykius, emocijas ir mintis, kurias patyrėme nesenoje praeityje. Kodėl sapnuojame, neaišku. Žinome, jog smegenims, kad jos normaliai dirbtų, reikalingas nuolatinis stimuliavimas. Viena iš idėjų yra tokia, kad sapnavimas yra būdas palaikyti smegenų funkciją, kai miegame. Sapnavimas reikalingas, kad smegenys dirbtų tuščiąją eiga*. Kai kurie žmonės mano, kad sapnai turi tam tikrą reikšmę, bet dauguma tiki, kad jie tėra atsitiktinės mintys smegenyse. Kol neišsiaiškinsime, kam reikalingi sapnai, tol nežinosime, kodėl sapnuojame.
* Be apkrovos.
Kūdikiai tikrai sapnuoja. Iš tikrųjų, kūdikių ir vaikų REM miego fazė yra dvigubai ilgesnė negu suaugusiųjų. Todėl galima manyti, kad vaikai sapnuoja daug daugiau nei suaugusieji, nes būtent šioje lengvesnėje miego fazėje atsiranda sapnai. O jei tau rūpi, ką kūdikiai sapnuoja, atsimink, kad nors kūdikiai neturi gerai išvystyto regos jausmo ar kalbos supratimo, jų sapnai jiems tokie pat pagrįsti kaip ir mums mūsiškiai. Taigi kūdikių sapnuose tikriausiai bus ryškios šviesos ir spalvų, neapibrėžtų vaizdų, garsų ir kvapų. Apibendrinant – bet kokių fizinių dirgiklių, kurtuos jie patiria, kai nemiega.
Kodėl skirtingi?
Ar moterys sukurtos taip, kad kalbėtų daugiau nei vyrai?
Jeigu nori apie tai pajuokauti, yra daugybė galimybių. Pradžiai keletas gerai žinomų posakių: „Kai abu, vyras ir žmona, yra su kelnėmis, atskirti, kur kuris, labai lengva – vyras yra tas, kuris klausosi.” „Liežuvis yra moters kardas, ir ji niekada neleis jam surūdyti.” Bet mokslininkai tai vertina rimtai. Naudodami PET skenavimo metodą (pozitroninė emisinė tomografija, žr. aukščiau) jie bandė nustatyti, ar yra koks nors skirtumas tarp lyčių vertinant skaitymą ir kalbėjimą. Ir jie surado skirtumų. Davus skaitymo užduotį, kairysis smegenų pusrutulis (tas, kuris labiau valdo kalbėjimo įgūdžius) buvo aktyvuotas ir vyrų, ir moterų. Bet moterų smegenyse buvo aktyvuotos ir dešiniojo pusrutulio sritys. Kitaip tariant, kai kalba, moterys naudoja daugiau smegenų galios. Mokslininkai priėjo prie išvados, kad ši papildoma smegenų energija atsiskleidė kaip emocijos, bet nebūtinai buvo vartojama daugiau žodžių. Analizuojant vyrų ir moterų pokalbius retai pasitaikydavo, kad moterys vartotų daugiau žodžių nei vyrai. Įmanoma, kad moterys kalba daugiau arba bent jau jų burna atlieka daugiau judesių prieš tai, kai gimsta. Gydytojas stebėjo 56 vaisius gimdoje ir išsiaiškino, kad apskritai kūdikiai mergaitės dažniau ir ilgiau judina burnas, nei berniukai. Kita vertus, berniukai buvo judresni, dažniau judino kojas ir rankas. Mergaitės tikrai greičiau išmoksta kalbėti nei berniukai, o tai galbūt paaiškina jų repeticijas dar esant gimdoje.
Kodėl vyrų balsai mutuoja, o moterų ne?
Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl vyrų balsas žemesnis nei moterų ir vaikų. Pirmoji yra tokia, kad balso aukštis priklauso nuo balso stygų vibracijos dažnio, o šis savo ruožtu priklauso nuo balso stygų įtempimo ir ilgio. Moterys ir vaikai turi trumpesnes balso stygas nei vyrai, todėl ir jų balso tonas aukštesnis. Kita priežastis yra ta, kad lytinio brendimo laikotarpiu berniukų balsas mutuoja dėl hormono testosterono išskyrimo, kuris lemia balso stygų padidėjimą ir pastorėjimą. Kadangi moterų organizmas negamina tiek testosterono, jų balsai nemutuoja ir nėra tokie žemi. Kodėl evoliucija nuėjo tokia kryptimi, atsakyti neįmanoma, bet galima ginčytis, kad žemesnis vyriškas balso tonas gali būti naudingas dominavimo požiūriu. Žemo tono garsai sklinda toliau nei aukšto; individai, turintys žemesnius balsus, gali būti girdimi didesniame plote ir daug stipriau. Vyrai su žemais balsais yra išraiškingesni nei tie, kurie turi aukštus balsus, ir dėl to jiems gali geriau sektis.
Ar yra kokia nors priežastis, kodėl vieni žmones mėgsta karštį, o kiti ne?
Taip yra todėl, kad žmonės turi skirtingas „nustatytas” temperatūras. Kažkam gali būti nustatyta 36 °C, ir todėl jis bus jautresnis aukštesnei temperatūrai nei tas, kuris užprogramuotas 38 °C. Žmogus, kurio „termostatas”* nustatytas žemiau, žemesnės temperatūros, įjungia savo reguliacinius mechanizmus, tokius kaip prakaitavimas, o kai temperatūra kyla, jie greičiau nei kiti žmonės pradeda jaustis nemaloniai. Genetiniai veiksniai taip pat turi reikšmės, ar tu jautrus karščiui, ar ne. Tai priklauso ir nuo to, ar tu esi vyras, ar moteris. Nors lytys nepasižymi akivaizdžiu kūno temperatūrų skirtumu, moterys labiau nei vyrai linkusios jausti šaltį. Iš dalies taip yra dėl to, kad moterų medžiagų apykaitos sistema lėtesnė, todėl gaminama mažiau šilumos. Jos turi mažiau šilumą gaminančios raumenų masės, kuri yra naudojama drebėjimui – kad šaltoje aplinkoje būtų palaikoma kūno temperatūra. Tyrimai parodė, kad moterys atvėsta greičiau nei vyrai. Be to, moterų kraujo spaudimas paprastai žemesnis nei vyrų, o tai reiškia, kad yra mažiau kraują po kūną varinėjančios jėgos. Tai paaiškina, kodėl moterų rankos ir kojos būna šaltesnės nei vyrų, nes galūnes pasiekia mažiau kraujo.
* Termostatas [termo… + gr. statos – stovintis] – prietaisas pastoviai temperatūrai palaikyti.
Kodėl žmonių temperatūra pakyla, kai jie serga?
Kai tu sergi ir tau pakyla temperatūra, sakoma, kad turi karščio. Karščiavimas yra organizmo reakcija į kokios nors ligos pradžią. Kai tu sergi, kūnas pradeda kovoti išskirdamas baltymus, vadinamus pirogenais, kurie veikia temperatūrą reguliuojanti centrą smegenyse, vadinamą hipotaliamu*. Rezultatas – kūno temperatūros pakilimas. Vis dėlto tiksliai nežinoma, kokį poveikį infekcijai turi karščiavimas. Kai kurie žmonės teigia, kad pakilusi vidinė temperatūra sustabdys bet kokios žalingos bakterijos vystymąsi. Arba sakoma, kad aukštesnė temperatūra priverčia vidaus organus greičiau dirbti, o tai reiškia, jog gaminame daugiau hormonų, fermentų ir kraujo kūnelių, ir netgi mūsų kraujas cirkuliuoja greičiau. Yra „bobučių pasaka”, kurioje sakoma: „Maitink šaltį ir marink badu karštį.” Blogas patarimas. Tavo karščiuojantis kūnas išlaikydamas aukštesnę temperatūrą sunaudoja daug daugiau energijos, ir ta energija turi būti atkurta. Taigi badauti tikrai nereikia.
