Mylėti pasaulį ir gyvenimą, mylėti net kančiai slegiant, dėkingai atsiverti kiekvienam saulės spinduliui ir net kenčiant visai neatprasti šypsotis – šis kiekvieno tikro poetinio kūrinio mokymas niekad nesensta ir šiandien yra reikalingesnis bei vertas padėkos nei kada nors.
Poeto pareiga, ne rodyti kelią, o pažadinti ilgesį.
Jūs neteisus, jei manote, jog neįmanoma kuriant poeziją pašalinti sielvarto. Nors eilėse dažnai pasilieka nemaža dalis to niūrumo, šiaip ar taip, skausmą jos paverčia taku. Ir nelygiausiais trochėjais jis kuo geraširdiškiausiai išteka.
Tokia graži ir tauri yra darna – reikia pajusti naktį ir chaosą kaip jos artumą, kad būtum visiškai pagautas poezijos.
Ištrauka iš: Hermann Hesse „Skaitymai minutėms”
Atsiuntė: Laima