* Hipotaliamas [lot. hypothalamus] – žmogaus ir stuburinių gyvūnų tarpinių smegenų apatinė dalis, esanti po regimuoju gumburu; pagumburis.
Kodėl kai kuriems sportiškiems žmonėms niekad nebūna mėšlungio?
Mėšlungis yra labai nemalonus, skausmingas ir staigus raumenų susitraukimas, kurio tu negali kontroliuoti. Mėšlungis gali atsirasti, jei tau labai šalta, o daug dažniau po įtemptų sportinių pratimų. Paprastai jį sukelia bet kuris – deguonies, druskos arba vandens – trūkumas raumenyse. Jeigu tai atsitinka per treniruotę, reiškia, kad tavo kūnas sako: „Užteks!” Bet kai tu nuolat mankštiniesi ir tampi geros formos, tavo raumenyse padaugėja raumenų skaidulų, padidėja ir kraujo tiekimas į šiuos raumenis. Tuomet raumenys gali mankštintis ilgiau – jie ilgiau nepavargsta, nes didesnis skaičius kraujagyslių geriau aprūpina deguonimi. Mėšlungis gali atsirasti tada, kai tavo raumenys negauna pakankamai deguonies, kad oksiduotų pieno rūgštį, kurią gamina dirbantys raumenys. Tačiau jei esi labai geros formos ir raumenų aprūpinimo deguonimi mechanizmas veikia visu pajėgumu, niekada nepasieksi stadijos, kad tavo raumenys negalėtų atsikratyti pieno rūgšties. Ir tau niekados nebus mėšlungio.
Kuo skiriasi rankų ir kojų pirštų nagai?
Gali manyti, kad rankų ir kojų pirštų nagai yra beveik tas pats, bet abejoju, ar kada nors pagalvojai, kad jie panašūs į plaukus. Plaukai yra sudaryti iš keratino skaidulų, o keratinas yra bespalvis baltymas. Nagai daugiausia ir sudaryti iš kieto keratino. Žmonėms ir primatams pirštų nagai yra ypač svarbūs, nes mes labai naudojamės savo rankomis. Nagai leidžia mums paimti ir pakelti daiktus, o to negalėtume esant vien minkštai odai. Su jais mes galime gerai įbrėžti. Vienintelis skirtumas, kurį žinome, yra tai, kad rankų pirštų nagai auga greičiau nei kojų ir pailgėja po 0,5 mm per savaitę. Abu komplektai nagų greičiau auga esant karštam orui, o ne šaltam. Rankos piršto nagas atauga per 4-6 mėnesius, o lėtapėdis kojos nagas – per 12-18 mėnesių.
Kodėl nykštys tampa nykščiu, o ne kojos pirštu?
Atrodytų, labai paprastas klausimas, bet tu aptikai vieną didžiausių paslapčių biologinėje evoliucijoje. Atsakymas glūdi genų sekoje, kuri buvo atrasta 1983 metais ir pavadinta homeoziniais genais. Juose yra DNR*, pirmą kartą jie buvo atrasti vaisinėse muselėse, o dabar atrasti ir visose gyvų padarų rūšyse, įskaitant kirmėles, jūrų ežius, vištas, peles ir žmones. Homeoziniai genai vienas po kito „įjungiami” per visą kūno ilgį, kai šis vystosi. Taigi tam tikru momentu aktyvuojamas skirtingas genų rinkinys, kurio rezultatas būna koja, ranka, riešas, taip, kaip turi būti. Todėl rankos išauga iš aukštesnio kūno ašies taško nei kojos, ląstelėse, kurioms lemta tapti rankomis, įjungiamas kitoks genų derinys nei tose, kurios taps kojomis.
* Deoksiribonukleorūgštis (DNR) – nukleorūgštis, esanti kiekvienoje gyvoje ląstelėje, daugiausia jos branduolyje. Joje (jos azotinių bazių sekoje) yra tripletiniu kodu užkoduota genetinė informacija, kuri perduodama dalijimosi metu naujoms ląstelėms, o per lytines ląsteles – individo palikuoniams.
Šiaip įdomu…
Kodėl sudžiūvęs kraujas pasidaro rūdžių spalvos?
Rūdžių spalva yra labai geras apibūdinimas, nes kraujyje yra nedidelis kiekis geležies, kuri susilietusi su oru oksiduojasi. Lygiai tokiu pat būdu, kaip surūdija geležiniai turėklai, surūdija ir tavo kraujas.
Ar kramtomoji guma gali susiraizgyti žarnyne?
Tai vienas iš dalykų, kuriuos vaikams dažnai sako tėvai. Tada, kai jau nė minutės ilgiau nebegali žiūrėti, kaip tie žiaumoja. Tai visiškai neparemta moksliniu faktu. Kramtomoji guma gali gražiai prilipti prie plaukų, batų ir autobuso sėdynės apačios, bet per skrandį keliauja tiesiai į žarnyną. Čia jai ateina sunkūs laikai – guma negali prilipti prie šlapių ir slidžių žarnų sienelių, todėl pereina ir per jį. Pirmoji kramtomoji guma buvo gaminama iš paprastojo gumenio*** pieniškų baltų sakų. Tai medis, augantis Meksikoje ir Gvatemaloje, ūkininkai rinkdavo jo sakus ir siųsdavo į gumos gaminimo fabrikėlius. Senovės graikai kramtydavo gumą, surinktą iš medžių.
* Neutrofilai [lot. neutrum – niekatras + …filas] – grūdėtieji leukocitai (granuliocitai), kurių grūdeliai dažosi rūgščiais ir baziniais dažais; geba fagocituoti. Neutrofilai sudaro didžiausią leukocitų dalį. Jie naikina į organizmą patekusius svetimkūnius ir mikrobus. Prisiartinę prie mikrobo, jį „praryja” ir suardo (šis procesas vadinamas fagocitoze).
** Fermentas – baltyminis katalizatorius, paspartinantis organizme vykstančias chemines reakcijas tūkstančius kartų. Be fermentų šios reakcijos nevyktų arba vyktų labai lėtai ir organizmai negalėtų egzistuoti.
*** Paprastasis gumenis – lot. Sapodilla tree. Šiuolaikinė kramtomoji guma yra sintetinė, susidedanti iš cukraus, kukurūzų sirupo ir skoninių medžiagų. Daugiau kaip pusę gumos gabaliuko sudaro cukrus.
Kodėl kai kuriems žmonėms atsiranda strazdanų ir kodėl jos išryškėja saulėje?
Strazdana, teisingas pavadinimas ephelis*, yra apskrita saulės jdegio versija. Strazdanų dažniausiai turi raudonplaukiai arba smėlio spalvos plaukus turintys žmonės. Jos tiesiog priklauso nuo saulės. Jeigu tu genetiškai linkęs turėti strazdanų ir tave paveikia ultravioletinis saulės spinduliavimas, pigmentinėse odos ląstelėse padidėja pigmento melanino gamyba. Šios ląstelės vadinamos melanocitais, jie nulemia ir tavo plaukų bei akių spalvą. Toks yra apsauginis mechanizmas, kuris suteikia „saulės blokavimo” sluoksnj, kad sustabdytų potencialiai kenksmingus saulės spindulius, kurie gali būti žalingi. Strazdanos nesusiformuoja tuose paviršiuose, kurie nepatenka į saulės šviesą. Jos paprastai atsiranda nuo penkerių metų amžiaus ir linkusios šiek tiek nublukti žmogui suaugus. Reikia vengti saulės, nes kito būdo nuo jų apsisaugoti nėra. Bet gali būti tikras – strazdanos tau niekada nepakenks.
* g r. Ephelis – strazdana.
Kokios bakterijos būna ant rankų? Ar plaudamas rankas jų atsikratai?
Tavo odos paviršius bakterijoms yra gan priešiška aplinka, jis sausas ir sūrus – tai dvi sąlygos, kurių bakterijos nemėgsta. Tačiau kai kurios išgyvena. Tarp jų ir odos stafilokokai bei acinetobactercalcoaceticus*, kurios šiaip nėra kenksmingos, tik šiek tiek prisitaikėlės, ir jeigu tik randa galimybę tave susargdinti (pvz., kai jau ir taip blogai jautiesi), jos tave čiumpa. Apytikriai apskaičiuota, kad ant kiekvienos rankos žmogus turi nuo 10 tūkstančių iki 10 milijonų bakterijų. Kai plauniesi rankas, kartu su purvu ir negyva oda pašalini ir daugumą bakterijų. Muilas padeda pakelti daleles nuo tavo odos į vandenį ir nunešti nuo rankų. Tačiau plovimas bakterijų neužmuša, tiesiog perkelia jas j kitą vietą. Jeigu susigundei naudoti antibakterinj muilą, pagalvok dar kartą. Toks muilas gali padėti vystyti bakterijų rūšį, kuri bus atspari muilui ir kurią norint pribaigti reikės naujos antibakterinės priemonės. Specialistai teigia, kad užtenka muilo ir vandens, jei jie naudojami tinkamai.
* Vandenyje gyvenančios bakterijos.
Kai susitrenkiame galvą, iššoka gumbas. Kodėl?
Mūsų galvos odoje ir kaktoje cirkuliuoja daug kraujo, visas jis yra gana netoli kraujo ištroškusių smegenų. Jei nesmarkiai susižalojame galvą, pavyzdžiui, atsitrenkiame į duris arba gauname kamuoliu per galvą, yra daugybė galimybių atsirasti kraujavimui tiesiai po mūsų oda. Jeigu kraujavimas apsiriboja viena nedidele vieta, – taip būtų, jeigu gautum nedidelį smūgį, – tada atsiranda tinimas. Jis dėl savo formos kartais vadinamas „žąsies kiaušiniu”, o teisingas pavadinimas būtų hematoma. Imuninė sistema taip pat iš dalies atsakinga už gumbą, nes siunčia „ląsteles pagalbininkes”, kad pažeista galvos dalis nebegautų maitinimo, ir jos galėtų pašalinti nuniokotas ląsteles. Ląstelės gelbėtojos susiburia prie tos galvos vietos, kurią susitrenkei, jos taip pat sudaro dalį tinimo. Ištinusios vietos dydis nebūtinai rodo sužeidimo rimtumą. Net dėl nedidelio galvos odos sužalojimo gali išaugti didžiulis gumbas. Nors tinimas tolydžio per keletą dienų atslūgsta, pakitusi odos spalva gali išlikti nuo savaitės iki dviejų. Žinoma, jeigu jauti kitus simptomus, tokius kaip galvos svaigimas, neaiškus regėjimas, turėtum kreiptis į gydytoją.
Koks mažiausias ir koks didžiausias kūno raumuo?
Mažiausi kūno raumenys, kaip ir mažiausi kauliukai, yra vidurinėje ausyje. Jie vadinami būgnelio kilpiniu (apsaugo nuo žalos, kurią padaro garsūs triukšmai) ir tempiamuoju raumenimis (apsaugo ausies būgnelį). Kai neužsiima ausies saugojimu, šie maži raumenukai leidžia mūsų subtiliam klausos aparatui judėti taip, kad galėtume aiškiai girdėti garsus. Kuris kūno raumuo yra didžiausias, atsakyti sunkiau. Galingiausias kūno raumuo tikriausiai yra didysis sėdmens j g raumuo, iš kurio sudarytas užpakalis, šis raumuo daug nau (Jojamas lipant laiptais arba išlipant iš automobilio. Ilgiausias 59 raumuo yra vadinamasis siuvėjo raumuo, kuris eina nuo šlaunies iki kelio, o didžiausią paviršiaus plotą turi platusis nugaros raumuo, kuris dengia nugarą.
Kiek kraujagyslių yra žmogaus kūne? Ar visi žmonės turi vienodą skaičių kraujagyslių?
Bendras visų kūno kraujagyslių ilgis yra apie 97 000 kilometrų (60 000 mylių), o tai yra dvigubai daugiau nei Žemės perimetras per pusiaują. Vis dėlto, didžioji dalis šių kraujagyslių iš tikro yra kapiliarai, o ne kraujagyslės, taigi labai sunku pasakyti tikslius skaičius. Kapiliarais maitinamosios medžiagos ir deguonis keliauja iš kraujo j kūno audinius, jais iš audinių į kraują pašalinamos atliekos, pavyzdžiui, anglies dioksidas. Venos, kurios yra plonesnės ir nelankstesnės negu arterijos, nuneša kraują (jau nebeturint] deguonies) atgal į širdį. Bendrai kalbant, kiekvienas žmogus turi 34 kraujagyslių grupes, bet ne kiekvienas turi tą patį skaičių kraujagyslių. Šiaip ar taip, kuo esi mažesnis, tuo mažiau turi kraujo, todėl tau reikia mažiau kraujagyslių. Visi žmonės turi venas ir arterijas, kurios eina į visas kūno dalis, yra mažiausiai 34 pagrindinės kraujagyslės ir daug daugiau mažesnių kraujagyslių, kurios jungiasi su kapiliarais. Kiek laiko užtruktume, skaičiuodami kiekvieną nervinę jungtį, esančią žmogaus smegenyse, jeigu skaičiuotume po vienetą per sekundę? Smegenyse yra 10 milijardų nervinių ląstelių, ir kiekviena iš tų ląstelių turi galimybę jungtis su 10 000 kitų. Tai yra maksimalus galimų jungčių skaičius, todėl tavo smegenyse šiuo momentu gali vykti gerokai mažiau susijungimų. Kad apskaičiuotume visų jungčių sumą, šiuos skaičius reikia padauginti. Taigi gauname žmogaus smegenų nervinių jungčių skaičių 1 x 10A17, o tai reiškia vienetą su septyniolika nulių. Jeigu nori įsivaizduoti šį skaičių kokiame nors kontekste: apytikriai apkaičiuota, kad visatoje yra apie 1 x 10A20 žvaigždžių. Tai reiškia, kad visatoje yra tik 1 000 kartų daugiau žvaigždžių nei mūsų smegenyse nervų jungčių. Taigi kiek laiko užtruksi skaičiuodamas visas tas jungtis? Na, jeigu skaičiavimo dažnis yra 1 per sekundę, tuomet užtruksi 1 x 10A17 sekundžių.
Ką galima pasakyti apie sveikatą, pažiūrėjus į liežuvį?
Remiantis senovės Kinijos ir Indijos medicina, liežuvis apie sveikatos būklę gali pasakyti labai daug. Kinai turėjo netgi liežuvio žemėlapį, pagal kurį galėdavo nustatyti viską – nuo kepenų problemų iki vidurių užkietėjimo ir net pykčio. Sveikas liežuvis turėtų būti šviesiai raudonas su plonu balsvu sluoksniu. Jis turėtų būti šiek tiek drėgnas – ne per šlapias ir ne per sausas, ir nei suglebęs, nei sustingęs. Jeigu jis sutrūkinėjęs, tai rodo sveikatos sutrikimus. „Plaukuotas” liežuvis yra nedažnas, beje, ir nemalofo nus, atvejis. Tai nenormaliai greitai augančių liežuvio paviršiaus iškilimų rezultatas. Taip gali atsitikti po karščiavimo, gydymo antibiotikais arba burnos skysčių, kuriuose yra peroksido, besaikio naudojimo. Raudonas liežuvis reiškia vitaminų stoką, o lygus, blyškus liežuvis gali būti dėl geležies trūkumo, nes netenkama normalių iškilusių liežuvio spenelių*. Tai štai koks nepaprastas yra tavo liežuvis. Jis turi dirbti su tavo lūpomis ir dantimis, kad leistų garsus, kuriuos vadiname kalbėjimu; padedant žandų raumenims jis varinėja maistą po burną; padedamas nosies jis suteikia mums skonio pojūtį ir padeda išvalyti burną po valgio.
* Liežuvio paviršius padengtas gleivine, o viršutinį paviršių dengia maži speneliai (papilės). Papilės [lot. papilla – spenelis], speneliai, – įvairios formos, dažniausiai smulkios išaugos kūno arba vidaus organų paviršiuje (pvz., odos, liežuvio gleivinės, dvylikapirštės žarnos).
Kai žmogus sportuoja, tuo metu kraujo tiekimas į smegenis padidėja ar sumažėja?
Visi žinome, kad kai smarkiau mankštinamės, greičiau plaka širdis – gali pajusti tą pulsavimo jausmą. Taigi galėtum tikėtis, kad padidėja ir kraujo tiekimas į smegenis. Iš tikrųjų taip nėra, jis lieka beveik toks pats. įprastai širdis kiekvieną minutę po kūną varinėja 5 litrus kraujo. Apie 750 mililitrų keliauja į smegenis, 600 mililitrų teka į raumenis, dirbančius sunkiausiai – pavyzdžiui, šlaunies. Kai tu mankštiniesi, tavo širdis po visą kūną perpumpuoja 17 litrų kraujo – 14 000 mililitrų keliauja į šlaunies raumenis, ir tiek pat, 750 mililitrų, į smegenis.
Kaip iš oro deguonis patenka į kraujotaką?
Ore yra 21 procentas deguonies. Kai tu įkvepi, oras patenka į tavo plaučius ir plaučių alveolėse dujos patenka į kraują. Alveolės yra maži oro maišeliai, apsupti kraujo kapiliarų tinklo. Alveolių sienelės ir kapiliarai yra tokie ploni, kad oras ir kraujas susiliečia, ir deguonis per sienelę patenka į kraujotaką. Dar protingiau sutvarkyta, kad nereikalingas anglies dioksidas keliauja atvirkščia kryptimi – iš kraujotakos per plonytes alveolių sieneles, atgal į „panaudotą” orą, kurį iškvepiame.
Kas atsitinka, kai mes senstame?
Tai labai sunkus, paslaptingas ir prasmingas klausimas, jau nuo seno kankinantis daugelį žmonių. Senėjimas prasideda anksti, nuo 20 metų amžiaus, bet didžiausi pokyčiai įvyksta nuo 40 iki 50 metų ir toliau. Kai esi jaunas, naujų ląstelių, kurias gamina tavo kūnas, skaičius viršija tų, kurios miršta. Taip mes augame. Kai senstame, mirštančių ląstelių skaičius viršija kūno gaminamų ląstelių skaičių. Kai kuriems kūno organams nesiseka labiau nei kitiems – pavyzdžiui, smegenims. Kai prarandama daug smegenų ląstelių, būtent te tada prasideda rimtos bėdos. Galutinis viso to rezultatas štai koks: kai sensti, visi 63 kūno organai funkcionuoja šiek tiek blogiau; raumenys tampa silpnesni, kaulai plonesni, blogėja protinės funkcijos. Prisideda ir kita problema – kas kartą, kai ląstelė yra keičiama ir nukopijuojamas joje esantis DNR, yra galimybė, kad jis gali būti sugadintas arba mutavęs, o tokiu atveju naujoji ląstelė gerai nefunkcionuos. Taip pat manoma, kad kai veiklios ląstelės sensta, atsiranda mutacijos, dėl kurių tų ląstelių gaminami proteinai nebesugeba vykdyti tikrųjų savo funkcijų. Vienas iš klasikinių senėjimo požymių yra bendras jungiančių audinių sustingimas, kuris vyksta visiems žinduoliams. Kolagenas*, pluoštinis baltymas, esantis kauluose, odoje ir sausgyslėse, gyvenimo pradžioje gaminamas visą laiką. Mums senstant kolageno gamyba mažėja ir jungiamasis audinys tolydžio tampa standesnės, netirpios formos – vienas iš padarinių yra ne tokia elastinga oda, dėl to atsiranda raukšlių. Kažkas panašaus vyksta ir kraujagyslių sienelėse, jų kietėjimas gali sukelti padidėjusį kraujo spaudimą, nes kraujo tekėjimas būna suvaržytas. Dėl to reikalingas stipresnis širdies darbas, bet vargšė širdis jau ir taip gali būti susilpnėjusi dėl silpstančių raumenų. Štai toks tas senėjimas.